Gyvena Lietuvos valstybės rūpesčiais

Pokalbis su Europos ir Lietuvos politiku Vygaudu UŠACKU

Kauno technologijos universiteto Europos instituto vadovas Vygaudas Ušackas Nuotrauka iš ktu.edu

Vygaudą Ušacką pažįstu daug metų. Dirbdamas „Valstiečių laikraštyje“ ne kartą rašiau apie jo veiklą, paramą mokykloms. Politikui rūpėjo „Valstiečių laikraščio“ fondo „Kaimo vaikai“ reikalai, Lietuvos partizanų atminimo įamžinimas, kaimo mokyklų dabartis ir rytdiena. Teko kartu net pakeliauti po vasarą besiilsinčių mokinių stovyklas, dalyvauti įvairiuose jaunimo renginiuose. Vėliau bičiulystė dėl susidariusių aplinkybių susilpnėjo, nors visą laiką sekiau V. Ušacko pasiektos karjeros kelius. Tik retkarčiais susitikdavome, pasikalbėdavome. Mane žavėjo mintys ir paprastumas, jaunatviškumas, atidumas žmonėms Nesididžiavo jis ministro ir ambasadoriaus postais, nuoširdžiai ir reikliai vertino Lietuvos valstybės pasiekimus, skaudžiai išgyveno dėl nesėkmių ir spartaus mūsų tautos nykimo.

Vėl susitikęs V. Ušacką pasidžiaugiau, kad Lietuva sulaukė labai reikalingo šiuo metu politiko, kuris padėtų mūsų valstybei rasti tikrąjį Nepriklausomybės kelią, vedantį į šviesesnę ateitį, žmonių gerovę, pasitikėjimą ir aukštą kultūrą. Neseniai buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijos Federacijoje, o dabar Kauno technologijos universiteto Europos instituto vadovas mielai sutiko atsakyti į kelis klausimus. Pokalbį pateikiu „XXI amžiaus“ skaitytojams, kurie, manau, domisi V. Ušacko asmenybe, jo gyvenimo keliais ir siekiais.

Malonu, kad nepasiklydote tolimose, svetimose žemėse, nesuviliojo nei Amerika, nei Rusija, nei kitos turtingos šalys ir grįžote namo.

Ėjau tėvų, senelių keliu, kurie mane nuo mažens pratino eiti tiesiai, teisingai ir nepamesti niekada Lietuvos.

Žiniasklaida pranešė, kad garsus Lietuvos ir Europos diplomatas, sumanus politikas pradėjo vadovauti Kauno technologijos universiteto Europos institutui. Ar atitinka šis postas Jūsų sukauptą patirtį ir gebėjimus?

Visur, kur dirbau, kokias pareigas vykdžiau, kaupiau patirtį gyvenau Lietuvos valstybės rūpesčiais. Džiaugdavausi, kai jai sekėsi, liūdėjau, kai suklysdavo. Liūdna būdavo, kai prasidėdavo tarpusavio intrigos, pablogėdavo žmonių gyvenimas. Tai vertė juos palikti gimtinę ir traukti į kitas šalis ieškoti padoresnio gyvenimo, kad būtų pasirūpinta jais ne tik kaip darbo jėga, bet ir kaip žmonėmis.

Ar patenkina Jus dabartinis postas Kauno technologijos universitete?

Postai niekada manęs neviliojo. O KTU Europos instituto padalinys visais laikais buvo valstybei svarbus mokslo ir minties šaltinis. Beje, sukako 17 metų, kai būtent čia pasakiau savo, kaip vyriausiojo derybininko, kalbą dėl stojimo į Europos Sąjungą svarbos ir būtinumo.

O ką Jums duos ši akademinė veikla?

Labai daug. Sugrįžimas į akademinę erdvę, neabejoju, taps stimulu pokyčiams ir praturtins naujomis žiniomis bei potyriais, skatins giliau ir visapusiškiau suvokti dvasinį bei materialinį valstybės paveldą. O tai labai svarbu ir reikalinga. Mano giliu įsitikinimu, kiekvienas valstybės pilietis, kur jis dirbtų, turi tarnauti jai.

Žmones domina pagrindiniai Jūsų gyvenimo tarpsniai. Gal trumpai primintumėt?

Tai nėra lengva. Mano senelis Adomas Ušackas gyveno prie Indrajos ežero Utenos rajone. Jis iki Rusijos okupacijos valdė Bajoriškių dvarą ir daugiau kaip 135 ha žemės, augino javus. Gimiau 1964 m. gruodžio 16 d. Skuode.

