Jeruzalė yra amžina žydų sostinė

Kan. doc. dr. Robertas PUKENIS

JAV prezidentas Donaldas Trampas prie Raudų sienos savo pirmojo vizito metu 2017 m. gegužės 22 d. palieka įrašytą savo maldą

Dar prieš JAV prezidentui Donaldui Trampui (Donald Trump) skelbiant istorinį dekretą dėl Jeruzalės, 2017 m. gruodžio 4 d. Jungtinių Tautų (JT) švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) pateikė balsavimui savo rezoliuciją dėl Jeruzalės: 151 valstybės atstovas prašė, kad Jeruzalė tebeturėtų tą pačią ligšiolinę situaciją status quo; tik šešios valstybės – Kanada, Maršalo salos, Mikronezija, Nauru, JAV ir Izraelis – palaikė Jeruzalės suvienijimą, o devynios valstybės – Australija, Kamerūnas, Centrinės Afrikos Respublika, Hondūras, Panama, Papua Naujoji Gvinėja, Paragvajus, Pietų Sudanas ir Togas – susilaikė. 157 JT valstybės narės pasisakė prieš Izraelio nausėdijų plėtrą.

2017 m. gruodžio 6 d. JAV prezidentas D. Trampas paskelbė, kad pripažįsta Jeruzalę žydų valstybės – Izraelio – sostine, sakydamas: „Daug prezidentų sakė, kad jie nori ką nors padaryti, ir to nedarė. Šiandien aš tai padarau“. Vieniems šis sprendimas sukėlė džiaugsmą, o tarp kitų politikų – sąmyšį ar net pyktį. JAV ambasadorius Izraelyje Deividas Frydmanas (David Friedman) yra prasitaręs, kad tai būtų jo svajonės išsipildymas. Dar prieš paskelbiant Jeruzalę sostine, sujudo Palestinos lyderis Mahmudas Abasas (Mahmoud Abbas) ir Jordanijos karalius Abdula (Abdullah). Egipto prezidentas Abdulas Fata el Sisis (Abdel-Fattah el-Sissi) irgi ragino JAV prezidentą tai nedaryti. Apie Vakarų Jeruzalę, kaip Izraelio sostinę, yra kalbėjusi Rusija, o prieš kelis mėnesius apie galimybę perkelti ambasadą į Jeruzalę kalbėjo ir Australijos užsienio reikalų ministrė.

Izraelio ambasadorius Kanadoje, Jeruzalės viešųjų reikalų centro direktorius ir Tarptautinės teisės forumo vadovas Alenas Beikeris (Alan Baker), dalyvavęs daugelio delegacijų derybose su arabais, pateikė 10 priežasčių, kodėl D. Trampas privalėjo taip pasielgti:

1. Nuo 1950 metų Jeruzalė yra oficiali Izraelio valstybės sostinė ir valstybės valdymo centras. Jeruzalėje dirba Izraelio Prezidentas, Knesetas ir Aukščiausiasis teismas, tai – daugelio ministerijų, socialinių ir kultūros įstaigų vieta.

2. Jeruzalė yra senasis dvasinis judaizmo centras ir šventasis kitų religijų miestas. Izraelis saugo ir gina visas šventąsias vietas.

3. 1967 metais Jordanija atmetė Izraelio įspėjimus ir pradėjo agresyvų karą prieš Izraelį, bombarduodama Jeruzalę. Izraelio kariuomenė, atsakydama ir gindamasi, užėmė Rytų Jeruzalę, tuo metu kontroliuojamą Jordanijos. Susidarius tokiai situacijai, Izraelio statusas Rytų Jeruzalėje yra teisinis bei priimtinas tarptautinei bendruomenei.

4. 1967 metais Jeruzalė buvo suvienyta, taikant Izraelio įstatymus, teisės normas bei administracines priemones Rytų Jeruzalei. Nors to nepripažino tarptautinė bendruomenė, tai nepakeitė Izraelio būties teisėtumo ir statuso.

