2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Jeruzalė yra amžina žydų sostinė

Kan. doc. dr. Robertas PUKENIS

JAV prezidentas Donaldas Trampas prie Raudų sienos savo pirmojo vizito metu 2017 m. gegužės 22 d. palieka įrašytą savo maldą

Dar prieš JAV prezidentui Donaldui Trampui (Donald Trump) skelbiant istorinį dekretą dėl Jeruzalės, 2017 m. gruodžio 4 d. Jungtinių Tautų (JT) švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) pateikė balsavimui savo rezoliuciją dėl Jeruzalės: 151 valstybės atstovas prašė, kad Jeruzalė tebeturėtų tą pačią ligšiolinę situaciją status quo; tik šešios valstybės – Kanada, Maršalo salos, Mikronezija, Nauru, JAV ir Izraelis – palaikė Jeruzalės suvienijimą, o devynios valstybės – Australija, Kamerūnas, Centrinės Afrikos Respublika, Hondūras, Panama, Papua Naujoji Gvinėja, Paragvajus, Pietų Sudanas ir Togas – susilaikė. 157 JT valstybės narės pasisakė prieš Izraelio nausėdijų plėtrą.

2017 m. gruodžio 6 d. JAV prezidentas D. Trampas paskelbė, kad pripažįsta Jeruzalę žydų valstybės – Izraelio – sostine, sakydamas: „Daug prezidentų sakė, kad jie nori ką nors padaryti, ir to nedarė. Šiandien aš tai padarau“. Vieniems šis sprendimas sukėlė džiaugsmą, o tarp kitų politikų – sąmyšį ar net pyktį. JAV ambasadorius Izraelyje Deividas Frydmanas (David Friedman) yra prasitaręs, kad tai būtų jo svajonės išsipildymas. Dar prieš paskelbiant Jeruzalę sostine, sujudo Palestinos lyderis Mahmudas Abasas (Mahmoud Abbas) ir Jordanijos karalius Abdula (Abdullah). Egipto prezidentas Abdulas Fata el Sisis (Abdel-Fattah el-Sissi) irgi ragino JAV prezidentą tai nedaryti. Apie Vakarų Jeruzalę, kaip Izraelio sostinę, yra kalbėjusi Rusija, o prieš kelis mėnesius apie galimybę perkelti ambasadą į Jeruzalę kalbėjo ir Australijos užsienio reikalų ministrė.

Raganų šokis apie Vasario 16-ąją

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas

Tai, ką perskaitysite šiame tekste, jums, mielas skaitytojau, gali būti ir nesuprantama, ir nepriimtina. Autorius, Kovo 11-osios akto signataras, aštriai pasisako prieš „ištautinimo“ (dar plačiau – išvalstybinimo, ištautinimo ir išistorinimo) politiką, kurią jau atvirai vykdyti pradeda didžiųjų Europos Sąjungos valstybių vadovai. Lietuva yra Europos Sąjungos narė, tad tokia būdama turi vykdyti politiką, kurią kuria didžiųjų ES valstybių vadovai. Kaip autorius įrodo, tiek tų valstybių vadovai, tiek ir kai kurie mūsų šalies politikai tiesiog su nekantrumu pasirengę panaikinti tautines (nacionalines) valstybes, vietoj jų sukurdami Jungtines Europos Valstijas. Tokie ketinimai skamba daugelio šių politikų teiginiuose, atvirai plakančiuose nacionalines valstybes kaip nacionalistines. Autorius griežtai pasisako ir prieš dvigubą pilietybę – tokią idėją mato kaip „visišką Lietuvos suverenios valstybės krachą“. Tokios užmačios, autoriaus nuomone, ypač pavojingos Lietuvai, kuri švenčia savo, kaip nacionalinės valstybės, šimtmetį.

Lietuvos valstybės atkūrimo tarptautiniai aspektai

Vytautas Žalys,

istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, ambasadorius

Didžiai gerbiama Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, Kovo 11-osios Akto signatarai, Seimo, Vyriausybės nariai, ponios ir ponai! Profesorius A. Eidintas aptarė Lietuvos valstybės atkūrimo viziją, kelius jai įgyvendinti, aš daugiau kalbėsiu apie tarptautinį Lietuvos valstybės atsikūrimo kontekstą, apie tuos kelius, kuriais lietuvių politikai bandė grąžinti Lietuvą į Europos žemėlapį, apie veiksnius, kurie vienaip ar kitaip turėjo įtakos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui.

Yra keletas momentų, apibūdinančių Lietuvos situaciją Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, jie leidžia mums palyginti ją su kitų Rytų ir Vidurio Europos tautų, siekusių valstybės atstatymo arba jos sukūrimo, padėtimi.