Skuode?

Senelį su tėvais okupantai pirmuosius išvežė į Sibirą. Grįžusi į Lietuvą, šeima apsistojo Ukmergėje. O mano tėvas su mama patraukė į Skuodą ir apsigyveno. Čia aš gimiau. Tėvų ir senelio patirti vargai tremtyje mano sieloje paliko gilius pėdsakus, paskatino rengti ekspedicijas į tremties vietas. Tai jaunimui ypač akivaizdžiai primena Rusijos okupacijos tikrovę, nualinusią Lietuvą. Mokiausi ir baigiau Skuodo vidurinę, o paskui stojau į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Stažavausi Norvegijos Oslo ir Danijos Orhuso universitetuose politikos mokslų ir tarptautinės ekonomikos srityse.

O kokie buvo tolesni Jūsų keliai po šių studijų?

Įvairūs – teko būti Užsienio reikalų ministru, ES ambasadoriumi Rusijoje, Afganistane. Darbai sunkūs atsakingi, bet ištvėriau. Visą laiką gyvenau Lietuva, jos šviesa, Lietuvos himnas lydėjo mane, teikė jėgų ir stiprybės.

Kas labiausiai Jus jaudina šiuo metu Lietuvoje?

Lietuvos nykimas. Per 25 metus Lietuva nyko, traukėsi. Nuo 3,7 mln. žmonių sumažėjo iki 2,8 mln.

Ar Jūs nesusigundėte pasekti jų pavyzdžiu?

Niekada. Lietuva – mano tėvų, prosenelių krauju apginta ir išsaugota žemė. Jos išduoti ar parduoti negalime. Ji šventa. Susigrąžinęs senelio dvarą Bajoriškėse įkūriau jaukią mūsų šeimos sodybą. Čia – tikras rojus. Indrajos ežeras, visa aplinka – Dievo kūrybos Žemėje stebuklas.

Gerai pažįstate JAV, mūsų išeiviją. Kaip Jūs ją vertintumėt?

Labai teigiamai. Čikaga, Vašingtonas, Niujorkas, Los Andželas – miestai, kuriuose gyvena ir dirba didžiausios Lietuvos bendruomenės. Jos gyvena Lietuva, stebi ir vertina mūsų valstybės permainas, rūpinasi mūsų dvasiniu ir materialiniu saugumu, jautriai išgyvena dėl Lietuvos reikalų, sielojasi dėl nesėkmių, vidaus rietenų, ieško išeities iš sudėtingiausios padėties.

Kokia Jūsų nuomonė dėl dvigubos pilietybės suteikimo išeiviams?

Vienareikšmiška: visi išeiviai – mūsų broliai ir seserys. Jų atstumti neturime teisės, nes jie garsina Lietuvos vardą, saugo širdyse savo meilę gimtajai šaliai, rūpinasi gimtinėje likusiais artimaisiais ir jiems brangiu kraštu. Valstybė turėtų padėti jiems, nepalikti likimo valiai.

Betgi Konstitucinis Teismas priminė, kad dvigubos pilietybės išsaugojimas įmanomas tik pakeitus Lietuvos Konstituciją?

Žinau. Tik su išimtimis, kuriomis labai abejočiau. Pavyzdžiui, mano vaikai pagal paveldėjimą išsaugo teisę turėti dvigubą pilietybę, o kiti neturi tokios teisės. Kuo jie kalti, kad jų tėvai nepatyrė tokių tremčių, kalėjimų?

Kaip reikėtų spręsti šią problemą?

Siūlyčiau Prezidentei, parlamentarams, politinėms partijoms tartis dėl referendumo už dvigubą pilietybę. Tai būtų vienas būdų, kaip pritraukti išeivius prie Lietuvos gerovės kūrimo, paskatintų juos grįžti namo.

Kokie svarbiausi Jūsų veiklos siekiai?

Įtvirtinti ir įkūnyti mokymosi visą gyvenimą idėją. Pirmiausia – pagerinti žmonių gyvenimą, išvesti kiekvieną iš vargo ir skurdo, išmokyti žmones džiaugtis ir šypsotis, mokyklas paversti tautos šventovėmis (pamokos turi kasdien prasidėti Lietuvos himnu), siekti, kad mokyklos taptų dvasios šviesos ir gyvenimo išminties šaltiniais kaip bažnyčios ir visi maldos namai.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Bernardas Šaknys,
Lietuvos žurnalistų draugijos narys

© 2018 „XXI amžius“