5. JAV vyriausybės nuolat teigdavo, kad Jeruzalės problema privalo būti sprendžiama derybomis. Daug JT, UNESCO ir kitų institucijų politinių rezoliucijų ir deklaracijų, bandžiusių peržiūrėti ir iškraipyti ilgą Jeruzalės istoriją bei neigti pagrindines religines vertybes, teisines ir istorines žydų teises Jeruzalėje, neturi teisinės galios ir yra neįpareigojančios. Tai – tik politinis tų valstybių vyriausybių, kurios balsavo prieš Izraelį, požiūris. 1980 metais Knesetas konstituciniu įstatymu paskelbė Jeruzalę amžina ir nedaloma Izraelio sostine. Taigi Jeruzalė jau seniai buvo faktinė Izraelio sostinė, bet nepripažinta pasaulio tautų bendruomenės oficialiai.

6. Palestinos Išsivadavimo organizacija (PIO) ir Izraelis pritarė Oslo susitarimams, kad Jeruzalės klausimas yra nuolatinis derybų objektas, jis gali būti išspręstas tik tiesioginių derybų metu. JAV Prezidentas kartu su Rusijos Federacijos ir Egipto prezidentais, Jordanijos karaliumi bei oficialiais ES pareigūnais yra Oslo susitarimo signatarai ir liudininkai.

7. Nei JT ir UNESCO rezoliucijos, nei vyriausybių, lyderių ar organizacijų deklaracijos negali primesti kokio nors sprendimo dėl Jeruzalės, diktuoti ar turėti išankstinį nusistatymą dėl tokių derybų rezultatų.

8. Turint galvoje faktą, kad Jeruzalė yra Izraelio sostinė, ir tai, kad ambasados įkūrimas Jeruzalėje yra suvereni JAV prerogatyva, tik ši šalis gali daryti įtaką taikos derybų procesui. Tai būtų ilgai besitęsiančios faktinės situacijos pripažinimas bei istorinio teisingumo atstatymas.

9. Oponentų ir ypač arabų lyderių pranešimai, kad Jeruzalės, kaip Izraelio sostinės, pripažinimas kelia pavojų taikos procesui ir kursto smurto bangą, yra tik tuščia grėsmė ir nesėkmingi bandymai įbauginti ir kurstyti suverenią vyriausybę.

10. Izraelis negali pasiduoti jokioms smurto ir terorizmo grėsmėms...

Visos šventosios vietos geriausiai bus apsaugotos tada, kai jos visiškai priklausys Izraelio jurisdikcijai. Juk Izraelio valdžia nesiekia panaikinti trijų Jeruzalės monoteistinių religijų statuso. Izraelio diplomatas, Jeruzalės viešųjų ryšių centro vadovas Doras Goldas (Dore Gold) teigia, kad „Jeruzalės kaip atskiro arba tarpinio statuso, idėja yra seniai mirusi. (...) Nepaisant visų diplomatinių kalbų, Jeruzalė bus diskusijų dėmesio centre. Svarbu, kad 3000 metų istorija apie žydų saitus yra garsiai ir aiškiai skelbiama“.

JAV prezidentas D. Trampas įvykdė 1995 metais JAV Kongreso nutarimą, raginantį perkelti JAV ambasadą į Jeruzalę. Visi D. Trampo pirmtakai irgi tvirtindavo, kad Jeruzalė yra žydų sostinė, todėl dabartinis prezidentas tai paskelbė oficialiai. Tiesa, jis nieko neužsiminė apie Jeruzalės nedalomumą. Tai paliekama palestiniečiams ir žydams spręsti taikos derybose.

Tiek palestiniečiai, tiek visas arabų ir musulmonų pasaulis pasmerkė šį JAV prezidento D. Trampo aktą. Per viso islamiško pasaulio sostines nusirito manifestacijos prieš Izraelį ir JAV. Gazos Ruože ir Vakarų Krante buvo sužeista apie 2000 palestiniečių, keturi žmonės mirė. Dar gruodžio 7 d. islamistinis judėjimas „Hamas“ paskelbė naują intifadą, kuri, tikėkimės, nepasieks tokių mastų kaip pirmosios intifados...

