Ar Kinija – grėsmė pasauliui

Kan. doc. dr. Robertas PUKENIS

JAV ir Kinijos prezidentai Donaldas Trampas ir Si Dzinpingas Nuotrauka iš Theepochtimes.com

Amerikiečiams šį rudenį yra daug problemų. Jie galbūt nerimauja, kad Turkija neužpultų Kurdistano, nes JAV bijo prarasti savo įtaką Juodojoje jūroje, nors įtampa dėl Sirijos su Rusija lyg ir rimsta. Bet dar nežinia, kaip baigsis su Šiaurės Korėja. JAV valstybės iždą nuolat čiulpia Afganistanas, nors ten nevyksta dideli mūšiai. O jei JAV pritartų Kurdistano nepriklausomybei, reikėtų ir jį ginti, nes tada jį pultų ir Iranas, o jam visada padės Kinija. Be to, atsistatydinęs Irako Kurdistano lyderis Nečirvanas Barzanis pervertino kurdų „Pešemergos“ karinių pajėgų, kurios bijojo pasipriešinti Irano nacionalinės gvardijos ir Irako reguliariosios kariuomenės daliniams, galią užimant ginčytinas teritorijas Šiaurės Irake. N. Barzanis prieš atsistatydindamas, pareiškė: „Jūsų pralietas kraujas dėl nepriklausomybės nebus veltui“. Palauksime. Kurdų kova bus tęsiama keturiose valstybėse – Turkijoje, Sirijoje, Irake ir Irane.

Libano premjeras Sadas Hariris, nuo 2016 metų gruodžio vadovavęs nacionalinės vienybės vyriausybei, kuri sudaryta iš 30 narių (beje, ir „Hezbollach“ atstovų), lapkričio 4 dieną atsistatydinimo kalboje užsiminė apie pavojų savo gyvybei ir kad šalyje klostosi situacija, tokia pati kaip 2005 metais, kai buvo nužudytas jo tėvas. Jis sakė: „Irano ranka regione bus nukirsta“. Per penkias dienas dėl konsultacijų jis du kartus lankėsi Saudo Arabijoje, kuri kaltina Teherano vadovybę kišimusi į Libano reikalus. Iranas jau pradėjo savo veiklą, norėdamas išstumti nuosaikius sunitus iš valstybinių postų, stiprindamas savo įtaką Viduržemio jūros pakrantėje per Sirijos prezidentą Bašarą Al Asadą ir „Hezbollach“ narius. Žmonės labai vertina Libano premjero tėvo Rafiko Haririo, o ir jo sūnaus politiką, prašydami, kad jis vėl imtųsi premjero pareigų. Vis dėlto S. Hariris vėliau pareiškė atidedąs savo atsistatydinimą. Taip jis atsižvelgė ir į Libano prezidento Mišelio Auno prašymą.

Dėl Irano ekspansijos islamo pasaulyje sunerimusi Arabų Lyga. Dalis arabiškų šalių vadovų suartėjo su Izraeliu. Iranas kelia baimę ne tik Izraelio piliečiams, kurie nori taikos, pavargę nuo kasdienės įtampos, bet ir musulmonams. Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu įžvelgia visą situaciją, ir Izraelio kariuomenė jau rengiama karui su „Hezbollach“, Sirija bei Iranu. Deja, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Izraelio premjerui tik pažadėjo, kad neleis Irano kariams užimti pasienio tarp Izraelio ir Sirijos, bet praktiškai Iranas prieitų prie Izraelio sienų Golano aukštumose – nebent bus paliktas 6 km koridorius.

