R. Vanagaitės „kūrybiniai“ vojažai tęsiasi

Supykusi ant visos Lietuvos žymioji rašytoja Rūta Vanagaitė trenkė durimis ir išvažiavo į Izraelį. Tačiau ten ilgai neapsistojo, nes ją išsivežęs garsusis nacių „medžiotojas“ Efraimas Zuroffas, tapęs lietuvių, kaip žydšaudžių tautos, demaskuotojos širdies draugu, supyko dėl judaizmo. Mat naujasis jos „širdies draugas“ ją, „neturinčią žydiško kraujo“, bandė atvesti į judaizmą, tačiau ji „judaizmo priimti neketina“, nes jai taip „neišeina pagal laisvamanišką dvasią“. Dabar ji lieja ašaras dėl lietuvių sugriauto jos gyvenimo. Tačiau net ir patyrusi nesėkmę savo propagandoje prieš Lietuvą ir meilės reikaluose, R. Vanagaitė per tą laiką rankų nenuleido. Nutilus kalboms bei panegirikoms apie jos knygas, pati apie save priminė pareiškimais užsienio žiniasklaidoje. Praėjusių metų gruodį R. Vanagaitė JAV skaitė paskaitas apie savo knygą „Mūsiškiai“, parodančią, kiek lietuviai yra nusikaltę žydams (vieni sudarinėjo žydų sąrašus naikinimams, kiti šaudė, treti saugojo, ketvirti plėšė žydų turtą), taigi visi lietuviai yra nusikaltę žydams juos naikindami. Klyvlende per paskaitą protestuotojus stebėjo policija, o po paskaitos Mineapolyje JAV lietuvis Audrius Sinickas ją „Feisbuke“ išvadino „didžiule antilietuviškos propagandos mašina“ ir apkaltino darbu Vladimirui Putinui. R. Vanagaitė pasipiktino tokiu „niekingu“ kai kurių JAV lietuvių elgesiu. O visai neseniai, kai Lietuva minėjo Sausio 13-ąją, savo šmeižtais prieš partizanus ir Birželio sukilėlius išgarsėjusi viešųjų ryšių specialistė Suomijos dienraščiui „Helsingin Sanomat“ pareiškė, kad po to, kai paskelbė, jog partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas „bendradarbiavo su KGB“, baiminasi dėl savo gyvybės. Taip ji bandė dar labiau sureikšminti partizanų vadą šmeižiančius ir Lietuvos valstybę žeminančius savo teiginius. Prabilusi Suomijos leidiniui apie baimę išeiti iš namų, apgailestauja, kad „vienu sakiniu sugriovė“ savo karjerą.

Dabar, prieš Vasario 16-ąją, R. Vanagaitė vėl įgijo naują amplua. Kaip rašo lrytas.lt, ji pasakodama apie savo ateities planus, ne tik džiaugėsi netrukus pasirodysiančiu knygos „Mūsiškiai“ vertimu į hebrajų kalbą (čia bus tęsiama lietuvių šmeižto ir smerkimo kampanija Izraelyje ir tarp pasaulio žydų), bet ir dviejomis paskaitomis Tel Avive ir Jeruzalėje. Galima numanyti, apie ką ji ten kalbės. Ar apie Vasario 16-osios reikšmę ir svarbą? O gal apie ilgą istorinę lietuvių ir žydų sugyvenimo istoriją? Galima spėti, kad kaip ir anksčiau pagrindinė R. Vanagaitės tema bus lietuvių, kaip žydšaudžių tautos, demaskavimas. Tai ji jau darė užsienio šalyse, dažniausiai pasinaudodama Lietuvos teritorija – mūsų ambasadomis ar konsulatais. Tad nenustebkime, kad tą darbą tęs toliau. Tik šį kartą tai susies su Vasario 16-ąja. Panašiai ji tai darydavo disidentų būryje kurioje nors Lietuvos ambasadoje – juk tiems, kas palaiko Lietuvą, reikia sąmonę nuodyti: o gal kuris nors užkibs ant meškerės. Taigi Vasario 16-ąją, kaip ji „pasigyrė“, švęs su Lietuvos piliečiais Jeruzalėje, su litvakais. Mat nusprendusi „būti su tais žmonėmis, išeiviais iš Lietuvos, kurie yra mūsų šalies piliečiai“. „Ir mes turėsime labai gražų vakarėlį“, – planais su lrytas.lt dalijosi išgarsėjusi rašytoja. Tiesa, ji pasiskundė, kad šį kartą pakviesti ją į tą „meilės ir pagarbos popietę“ Lietuvos ambasada Tel Avive atsisakė. „Labai gaila, nes ir ten būčiau dalyvavusi“, – skundėsi R. Vanagaitė dėl tokios „įžūlios“ ambasados pozicijos ir nenoro leisti pilti purvą ant lietuvių.