Palestinietis Naimas Masarvehas (Naim Masarweh) taip apibūdino D. Trampo sprendimą: „Tai, ką padarė Trampas, yra blogiau už Balfūrą ir kur kas pavojingiau už nakbą (...). 1917 metais priimta Balfūro deklaracija buvo Didžiosios Britanijos parašytas laiškas, kuriame ji išreiškė savo paramą, kad būtų įkurta nuolatinė žydų valstybė. (...) Nakba (arabų kalba reiškia katastrofą) vadinamas šimtų tūkstančių arabų išstūmimas iš namų, kai 1948 metais buvo įkurtas Izraelis“.

Po šio D. Trampo akto diplomatinis aktyvumas ir įvykiai vystėsi žaibiškai. Palestiniečių lyderis M. Abasas telefonu pasikeitė nuomonėmis su arabų šalių vadovais, Prancūzijos prezidentu Emanueliu Makronu (Emmanuel Macron) ir Turkijos prezidentu Redžepu Tajipu Erdoganu (Recep Tayip Erdogan), kuris tvirtai pareiškė, kad būsimos nepriklausomos Palestinos valstybės sostinė turi būti Rytų Jeruzalė. Nuosaikių pažiūrų Jordanijos karalius Abdula II (Abdulach II) ėmėsi iniciatyvos dėl Jeruzalės statuso: dar gerokai prieš gruodžio 6-ąją jis susitiko su Palestinos lyderiu M. Abasu ir Egipto prezidentu al Sisi, o gruodžio 19 dieną Jordanijos karalius buvo priimtas popiežiaus Pranciškaus. Palestinos autonomijos vadovas M. Abasas rėžė, kad nuo šiol nebepripažins jokio Vašingtono vaidmens bet kokiame taikos su Izraeliu procese. Irano valdžia tuo metu aiškino, kad yra „pasirengusi paremti musulmonų pasipriešinimo pajėgas Palestinoje“.

2017 m. gruodžio 6 d. 13 Jeruzalės krikščionių Bažnyčių vadovų – graikų stačiatikių ir armėnų patriarchai, lotynų patriarchato, koptų, sirų, etiopų stačiatikių, melkitų apeigų katalikų, maronitų ir episkopalų patriarchatų bei Bažnyčių arkivyskupai, pranciškonų Kustodas, liuteronų ir sirų katalikų vyskupai, armėnų katalikų bendruomenės vadovas – parašė JAV prezidentui laišką, kuriame prašoma: „Mūsų iškilmingas patarimas ir prašymas Jungtinėms Valstijoms yra ir toliau pripažinti tarptautinį Jeruzalės statusą. Bet koks staigus pasikeitimas lems neatitaisomą žalą“.

2017 m. gruodžio 11 d. Briuselyje įvyko Izraelio premjero Benjamino Netanjahu (Benyamin Netanyahu) susitikimas su ES diplomatijos vadove Federika Mogerini (Federica Mogherini), kuri atmetė Izraelio premjero prašymą pasekti JAV pavyzdžiu ir pripažinti Jeruzalę žydų valstybės sostine. Izraelio ministras primininkas į Briuselį buvo pakviestas Lietuvos iniciatyva. F. Mogerini pabrėžė, kad Bendrijos pozicija liks nepakitusi: konfliktas tarp palestiniečių ir žydų išnyks tik pritaikius dviejų valstybių sprendinį. F. Mogerini pasmerkė atakas prieš žydus visame pasaulyje“.

Gruodžio 12 dieną Arabų Lygos generalinis sekretorius Abu Geitsas (A. Abou Gheits) pareiškė, kad palaikys palestiniečių veiksmus prieš D. Trampo sprendimą dėl Jeruzalės. „Bet kurios ambasados, o ypač Jungtinių Valstijų, perkėlimas į Jeruzalę pakeis teisinį ir politinį miesto statusą, nes tai trukdys priimti laukiamą susitarimą ir bus kliūtis Vašingtono įsipareigojimui dėl dviejų valstybių sprendimo (...). Laukiame, kad Jungtinių Valstijų administracija priims teisingą sprendimą, neprieštaraujantį taikos proceso įsigaliojimui. Aš patvirtinu, kad lyga atidžiai seks artimiausius Jungtinių Valstijų veiksmus“.