Atrodo, kad JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) bando susigrąžinti Barako Obamos (Barack Obama) prarastas pozicijas Vidurio Rytuose. Tai buvo galima suprasti po to, kai JAV prezidentas išsirengė į ilgą kelionę po Azijos šalis, prasidėjusią lapkričio 3 dieną ir pasibaigusią lapkričio 12-ąją. Aplankytos Japonija, Pietų Korėja, Kinija, Vietnamas ir Filipinai. D. Trampas dalyvavo Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo (APEC) viršūnių susitikime Vietname, čia susitiko ir su V. Putinu. JAV prezidentas siekė paramos taikiu būdu išspręsti Korėjos konfliktą, stiprinti ekonominius ryšius. Jis žaidė su Kinijos lyderiu Si Dzinpingu, vienas kitam sakydami komplimentus. Tačiau apžvalgininkai pastebėjo, kad neverta patikėti Kinijos prezidento Si Dzinpingo nuoširdumu. D. Trampas pasirašė prekybos sutarčių už 220 mln. dolerių, tačiau sakoma, kad dalis jų niekada nebus įvykdyta. O gal tuo siekiama Kiniją palenkti arčiau savęs ir atitraukti nuo Rusijos, įpareigojant sutramdyti Šiaurės Korėjos lyderio Kim Čen Uno ambicijas, kad nebesiektų branduolinių ginklų gamybos? Dar pasigirsta balsų, kad, nepaisant rankų paspaudimo tarp Kinijos ir JAV prezidentų, Vašingtone greitai sugrįš „antikiniški vanagai“. Iš tikrųjų Pentagone jau žymiai dažniau kalbama apie tai, kad pavojus iš Kinijos yra didesnis nei iš Rusijos. Pripažįstama, kad kitas JAV prezidento siekis – izoliuoti Kiniją nuo savo sąjungininkų, suteikiant paramą Vietnamui ir kitoms šalims prie Pietų Kinijos jūros dėl Spratlio salyno pasidalinimo. Vietnamo ir JAV karo metu Pekinas užėmė kelias Vietnamo salas, tarp jų ir Spratlio salyne. 2014 metais Kinija Vietnamo vandenyse pastatė naftos gręžinių platformą ir tuo sukėlė didelius protestus Vietname. Įtampa regione ypač išaugo šiais metais, kai Vietnamas sustabdė naftos išteklių žvalgybą Pietų Kinijos jūroje spaudžiant jo galingajam kaimynui Pekinui, taip pat pretenduojančiam į tuos pačius plotus. Vyksta intensyvūs ir aštrūs ginčai su Japonija, kuri nenusileidžia ir neatiduoda šių salų Kinijos jurisdikcijai. Keista, kad JAV, turėdamos tokią ypatingą galią ir atlikdamos pagrindinį saugumo vaidmenį Azijoje, dar siūlosi tarpininkauti Azijos valstybėms ir Kinijai. „Jei galėčiau padėti tarpininkavimu ar arbitražu ginče dėl salų Pietų Kinijos jūroje, praneškite man... Esu labai geras tarpininkas“, – sakė D. Trampas Vietnamo prezidentui Tran Dai Kvangui oficialaus vizito metu. Taigi visas valstybes suvienijus būtina pradėti rimtas derybas su Kinijos vadovybe, bet šito Pekinas vengia. Filipinuose D. Trampas irgi pasisiūlė padėti tarpininkauti, bet Filipinų prezidentas Rodrigas Duertė buvo dėl to nepatenkintas. Tiesa, anksčiau Filipinų prezidentas išpeikė buvusį JAV prezidentą B. Obamą. Ir tada atrodė, kad santykiai, ypač kariniai, tarp JAV ir Filipinų gali nutrūkti, bet Vašingtone jau yra įpratę prie tokių R. Duertės pareiškimų ir laikosi „kantrybės diplomatijos“. Tai reiškia, kad prezidentai ateina ir nueina, o tautų interesai, strategija yra svarbiau negu asmeninės nuoskaudos. Netgi JAV kariniai daliniai, esantys Filipinuose, padėjo reguliariajai armijai sumušti islamistų sukilėlius. Spratlio salynas, turintis apie 750 salų ir salelių, atolų bei rifų, pavadintas XIX amžiaus britų kapitono Ričardo Spratlio (Richard Spratly) vardu, tesudaro tik vos 4 kv. km ploto žemių, išsidėsčiusių net 425 tūkst. kv. km teritorijoje. Anot „The Independent“ apžvalgininko 2015 metų gegužės pabaigoje paskelbtos informacijos, „Spratlio salynas yra jūros kelyje, kuriuo kasmet pervežama krovinių už 5 trilijonus dolerių.... Regione sugaunama daug žuvų ir yra didžiulės naftos bei naudingųjų iškasenų atsargos. Kad įsitvirtintų salyne, Kinija stato gigantišką nepaskandinamą lėktuvnešį, 800 mylių nutolusį nuo Kinijos krantų. Kinija didina salų plotą, pila smėlį, ant kurio vėliau įrengia lėktuvų pakilimo ir nusileidimo takus, krantines laivams ir kitus statinius“. Pietų Kinijos jūroje dėl šių salų susiduria Vietnamo, Filipinų, Malaizijos, Taivano, Brunėjaus ir Kinijos interesai. Tokia situacija kelia nerimą JAV.