Taigi R. Vanagaitė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį minės Izraelyje, pristatydama knygą apie lietuvių prieš žydus vykdytą Holokaustą „Mūsiškiai“, kalbės apie lietuvių kaltes ir prašys žydų atleidimo. R. Vanagaitės paskaitos Tel Avive ir Jeruzalėje bus skaitomos vasario 15 ir 17 dienomis. Kaip apie renginį skelbiama internete, ji dalyvaus programoje „Būti žydu“, rengiamoje prieš knygos „Mūsiškiai“ pasirodymą Izraelyje, ir aiškins, kad lietuviai žudė žydus, savo brolius, „mūsiškius“. Anot jos, ir lietuvių žudomi žydai – mūsiškiai, ir žudikai (lietuviai) – mūsiškiai. Jeigu kai kurie lietuviai ir nešaudė, tačiau „sudarydavo sąrašus, dirbo savo darbą savivaldybėse, saugojo“, taigi „jie prisidėjo prie Holokausto“, – taip renginio pristatyme apibūdinami lietuviai žydšaudžiai.

Seimo narys Arvydas Anušauskas mano, kad paskaitų datos pasirinktos neatsitiktinai. Kaip sako okupacijos laikotarpį tyrinėjęs istorikas, kiekvienas pasirenka pats, kur nori Vasario 16-ąją sutikti – Lietuvoje ar toli nuo jos, ar rinkdamas pinigus kažkokio renginio metu, ar švęsdamas su visais. R. Vanagaitė sąmoningai pasirinko tokias datas ir būdą – prieš pat Vasario 16-ąją ir dieną po jos. Jos kalbėjimas irgi yra žinomas, pakankamai detaliai išstudijuotas. Prisimindamas knygą „Mūsiškiai“, A. Anušauskas sakė, kad istorikai neneigė būtinybės apie Holokaustą šnekėti, kalbėjo apie būdą, kaip reikia pateikti šią sudėtingą, jautrią temą. „Pavyzdžiui, aš toje knygoje matau, kad kai kurios bylos vartytos labai paviršutiniškai ir apeiti nepaprastai svarbūs dalykai iš Holokausto tematikos. Aš ir sakau – kalbėjimas būtinas, bet forma, būdas, pasirenkama emocija priklauso nuo autoriaus“, – teigė A. Anušauskas.

Lietuvą žeminančią Vanagaitės poziciją, parenkant net faktus apie tai, jog kiekvienas lietuvis arba dalyvavo Holokauste, arba prie jo prisidėjo, arba pagrobė sunaikintų žydų turtą (pavyzdžiui, drabužių spintą ar laikrodį), palaiko sambūrio „Israelita“ pirmininkas Jakovas Kacas. Anot jo, Izraelyje R. Vanagaitė visada laukiama. Ji buvo šiltai priimta prieš metus, per knygos pristatymą salė buvo pilnutėlė, žmonės rašytojos nenorėjo paleisti. „Išlikusius lietuviškus antisemitus niekiname“, – savo poziciją aiškina sambūrio „Israelita“ pirmininkas. J. Kacas neabejoja, kad R. Vanagaitė vėl surinks pilną salę, garsins Lietuvos vardą. Taip, jo nuomone, parodoma, kad Lietuva normalėja, į praeitį žiūri atmerktomis akimis. „Visi pastarieji įvykiai, kurie jums ir mums puikiai žinomi, nepaprastai pakenkė Lietuvai, jos tarptautiniam įvaizdžiui. Labai norėtume pasakyti visiems blaiviems: „Liaukitės, ką jūs darote? Suvaldykite savo bjaurią genetinę atmintį...“ Deja, niekas negirdi ir nenori girdėti“, – lietuvių antižydiškumą įrodyti siekia J. Kacas.

Po kelionės į Izraelį Vanagaitė savo vojažą tęs JAV – ten ji rašysianti naują knygą „Atsikeliu ir einu“. PEN klubo kvietimu ji du mėnesius praleis viloje netoli Niujorko su dar 15 rašytojų iš viso pasaulio. Čia renkasi rašytojai, žurnalistai, savo šalyse nesijaučiantys saugiai. Taigi „Lietuvoje saugiai nesijaučianti“ Vanagaitė darbo turės sočiai. Aišku, ir pinigų.