2017 m. gruodžio 13 d. Stambule Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas sušaukė neeilinę Islamo valstybių konferenciją, vienijančią 57 šalis, kurios sutartinai nusprendė paskelbti Rytų Jeruzalę okupuotos Palestinos sostine ir pakvietė kitas valstybes padaryti tą patį. „Jeruzalė yra musulmonų, kurie niekada nepateisins agresijos prieš Islamo šventoves, raudonoji linija“. Čia R. T. Erdoganas išvadino Izraelį teroristine valstybe, norėdamas pridengti savo vykdomą kurdų genocidą, ir džiaugėsi, kad 193 valstybės balsavo prieš D. Trampo sprendimą.

2017 m. gruodžio 18 d. Palestinos lyderis M. Abasas Ramaloje susitikdamas su krikščioniškų Bažnyčių vadovais pareiškė: „Pasaulis ir įstatymas pripažįsta Jeruzalę Palestinos valstybės sostine, (…) liksime vieningi, gindami Jeruzalę, krikščioniškas žemes ir islamiškas dotacijas (…), glaudų ir tvirtą koordinavimą su Hašimitų Karalyste dėl šventų islamiškų ir krikščioniškų vietų, Šventyklos kalną ir Šventą kapą“.

Reikia pabrėžti, kad Šventojo Sosto diplomatai tęsia nuo 1947 11 29 JT priimtos rezoliucijos Nr. 181 pradėtą liniją, remiant specialų Jeruzalės statusą, atsižvelgiant į jos sakralią reikšmę žydams, krikščionims ir musulmonams, į universalią religinę ir kultūrinę vertę visai žmonijai.  Dar 2017 m. spalio 20 d. nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas JTO arkivyskupas Bernarditas Auza (Bernardito Auza), pažymėjo, kad „Šventasis Sostas nori dar kartą patvirtinti istorinį Jeruzalės status quo, atitinkamai JT rezoliucijoms, ir atmeta bet kokią vienpusę priemonę jam pakeisti. Laisva prieiga prie sakralių vietų turi būti užtikrinta visiems trijų monoteistinių religijų išpažinėjams“. Tą patį pakartojo popiežius Pranciškus 2017 m. gruodžio 6 d. bendrojoje audiencijoje. Tačiau dažnai pamirštama, kad ir palestiniečiai ketina pasiimti Rytų Jeruzalę savo nuosavybėn ir jokio „corpus separatum“ nebeliks.

2017 m. gruodžio 20 d. JT Saugumo Taryboje 14 valstybių (Kinija, Rusija, JK, Prancūzija, Japonija, Italija, Egiptas, Bolivija, Urugvajus, Švedija, Ukraina, Etiopija, Kazachstanas ir Senegalas) balsavo už rezoliuciją, smerkiančią JAV dėl Jeruzalės paskelbimo žydų sostine. JAV šią rezoliuciją vetavo (pirmą kartą per 2017 metus) ir sprendimas nebuvo priimtas. Džonas Meotis (John Meotti), imdamas interviu iš žydų intelektualo Josio Klaino Halevio (Yossi Klein Halevi), pažymėjo, kad tokio vienbalsiškumo nebuvo pasiekta netgi svarstant civilių skerdynes Sirijoje, cheminio ginklo panaudojimo ir Sirijos prezidento Bašaro al Asado (Bashar al Assad) klausimą. Tas balsavimas buvo ilgos Europos kampanijos, vystomos prieš Izraelį, pasekmė. Europiečiai seniai balsuoja prieš Izraelį JTO, kuri neigia žydišką Jeruzalės istoriją ir vadina Izraelį šalimi okupante savo sostinėje. „Taip neigiamas mūsų teisėtumas... Europietiškas antisemitizmas mato žyduose iškreiptą tikrovę... Esame vienintelė pasaulyje šalis, kuri negali pasirinkti net savo sostinės“.

