Popiežiaus Pranciškaus Kalėdų žinia Romai ir pasauliui

„Nuoširdžiai sveikinu, Jus, broliai ir seserys, iš viso pasaulio atvykusius į šią aikštę, taip pat visus, kas visame pasaulyje yra su mumis radijo, televizijos ir kitų komunikacijos priemonių dėka. Kristaus, mūsų Išganytojo, gimimas teatnaujina širdis, teįkvepia troškimą kurti broliškesnę ir solidaresnę ateitį, visus tepripildo džiaugsmo ir vilties. Džiugių Kalėdų!“ – sveikino popiežius Pranciškus Kalėdų vidudienį. Prieš tradicinį iškilmingą palaiminimą Romai ir pasauliui („Urbi et orbi“) skaitytoje kalėdinėje žinioje Šventasis Tėvas prašė tikinčiuosius ir visus geros valios žmones matyti gimusį Jėzų vaikų, ypač kenčiančių vaikų, veiduose.

Brangieji broliai ir seserys, džiugių Kalėdų!

Betliejuje Mergelė Marija pagimdė Jėzų. Jis ne žmogaus valia gimė, bet yra dovana meilės Dievo Tėvo, kuris „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Šis įvykis šiandien atnaujina laike keliaujančią Bažnyčią. Krikščionių tikėjimas Kalėdų liturgijoje išgyvena slėpinį ateinančio Dievo, kuris prisiima mūsų mirtingą kūną, mažumą ir varganumą, kad mus išganytų. Mes prisipildome jaudulio, nes neapsakomai didelis mūsų Tėvo gerumas.

Nuolankią Išganytojo garbę pirmieji po Marijos ir Juozapo pamatė Betliejaus piemenys. Jie atpažino angelų paskelbtą ženklą ir pagarbino Kūdikį. Tie paprasti, bet budrūs žmonės yra pavyzdys visų laikų tikintiesiems. Jų nepiktina Jėzaus slėpinio skurdas; jie kaip Marija pasitiki Dievo žodžiu ir paprastu žvilgsniu kontempliuoja jo šlovę.

Žodžio, tapusio kūnu, slėpinio akivaizdoje viso pasaulio krikščionys Evangelisto Jono žodžiais išpažįsta: „Mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (1, 14).

Šiandien, kai pasaulyje pučia karo vėjai ir pasenęs plėtros modelis generuoja žmogiškąjį skurdą, socialinę atskirtį ir kenkia gamtai, Kalėdos kreipia mūsų žvilgsnius į Kūdikį, ragina jį atpažinti vaikų veiduose, ypač tų, kuriems kaip Jėzui „nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 7).

Matome Jėzų Artimųjų Rytų vaikuose, kurie kenčia dėl didėjančios įtampos tarp izraeliečių ir palestiniečių. Šią šventės dieną meldžiame Viešpatį taikos Jeruzalei ir visai Šventajai Žemei; meldžiame, kad nusvertų noras atkurti dialogą ir pagaliau būtų pasiektas derybų sprendimas, leidžiantis koegzistuoti dviem valstybėms su jų pačių nustatytomis ir tarptautinės bendruomenės pripažintomis sienomis. Viešpats teparemia pastangas visų tarptautinės bendruomenės atstovų, kurie geros valios skatinami, stengiasi padėti tai kenčiančiai žemei, nepaisant rimtų kliūčių, pasiekti ilgai laukiamą santarvę, teisingumą ir saugumą.

Matome Jėzų Sirijos vaikų veiduose, paženklintuose karo, dėl kurio jau kelinti metai liejamas kraujas toje šalyje. Kuo greičiau mylimoje Sirijoje tebūna gerbiamos žmogaus teisės ir visi, nepriklausomai nuo etninės ir religinės kilmės, kartu stengiasi atkurti visuomenės audinį. Matome Jėzų vaikuose Irake, dar sužeistame ir padalintame pastarųjų penkiolikos metų priešiškumo, Jemeno vaikuose, kur vyksta daugelio užmirštas konfliktas, sukeliantis sunkias humanitarines pasekmes žmonėms, kenčiantiems dėl bado ir plintančių ligų, matome Jėzų Afrikos vaikų veiduose, ypač tų, kurie kenčia Pietų Sudane, Somalyje, Burundyje, Kongo Demokratėje Respublikoje, Centrinės Afrikos Respublikoje ir Nigerijoje, matome Jėzų vaikuose viso pasaulio, kur kelia grėsmę taikai ir saugumui įtampa ir naujų konfliktų pavojus. Meldžiamės, kad Korėjos pusiasalyje būtų įveiktas susipriešinimas ir būtų daugiau abipusio pasitikėjimo, kurio reikia viso pasaulio labui. Kūdikio Jėzaus palaiminimo prašome Venesuelai, kad sugrįžtų prie rimtos visų visuomenės komponentų diskusijos visos mylimos venesueliečių tautos labui. Matome Jėzų vaikuose, kurie kartu su šeimomis kenčia dėl konflikto Ukrainoje ir dėl jo rimtų humanitarinių pasekmių ir meldžiame Viešpatį, kad kuo greičiau suteiktų taiką tai mylimai šaliai.

Matome Jėzų vaikuose, kurių tėvai neturi darbo ir neįstengia užtikrinti savo vaikams saugios ir ramios ateities; tuose vaikuose, iš kurių buvo atimta vaikystė, kurie nuo mažens verčiami dirbti ar be jokių skrupulų verčiami tapti kariais.

Matome Jėzų daugybėje vaikų, kurie yra verčiami palikti savo šalis, keliauti vieni nežmoniškomis sąlygomis, kuriuos išnaudoja prekiautojai žmonėmis. Jų akyse matome dramą daugybės priverstinių migrantų, kurie rizikuodami gyvybe leidžiasi į vargingas keliones, dažnai užsibaigiančias tragedijomis. Vėl matau Jėzų vaikuose, kuriuos sutikau neseniai lankydamasis Mianmare ir Bangladeše, ir prašau, kad tarptautinė bendruomenė nesiliautų stengtis, kad būtų saugomas regione gyvenančių mažumų orumas. Jėzus žino skausmą, kurį kenčia kitų nepriimamas žmogus; Jėzus žino, ką reiškia neturėti vietos, kur galvą priglausti. Mūsų širdys tenebūna uždarytos taip, kaip buvo uždarytos Betliejaus namų durys.

Brangieji broliai ir seserys, taip pat ir mums yra skirtas Kalėdų ženklas: kūdikis, suvystytas vystyklais ir paguldytas ėdžiose (plg. Lk 2, 12). Kaip Mergelė Marija ir Juozapas, kaip Betliejaus piemenys, Kūdikyje Jėzuje priimkime meilę Dievo, kuris dėl mūsų tapo žmogumi, stenkimės jo malonės padedami, kad mūsų pasaulis būtų žmoniškesnis, labiau vertas vaikų, kurie jame gyvena šiandien ir gyvens rytoj.

Vatikano radijas

© 2017 „XXI amžius“