Pirma. Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, Antantės valstybės buvo pasiekusios principinį susitarimą dėl Lenkijos valstybės atkūrimo; toks tikslas minimas ir Jungtinių Valstijų prezidento Vudrovo Vilsono (Woodrow Wilson) „14-os punktų taikos programoje“. Prancūzija, Britanija ir Jungtinės Valstijos pripažino Paryžiuje veikiančią Lenkijos laikinąją vyriausybę. Net Rusija mėgino palenkti Lenkiją į savo pusę, siūlydama jai autonomiją, o Vokietija ir Austrija dar 1916 metais paskelbė Lenkiją nepriklausoma valstybe. Kiek nepriklausomybės vokiečiai ar austrai realiai buvo pasiruošę suteikti Lenkijai, ne tiek svarbu. Svarbu yra tai, kad Lenkijos klausimas jau tuo metu buvo įsitvirtinęs Europos politikos dienotvarkėje.

Europos Parlamente paminėtas Lietuvos šimtmetis

Trečiadienį Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis buvo paminėtas ir Europos Parlamento rūmuose Briuselyje. Vakare Belgijos sostinėje surengtame iškilmingame minėjime dalyvavo Europos Parlamento pirmininkas Antonio Tajani, Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker), Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Lietuvos bei kitų šalių atstovai Europos Parlamente. Renginyje pasirodė ir džiazo grupė „The Jazz Island“, buvo atidaryta nuotraukų paroda, skirta Lietuvos šimtmečiui.

Ginčas dėl sankcijų rusiškoms televizijoms

Rusiškas televizijas valdanti žiniasklaidos grupė prašo Lietuvos teismo pripažinti, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) įpareigojimas 2015 metais Lietuvos operatoriams perkelti kanalą „RTR Planeta“ į mokamus paketus prieštarauja ES teisei. LRTK praėjusią savaitę dėl pasikartojančių pažeidimų nusprendė įpareigoti transliuotojus Lietuvoje metus nerodyti „RTR Planeta“. Lietuvos transliuotojai dar 2015-aisiais buvo įpareigoti perkelti „RTR Planeta“ į mokamų programų paketą, tačiau po Europos Komisijos signalų, kad gali būti pažeista ES teisė, LRTK ribojimą atšaukė. Tačiau Europos teisės departamento parengtoje išvadoje pabrėžiama, kad ES Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva apibrėžia tik tuos atvejus, kai šalis narė siekia ne riboti, o stabdyti programos transliavimą ar retransliavimą. Tuo metu „priemonės, kitokiu būdu ribojančios programų priėmimo laisvę ir jų perdavimą“, anot Lietuvos teisininkų, gali būti taikomos remiantis valstybės narės nacionaline teise, šiuo atveju – Visuomenės informavimo įstatymu. Šis įstatymas numato, kad ribojimai, t. y. įpareigojimas perkelti programą į mokamą paketą, gali būti taikomi nesilaikant direktyvoje numatytos sudėtingos informavimo ir derinimo procedūros. Taigi Lietuvos institucijų įpareigojimas perkelti rusiškas televizijas dėl jų pažeidimų į mokamą programų paketą neprieštarauja Europos Sąjungos (ES) teisei. Europos teisės departamentas siūlo Vyriausybei pritarti tokiai pozicijai, ji bus siunčiama ES Teisingumo Teismui. Šis teismas vertina Vilniaus apygardos administracinio teismo (VAAT) kreipimąsi jo nagrinėjamoje „Baltic Media Alliance“ byloje. VAAT klausia ES teismo, ar europinei teisei neprieštarauja Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, kurios ir leido komisijai priimti tokį sprendimą.

Estijos prezidentė ragina ES šalis gynybai skirti po 2 proc. BVP

Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid ragina Europos Sąjungos šalis vykdyti reikalavimą gynybai skirti 2 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP), kad būtų sustiprintas regiono saugumas, o gynybos išlaidų našta pasidalyta teisingai. Miunchene, kur vyko autoritetinga tradicinė konferencija saugumo klausimais, K. Kaljulaid pabrėžė, kad Estija nejunta gresiančio pavojaus, bet perspėjo, kad kaimynė Rusija kelia nerimą. Prezidentė kritiškai kalbėjo apie Rusijos politinę sistemą. „Labai gaila, kad mūsų kaimynė Rusija nėra klestinti, demokratiška, ramiai besivystanti, norėtume, kad ji tokia būtų, nes mums būtų naudinga net ir ekonomikos požiūriu. Tokia logika. Labai norėtume turėti tokią kaimynę, bet yra kaip yra – Rusija neprognozuojama, negerbia net savo pačios parašų tarptautinėse sutartyse, pradedant Helsinkio paktu, baigiant Budapešto susitarimu. Turime gyventi esant tokiai padėčiai, ir tai darome. Estija skiria gynybai 2,2 procento BVP, ir mūsų nedidelę ekonomiką turinti šalis daugiau neišgali, bet regione turi būti daroma gerokai daugiau“, – sakė Estijos prezidentė.