D. Trampo administracijos sprendime neparašyta, kokios yra Jeruzalės sienos, tai bus būsimųjų derybų objektas. Čia buvo tik faktinis Jeruzalės pripažinimas. Nėra stebėtina, kad izraeliečiai mato Europą kaip priešingą politinę jėgą. Toks europiečių balsavimas JTO sukelia antisemitizmo bangas. Štai iš Prancūzijos per 10 metų buvo priversta į Izraelį sugrįžti apie 40 000 žydų. Miestų aikštėse nuo Stokholmo iki Malmės jaunimas skandavo: „Mirtis žydams“. Tai yra tikra šizofrenija europietiškoje mąstysenoje: izoliuojant ir smerkiant Izraelį, įžeidžiant žydų valstybę tarptautinėse institucijose, Europa padrąsina tą patį antisemitizmą, dėl kurio kitais atvejais susigėsta. Izraelis užima tik 0,0001 procento žemės paviršiaus, o jį teisia tokios milžinės valstybės kaip Kinija (Tibeto, uigūrų regiono okupantė).

Balsavimo dienos vakare Izraelio ambasadorius Denis Deinonas (Danny Danon) buvo susimąstęs ir tylus tarsi po tikro teisminio jo tėvynės proceso. Tada 14 JT Saugumo Tarybos šalių atstovai JT Saugumo Taryboje pasiūlė perkelti balsavimą į Generalinę Asamblėją, kurioje dalyvauja 193 valstybės. Norint priimti rezoliuciją, reikėtų surinkti 2/3 valstybių balsų. Rezoliucija buvo pateikta Egipto ir Jemeno vyriausybių atstovų. Štai koks yra rezoliucijos, atmetančios D. Trampo paskelbtą Jeruzalės pripažinimą Izraelio sostine, turinys: „Generalinė Asamblėja teigia: Atsižvelgdami į ypatingą Šventojo Jeruzalės miesto statusą ir ypač į poreikį išsaugoti unikalią dvasinę, religinę ir kultūrinę miesto atmosferą, kaip numato atitinkamos Jungtinių Tautų rezoliucijos, pabrėžiame, kad Jeruzalės klausimas turi būti sprendžiamas iš naujo derybų būdu pagal atitinkamas Jungtinių Tautų rezoliucijas.

Stipriai apgailestaujant dėl ką tik priimto sprendimo, susijusio su Jeruzalės statusu,

1. Patvirtinama, kad bet kokie sprendimai ir veiksmai, kuriais siekta pakeisti Šventojo Jeruzalės miesto pobūdį, statusą ar demografinę kompoziciją, neturi jokio teisinio efekto, yra niekiniai ir privalo būti atšaukti pagal atitinkamas Saugumo Tarybos rezoliucijas. Visos valstybės kviečiamos susilaikyti nuo diplomatinių misijų steigimo Šventajame Jeruzalės mieste pagal Saugumo Tarybos rezoliuciją 478 (1980);

2. Reikalaujama, kad visos valstybės vadovautųsi Saugumo Tarybos rezoliucijomis dėl Šventojo Jeruzalės miesto ir nepripažintų jokių veiksmų ar priemonių, prieštaraujančių toms rezoliucijoms; A/ES-10/L.22 2/2 17-22856;

3.  Dar kartą kviečiama keisti negatyvias tendencijas, kurios stato dviejų valstybių sprendimą į pavojų, kviečiama stiprinti ir spartinti tarptautines ir regionines pastangas bei paramą, kurios tikslas – neatidėliotina visapusiška, teisinga ir ilgalaikė taika Viduriniuosiuose Rytuose, remiantis atitinkamomis Jungtinių Tautų rezoliucijomis, Madrido konferencijos dokumentais, įskaitant „žemė už taiką“ principą, Arabijos Taikos iniciatyvą ir taikos sureguliavimo planą „Kelio žemėlapis“ bei Izraelio okupacijos, prasidėjusios 1967 metais, pabaigą;

4. Nutariama laikinai atidėti dešimtąją... ypatingąją sesiją...“

Prieš balsavimą JT Generalinėje Asamblėjoje JAV prezidentas D. Trampas buvo pareiškęs: „Visos tos tautos, kurios pasiima mūsų pinigus ir po to balsuoja prieš mus Saugumo Taryboje, balsuoja prieš mus netgi pačioje Asamblėjoje, pasiima šimtus milijonų ir netgi milijardus dolerių, o po to dar balsuoja prieš, na, pasižiūrėsime, kas tie balsuotojai. (...) Leiskime jiems balsuoti prieš mus. Sutaupysime daug“. JAV atstovė JTO Niki Heili (Nikki Haley) perdavė Prezidento kritinę nuomonę apie priešingo balsavimo pasekmes.