Dar šiek tiek pažvelkime į JAV ir Indiją. JAV valstybės sekretorius Reksas Tilersonas (Rex Tillerson), spalio 18 dieną kalbėdamas Vašingtone, Strateginių ir tarptautinių studijų centre, JAV ir Indijos santykius taip pavadino: „Mūsų santykiai su Indija – ateinančiam šimtmečiui“. Jis gyrė Indijos demokratiją, kaip pavyzdį tiek Vakarų, tiek Rytų šalims. Tai reikštų, kad Delio ir Vašingtono santykiai yra labai tvirti. Ir jie itin svarbūs Indijai, kuri dažnai konfliktuoja su Kinija 3,5 tūkst. kilometrų ilgio sienos atkarpoje. Ginčai tarp šių dviejų branduolinių milžinių tęsiasi jau daugiau nei 50 metų. Jie ypač paaštrėjo 2017 metų pradžioje, kai abiejų valstybių armijos jau stovėjo viena prieš kitą ir buvo iškilusi reali karo grėsmė. Indija jau tikrai pajėgtų atremti galimą Kinijos agresiją ir sustabdyti jos teritorinę plėtrą į Japoniją ar Vietnamą. Aiškiai matyti, kad Indija nukrypsta nuo Rusijos–Irano–Kinijos ašies. Žinoma, Vašingtonas privalo „paglostyti“ ir Pakistaną, kad šis kontroliuotų savo sieną ir Afganistano talibai negautų paramos iš užsienio. Reikia pastebėti: Pekino „Šilko kelio“ projektas, kainuosiantis 50 mln. dolerių, turėtų eiti per ginčijamas teritorijas tarp Indijos ir Pakistano. Tad Pekinas irgi lyg ir spaudžia šalis, kad jos susitaikytų, o ryžtingas D. Trampo reikalavimas Pakistano vadovybei sutramdyti islamistus, parodant, kad palaiko abi valstybes (Indiją ir Pakistaną) kaip sąjungininkes dėl karo Afganistane su talibais, irgi abi šalis veikia sutaikančiai. Kinija yra stipri pasaulinio lygio jėga visomis prasmėmis, bet dar gerokai atsilieka nuo JAV. Kinija neturi draugų, vienintelis jos sąjungininkas yra badaujanti Šiaurės Korėja. Kinija laikinai draugiška Rusijos V. Putinui, kol „apsitvarkys“ su aplinkinėmis valstybėmis. Kinijos ir Rusijos siena – 4,3 tūkst. km. Kinija su Rusija dėl sienų konfliktavo dar carų laikais, kai abi valstybės plėtė savo teritorijas kitų tautų sąskaita. Pirmą kartą siena tarp Kinijos ir Rusijos buvo pažymėta 1689 metų Nerčinskio sutartimi. Jeigu ši sutartis nebūtų buvusi sulaužyta, tai Kinijos teritorija šiandien driektųsi beveik per visą Užbaikalę, Chabarovsko kraštą, Amūro sritį ir Sachalino salą. Tai priklausytų Kinijai. Kinijos laikraštyje „China Daily“ rašoma, kad nuo 1858 iki 1915 metų, valdant Cinų dinastijai, buvo okupuota 1,5 mln. kv. km Kinijos žemių. Taigi istorija atsigręžia atgal. Kinija turbūt žada viską pamažu susigrąžinti. Mao Cze Dunas teigė, kad Rusija dar XIX amžiaus viduryje okupavo apie 1,5 mln. kv. km „nuo amžių kinams priklausančių teritorijų“. 1969 metų kovą teritorinis konfliktas peraugo į karinį susirėmimą dėl Damansko salos Usurio upėje. Žuvo 49 Rusijos ir apie 1000 Kinijos pasieniečių. 1991 metais Michailas Gorbačiovas pasirašė susitarimą, „leidžiantį juridiškai įforminti 98 proc. visos sienos“. Damansko sala vis vien buvo perduota Kinijai. Tačiau šalims dar 13 metų nepavyko susitarti, kam priklauso Didžioji Usurijsko ir Tarabarovo salos netoli Chabarovsko. Dabar tęsiamos derybos dėl kitų salų. 2012 metais Pekinas pareikalavo atiduoti Altajaus kraštą, o 2017 metų lapkričio pabaigoje Kinija atsiėmė iš Rusijos 4,7 kv. km pločio teritoriją už 60 km nuo Usurijsko. Per 15 metų Putinas atidavė 337 kv. km teritorijos Kinijai. 2014 m. gegužės 14 d. Sankt Peterburge V. Putinas pradėjo žemių nuomojimo tendenciją, pažadėdamas Kinijos lyderiui Si Dzinpingui išnuomoti milijonus hektarų žemės beveik pusvelčiui. Po 20 metų Sibire, prie Baikalo, išaugs milijoniniai kinų miestai. Nelinkėkime šitos geopolitinės katastrofos rusų tautai, bet ar ji žiūri, ką išsirenka ir ką remia. Nesuvokiu, kaip gali Rusijos prezidentas taip elgtis. Gruzijoje Rusijos kariai naktimis buvo perkėlę keliolika metrų sienos, kad atimtų iš Gruzijos mikroskopinį gabaliuką gruzinų žemės, o Kinijos vadovai žingsnis po žingsnio ne tik atgauna savo istorines žemes, bet dar dairosi ir į kitų kaimyninių šalių salas. Jau Kinija „išlygino“ sienas su Tadžikistanu. 2011 metų sausį šios šalies užsienio reikalų ministras Chamrohonas Zarifis džiaugėsi, kad tai – tik nedidelė dalis to, ko reikalavo kaimyninė valstybė, reiškusi pretenzijas net į 20 proc. šalies teritorijos, t. y. į 28,5 tūkst. kv. km. Tai, kad pavyko įtikinti kinus pasitenkinti tik 3 proc. (apie 1000 kv. km), ministras pavadino didele šalies diplomatų pergale. Ministras tikino, kad šis svarbus žingsnis leis labai pagerinti santykius su „didžiuoju kaimynu“. Reikia pripažinti, kad šios žemės nuo Kinijos buvo atplėštos Rusijos carų prieš 130 metų. Taigi naujas Šaltasis karas vyksta visose srityse. Vakarų politikai dar to nenori pripažinti. Tai – politinio neįgalumo problema. Vakarai kol kas pralaimi informaciniame kare. Tačiau atviri NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo (Jens Stoltenberg) pasakymai, kad į šią organizaciją durys atviros Ukrainai ir galbūt Gruzijai, parodo, kad ir čia jau suprantama reali grėsmė saugumui.

