Lietuvos valstybės atkūrimo tarptautiniai aspektai

Vytautas Žalys,

istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, ambasadorius

Didžiai gerbiama Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, Kovo 11-osios Akto signatarai, Seimo, Vyriausybės nariai, ponios ir ponai! Profesorius A. Eidintas aptarė Lietuvos valstybės atkūrimo viziją, kelius jai įgyvendinti, aš daugiau kalbėsiu apie tarptautinį Lietuvos valstybės atsikūrimo kontekstą, apie tuos kelius, kuriais lietuvių politikai bandė grąžinti Lietuvą į Europos žemėlapį, apie veiksnius, kurie vienaip ar kitaip turėjo įtakos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui.

Yra keletas momentų, apibūdinančių Lietuvos situaciją Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, jie leidžia mums palyginti ją su kitų Rytų ir Vidurio Europos tautų, siekusių valstybės atstatymo arba jos sukūrimo, padėtimi.

Pirma. Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, Antantės valstybės buvo pasiekusios principinį susitarimą dėl Lenkijos valstybės atkūrimo; toks tikslas minimas ir Jungtinių Valstijų prezidento Vudrovo Vilsono (Woodrow Wilson) „14-os punktų taikos programoje“. Prancūzija, Britanija ir Jungtinės Valstijos pripažino Paryžiuje veikiančią Lenkijos laikinąją vyriausybę. Net Rusija mėgino palenkti Lenkiją į savo pusę, siūlydama jai autonomiją, o Vokietija ir Austrija dar 1916 metais paskelbė Lenkiją nepriklausoma valstybe. Kiek nepriklausomybės vokiečiai ar austrai realiai buvo pasiruošę suteikti Lenkijai, ne tiek svarbu. Svarbu yra tai, kad Lenkijos klausimas jau tuo metu buvo įsitvirtinęs Europos politikos dienotvarkėje.

Antra. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimas į tarptautinę areną pateko tik 1917 metų pabaigoje ir tik siaurame bei labai specifiniame Rusijos ir Vokietijos santykių (tiksliau, jų derybų Lietuvos Brastoje) kontekste. Į didžiųjų Vakarų Europos valstybių politinę dienotvarkę net ir po Vokietijos kapituliacijos (1918 metų lapkritis) Lietuvos valstybės atkūrimo klausimas nebuvo įtrauktas. Iškalbingas momentas, – kai įtakinga ir labai aktyvi JAV lietuvių bendruomenė pabandė priminti prezidentui V. Vilsonui jo paties deklaruotą laisvo tautų apsisprendimo principą, paaiškėjo, kad jis, sužavėjęs pasaulį kalbomis apie taikos ir teisingumo erą, šį principą buvo linkęs taikyti tik Lenkijai ir dar Suomijai. Lenkai neabejotinai buvo nusipelnę pagarbos Antantės akyse, tačiau kaimynų akyse, atsikuriančios Lenkijos ambicijos kėlė nerimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje tuo metu Lenkija traktuota kaip veiksnys, keliantis kone didžiausią grėsmę lietuvių tautos pastangoms atkurti valstybę.

Trečia. Tuo metu, kai Lenkijos politikai žaidė didžiojoje Europos šachmatų lentoje, Lietuvos Taryba, kaip vaizdžiai pasisakė profesorius A. Eidintas, buvo „uždaryta kelių Vilniaus gatvių trikampyje“. Iki pat 1918 metų pabaigos vokiečiai Tarybą traktavo tik kaip patariamąjį okupacinės valdžios organą, neturėjusį realios valdžios krašte. Pasinaudojant tokia padėtimi, jėgos, priešiškos lietuvių politinėms aspiracijoms, netruko prilipdyti Lietuvos Tarybai Vokietijos kūdikio etiketę, kuri labai kenkė Lietuvos įvaizdžiui Antantės šalyse. Beje, atsikratyti jos buvo labai nelengva, nors antroje 1918 metų pusėje ta kryptimi ir buvo dedamos labai energingos pastangos.

Ketvirta. Nepalankus lietuvių politinėms aspiracijoms buvo ir Nedalomos Rusijos veiksnys: Pirmajame pasauliniame kare Rusija šiaip ar taip buvo Antantės sąjungininkė.

Istoriškai Lietuvos politinis elitas, neturintis istorinės sąmonės ir sąžinės, tuo negrįžtamai nakina Lietuvos valstybę, veidmainiškai ir klastingai gerbdamas šimtmetį ir lietuvių svajonę turėti savo suverenią valstybę, o atlikdamas negrįžtamus istorinius judesius pasiruošęs būti stipriųjų tarnu. Tai pastebi daktaras Justinas Dementavičius: „Bet politinės iniciatyvos, kurios valstybinį neįgalumą bando užglaistyti jį įteisindamos, rodo, kad Kovo 11-osios Lietuvos projektas patiria didžiulę krizę. Ir užuot ją sprendus, pasirenkamas savotiškas „Brexit“ variantas: išstoti iš ES neapsimoka, bet iš Lietuvos išvažiuoti – taip, netgi šiek tiek skatintina. Nes pripažįstama, kad čia nesirūpinama vienas kitu, kad pilietybė yra tik pasas, bet ne santykis su savo bendrapiliečiais“ (www.bernardinai.lt 2017 04 20).

Arvydas Juozaitis abejoja: „Tačiau, ponai ir draugai, kaip jūs įsivaizduojate sveiko proto valstybę, kuri skelbtų, kad dviejų statusų piliečiai sudarys jos vienybę? Jos vystimosi pagrindą? Jos pilietinės santarvės pagrindą? Ar besusirinks jie bendrai dainai (Dainų šventėje, tarkime)? Tiesa, Dainų švenčių globalizmo ideologams nė nereikia“ („Šiaulių kraštas“, 2018 02 07, p. 2).

Romualdas Ozolas pastebėjo: „Argi galima kalbėti apie pilietybę, jeigu mintyse nėra to, kas turi būti atskaitos taškas, kas svarbiausia: nėra valstybės. Kitų tautų sukurtos valstybės pasitaiko, lietuvių sukurtos Lietuvos tuose bylojimuose nėra. Valstybė – mūsų visų kūrinys, ir mes visi kartu už ją atsakome“. Jis primena: „Valstybę gali kurti tik jai vienai prisiekę piliečiai. Tikrą valstybę, ne marionetinę. Tik vargu ar jums valstybės išvis reikia“ („Respublika“, 2012 01 27).

Apie rengiamą užmačią Arvydas Juozaitis išsitarė: „Nejaugi taip ir yra: sumanyta eilinį kartą, tik jau su pasauliniu užmoju, Lietuvą pavedžioti už nosies? Išdidžiai paskelbiant – „Lietuva pasirinko?“ („Šiaulių kraštas“, 2018 02 07, p. 2).

Kas belieka? Sunku atsakyti dėl atsikvošėjimo. Tačiau savanoriškos Lietuvos valstybės likvidatorių sąrašas jau pradėtas rašyti. Jeigu ne mums, tai garbesnėms tautoms tai pravers. Skaitykite ir, kaip sakė Martynas Mažvydas, permanykite.

Kalba Seime vasario 15-ąją iškilmingame minėjime, skirtame Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui

© 2018 „XXI amžius“