Kai taip energingai šmeižtus po pasaulį skleidžia žymioji viešųjų ryšių specialistė, keistokai atrodo tyli Lietuvos pozicija, sudaranti iliuziją, kad Vanagaitė ir kiti panašūs asmenys nieko blogo Lietuvai nepadaro ir nepadarys. Lietuvos užsienio reikalų ministerija į tokią energingą „rašytojos“ veiklą beveik nereaguoja arba reaguoja tyliai. Paklausta, ar turi suformuotą bendrą nuomonę dėl užsienio žiniasklaidoje pasirodančių R. Vanagaitės teiginių, URM portalui lrytas.lt teigė, kad nekomentuoja privačios rašytojos nuomonės, tačiau „stengiasi“ į tai reaguoti. Ministerijos atsakyme rašoma: „Tačiau suprasdama, kad kontroversiški jos pareiškimai apie Adolfą Ramanauską-Vanagą ir leidyklos „Alma littera“ sprendimas nutraukti bendradarbiavimą su ja ir išimti iš prekybos jos knygas sukels atgarsius užsienyje, aktyviai reagavo“. Ką reiškia tas aktyvus reagavimas, URM Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamentas paaiškino taip: „Po 2017 10 31 pasirodžiusio Europos žydų kongreso pareiškimo, kuriame smerkiami neva pasipiktinimą keliantys išpuoliai prieš R. Vanagaitę ir sprendimas išimti iš prekybos jos knygas, Užsienio reikalų ministerija išplatino pranešimą spaudai, kuriame teigiama, kad žydų genocido ir Lietuvos antisovietinės rezistencijos siejimas šiame kontekste yra visiškai nepriimtinas ir tarnauja tik istorijos iškraipymui“. Iš tiesų tokį ministerijos aiškinimą galima rasti internete. Tačiau tas „aktyvus reagavimas“, galima spėti, nedaug ką reiškė, nes joks užsienio spaudos informacinis leidinys apie jį neužsiminė, užtat visas internetas tiesiog sprogsta nuo Vanagaitės pareiškimų. URM atstovai dar priduria, kad geriausiai ministerijos poziciją šiuo klausimu atspindi bendros Lietuvos generalinio konsulato Niujorke ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) pastangos 2018 metais pastatyti paminklą A. Ramanauskui-Vanagui jo gimtojoje Konektikuto valstijoje. Ministerija dar pastebi, kad verta paminėti ir faktą, kad Lietuvos diplomatinė tarnyba stengiasi reaguoti ir į užsienio spaudoje pasirodančius rašytojos teiginius. Tačiau iš pateiktų faktų nedaug kas paaiškėja. Paminimi tik keli labiau privatūs kreipimaisi į kai kuriuos interneto portalus, išplatinusius antilietuviškas Vanagaitės paskalas. Štai tie ministerijos paaiškinimai: „Po Švedijos „Dagens Nyheter“ interneto laidoje paskelbtos publikacijos Lietuvos ambasadorius Švedijoje Algimantas Rimkūnas tą pačią dieną parašė paneigiantį laišką laikraščio redakcijai. „Helsingin Sanomat“ pasirodžius dar vienai publikacijai apie tariamą R. Vanagaitės persekiojimą Lietuvoje, ambasadorius Suomijoje Valdemaras Sarapinas kreipėsi į redakciją, siūlydamas išspausdinti jo paaiškinimą. Redakcijai atsisakius, paaiškinimas buvo paskelbtas ambasados svetainėje ir socialinėje paskyroje „Facebook“. Į Vokietijos dienraštyje „Frankfurter Algemeine Zeitung“ paskelbtą straipsnį atsakė tarptautinės komisijos okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti narys istorikas J. Tauberis“.

Taigi Lietuvos URM atsiliepimai į Vanagaitės darbus lieka tyruose skambančiu balsu. Ministerija tyli beveik kaip į burną vandens prisisiurbusi, nes ji, matyt, klauso, ką pasako „nešališkas“ Vanagaitės idėjų skleidėjas, „rašytojas“ Arkadijus Vinokuras, parašęs knygą „Mes nežudėme“ ir turįs „tvirtą nuomonę“ apie R. Vanagaitės pareiškimus užsienio spaudoje. Jo teigimu, „šitoje situacijoje“ nereikia jokio „valstybės institucijų įsikišimo“, nes „čia yra kultūros veikėjų diskusija“. Vadinasi, valstybė turi leisti vanagaitėms toliau tęsti šmeižto kampaniją. Vanagaitei atsakyti, jo nuomone, turėtų tik, pavyzdžiui, Arvydas Anušauskas ar Arūnas Bubnys: „Jie turėtų aiškiai išdėstyti savo ir mūsų kitų, kurie mano kitaip, poziciją dėl R. Vanagaitės pareiškimų nekorektiškumo“. Taigi Vanagaitės šmeižtų jis neįžvelgia, o tik nekorektiškumą. Tikrai įdomus požiūris. Taigi, anot Arkadijaus, turi vykti kuo platesnė „kultūrinė diskusija“, kurioje Vanagaitei būtų leidžiama kuo plačiau išsakyti savo „nuomonę“. O jos nuostata aiški: pildama purvą ant lietuvių, kurių kiekvieno kaltė jai jau yra aiški, nes bet kuris, pasižiūrėjęs į savo senelių ar prosenelių spintas, surastų, kad jos pagrobtos iš Lietuvoje išžudytų žydų – nėrako čia, anot rašytojos, slėpti ir atsikirtinėti. Vis dėlto Vanagaitė ir jos gynėjai turėtų prisiminti, kokios valstybės pilietė ji yra, – čia visai ne kultūros specialistų ar istorijos klausimas. Bet kol kas prokurorai tyli – jie aiškina, kad pagal „surinktus“ duomenis Vanagaitė ką nors apšmeižti sąmoningai tikrai nesiekė.

© 2018 „XXI amžius“