2017 m. gruodžio 21 d. JTO Generalinėje Asamblėjoje vykusio balsavimo rezultatai: 128 valstybių atstovai pasisakė prieš D. Trampo sprendimą dėl Jeruzalės, tik devynių valstybių atstovai jam pritarė (JAV, Izraelio, Gvatemalos, Hondūro, Togo, Mikronezijos, Nauru, Palau ir Maršalo salų); 35 valstybių atstovai susilaikė, o 21 valstybės atstovai balsavime nedalyvavo.

Apgailestautina, kad Lietuva savo balsą atidavė prieš savo sąjungininkės JAV sprendimą. Nepaisant JTO balsavimo rezultatų, JAV prezidentui nebūtų išmintinga žengti atgal. Sprendimas yra neatšaukiamas dėl 10 išdėstytų priežasčių.

Situacija nėra labai tragiška: įskaitant nedalyvavusias ir susilaikiusias nares bei pritarusias, bus 65 valstybės, kurios nesmerkia D. Trampo sprendimo dėl Jeruzalės. Toks balsavimas labiau parodo, kad dalis valstybių yra asmeniškai nusistačiusios prieš JAV prezidento politiką.

JAV prezidentas yra absoliučiai teisus ir jo veiksmai logiški. JAV privalo permąstyti savo taktiką: jeigu milijonais ir milijardais dolerių ji remia trečiojo pasaulio tautas, tai jų atstovai neturi teisės spjaudyti geradariui į veidą. Logiškas atsakymas, kad pinigai nemėtomi, nes juos reikia laimėti arba jų visai neimti. Ši JTO susidariusi diplomatinė krizė yra žalinga ne tiek JAV, kiek trečiojo pasaulio valstybėms, kurios yra remiamos įvairiausiomis programomis ir amerikiečių pinigais. JAV tarptautinės plėtros agentūra daugiausiai lėšų skiria Irakui (5,28 mlrd.), Afganistanui (5,06 mlrd.), Egiptui (1,23 mlrd.), Jordanijai (1,21 mlrd.), Etiopijai (1,11 mlrd.), Pakistanui (778 mln.), Nigerijai (718 mln.), Pietų Sudanui (708 mln.), Tanzanijai (629 mln.).

D. Trampas sumažino JTO skiriamų lėšų kiekį. JAV priklauso išlaikyti 22 proc. JTO biudžeto, tačiau ši šalis skirdavo didesnę dalį, pavyzdžiui, 2016–2017 metais JAV davė 1,2 milijardo dolerių visam biudžetui, kurį sudarė 5,4 milijardų dolerių. Be to, JAV remia atskirų valstybių vystymosi programas, – 2017–2018 metais JAV skyrė 28,5 proc. iš visos 6,8 milijardų dolerių sumos. JAV ambasadorė N. Heili replikavo: „Nesileisime, kad pasinaudotų amerikietišku dosnumu“. 2018–2019 metais JAV skirs JTO 285 mln. dolerių mažiau negu 2017 metais. Ši diplomatinė krizė pirmiausia yra žalinga besivystančioms valstybėms. Dėl to balsavimo JAV nepraras savo vadovaujančio vaidmens pasaulyje, tik sutaupys daugiau pinigų ir galės skirti ten, kur labiau reikia, išsaugant pažangos ir JAV interesus globaliame pasaulyje. Be to, krizės praeina. Greitai ir kitos valstybės pradės sekti JAV pavyzdžiu. Gvatemala jau yra pasiryžusi.

D. Trampas įeis į pasaulio istoriją ne tik kaip ryžtingas, bet ir toli žvelgiantis JAV prezidentas. Tiesa, tokiam jo sprendimui buvo palankus dėl geopolitinių aplinkybių pribrendęs istorinis momentas.

© 2018 „XXI amžius“