Paskutinę savaitę ne tik daug kalbama, bet ir ateina žinios apie tai, kad Kinija pasiruošė karinėms pratybomis (netgi panaudojant tikrąją ugnį) Šiaurės Korėjos pasienyje, kai kas skelbia, kad jau statomi pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos centrai. „South China Morning Post“, artimas Kinijos vyriausybei, praneša, kad šalis privalo būti pasiruošusi karui. Dienraštis „Hong Kong“ rašo apie galimą ir greitą Kinijos Liaudies Armijos įsiveržimą į Šiaurės Korėją. Tik dar neaišku, ar Pekinas ruošiasi nuversti dabartinę Kim Čen Uno valdžią, ar taip ruošiasi prieš galimą JAV, Pietų Korėjos ir Japonijos intervenciją. Pasaulis nesaugus. Šiaurės Korėjos diktatorius vis vien neatsitraukia nuo grasinimų ir karo psichozės. Ar gali ką nors išspręsti netgi jo tarsi žadamos derybos? Nebent laimėti laiką ir sutrukdyti Pietų Korėjos sąjungininkams pirmiesiems smogti Šiaurės Korėjai? Lygtis su daugybe nežinomųjų.

Kinija bus Damoklo kardas pasauliui ir ypač JAV. Keista, bet net šėtonas per Kinijos prezidentą Si Dzinpingą išsigando kryžiaus ir krikščioniškų paveikslų. Mat tokios milžiniškos valstybės prezidentui liepė uždrausti religinius ženklus. „Buvusieji“ ima persekioti krikščionybę. O tai, kas yra prieš Dievą, žūsta. Taigi nebijokime Kinijos. Vis dėlto norėtųsi palinkėti, kad jubiliejiniai Lietuvai 2018 metai būtų taikingi ir klestintys ne tik mums, lietuviams, bet ir visoms pasaulio tautoms.

© 2017 „XXI amžius“