Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas

Tai, ką perskaitysite šiame tekste, jums, mielas skaitytojau, gali būti ir nesuprantama, ir nepriimtina. Autorius, Kovo 11-osios akto signataras, aštriai pasisako prieš „ištautinimo“ (dar plačiau – išvalstybinimo, ištautinimo ir išistorinimo) politiką, kurią jau atvirai vykdyti pradeda didžiųjų Europos Sąjungos valstybių vadovai. Lietuva yra Europos Sąjungos narė, tad tokia būdama turi vykdyti politiką, kurią kuria didžiųjų ES valstybių vadovai. Kaip autorius įrodo, tiek tų valstybių vadovai, tiek ir kai kurie mūsų šalies politikai tiesiog su nekantrumu pasirengę panaikinti tautines (nacionalines) valstybes, vietoj jų sukurdami Jungtines Europos Valstijas. Tokie ketinimai skamba daugelio šių politikų teiginiuose, atvirai plakančiuose nacionalines valstybes kaip nacionalistines. Autorius griežtai pasisako ir prieš dvigubą pilietybę – tokią idėją mato kaip „visišką Lietuvos suverenios valstybės krachą“. Tokios užmačios, autoriaus nuomone, ypač pavojingos Lietuvai, kuri švenčia savo, kaip nacionalinės valstybės, šimtmetį.

Raganų šokis apie Vasario 16-ąją

Algirdas Endriukaitis

Kas valdo pasaulį

Neseniai M. Gorbačiovas išleido knygą apie savo politinę patirtį. Jis rašo: „Bet aš nenumaniau, kad aplink mane idiotai ir atsitiktinė publika, kuri apskritai nieko nenutuokia!“ („Nezavisimaja gazeta“, 2017 12 21, p. 14). Mūsų filosofas Krescencijus Stoškus pastebėjo: „Tiesą sakant, Lietuvoje dabar tiek idiotizmo, kad sunku suprasti, iš kur visa tai nukrinta ir kokiais motyvais tai organizuojama“ („Respublika“, 2018 02 09, p. 20). Filosofas Arvydas Šliogeris jau anksčiau yra nužiūrėjęs: „Apie dabartinį mūsų elitą galima pasakyti štai ką: tai – tamsūs, bailūs, kvaili, žiaurūs, agresyvūs, godūs, klastingi, gudrūs, demoralizuoti egoistai, nė iš tolo nematantys valstybės idėjos ir net vadinamąjį valstybingumą traktuojantys vien instrumentiškai, kaip savo intereso tenkinimo įrankį“ („Nerimas“, Vilnius, 2012, p. 87).

Taigi, tas politinis elitas rimtu veidu mums surašo veiklos programą ir dienotvarkę. Sunku tai įsivaizduoti ir nuginčyti, nes tik žodiškai puošniu, karnavaliniu, o ne istoriniu, teisiniu ir politiniu pagrindu, be jokios konceptualios bazės refleksijos leidžia minėti reikšmingą šimtmetį. Tai reiškia, kad mes patys nesuprantame, kokia iš to nauda, jei nežinome, kur einame, ko norime ir kas laukia, jei knygyne nėra V. Kudirkos, J. Basanavičiaus, Maironio, Vaižganto ir kitų Lietuvos mūrininkų knygų.

O kokia yra šiandieninė Europa? Šventojo Sosto apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Luidžis Bonacis (Luigi Bonazzi) išvykdymas iš Lietuvos, parašė: „Deja, turime atsižvelgti į tai, kad mūsų, Europos, visuomenė, kuri, pasak daugelio, yra viena laimingiausių visuomenių pasaulyje, iš tiesų yra mažėjanti, nerimą keliančiu ritmu besitraukianti visuomenė. Atrodo, kad tai – pavargusi visuomenė, kuri nori pasišalinti iš istorijos. Kodėl?“ („Lietuvos žinios“, 2011 12 28, p. 11). Taigi, Lietuvos kelio kryžkelės patikimumas vyksta kitų valia ir malone. Mūsų būgnai tai „užglušina“.

Aleksandras Neklesa, „INTERLOS – Intelektualioji Rusija“ grupės vadovas, pastebi pasaulio raidos krizę: „Kuriasi žmonių padermė, neturinti buvusios kultūros identiškumo, o kunkuliuojanti aistros prigimtis – pasaulio aušra, sutinkanti sugiedoti himną marui, pagerbiant destrukciją, kaip pagrindinį, galutinį ir norimą kūrimo tikslą“ („Nezavisimaja gazeta“, 2014 10 29, p. 10).

Linksmas šimtmečio šventimas su būgnais, be gelmės ir ateities

Valstybės šimtmetį švęsti siūloma tik linksmai. Tai – esmė. Vargu ar tai išmintinga, nes ateitis yra miglotai tamsi ir grėsminga. Paminėti reikšmingą tautai datą yra išties prasminga. Dabar kviečiame paminėti tik seną faktą ir datą. O kur įvykio turinys? Kodėl nepratariame nė vieno žodelio apie esminę šio istorinio dokumento svarbumo prasmę, t. y. apie nepriklausomybę, suverenitetą šios dienos materialistinio globalizmo erdvėje? Surastas archyvinis dokumentas yra svarbus istoriškai, atsakantis į klausimus: kas ir kaip tą dokumentą ruošė, kur teikė ir kaip tautos garbė atstatyta. Tai – reikalingas informacinis faktas. Tačiau apie jo turinį ir to meto Lietuvos idėjos tąsą šiandien ryžtingai nutylime ne dėl nesupratimo ar užmaršties, o dėl šiandieninės politinės ES konjunktūros, kuriai nedera suvereniteto svarstymo užuomina. Ir tai – aiškiai konceptualus išnykimo akcentas, sudėtas į pirmąją kapituliacijos idėją Lietuvai: dviguba pilietybė, kaip valstybės likvidacija.

Šiandien nė vienas aukštas Lietuvos pareigūnas apie politinę ir teisinę šio Akto prasmės aktualiją nekalba ir sąmoningai apeina. Ar to meto Akto siekis, prasmė ir dvasia jau paseno? Dokumentas pateikiamas paviršutiniškai, kaip netikėta atrakcija ir sensacija. Ir į esminį klausimą dėl Lietuvos ateities suvereniteto tęstinumo nereguojama. Paprasčiausiai sąmoningai ir apgaulingai nekalbame. Vien tik Akto pateikimas be turinio svarbos suaktualinimo yra suvereniteto problemos narkozė. Klausimo nutylėjimas reiškia klastingą gudravimą, nes negalima manyti, kad aukšti Lietuvos pareigūnai dėl Jungtinių Europos Valstijų kūrimo, kaip nacionalinių valstybių naikinimo akcijos, nieko nesako. O šiandien vėl tas pats iššūkis – išvalstybinimas, ištautinimas ir išistorinimas. Kažkada išgyventa ir vėl tas pats lyg nematymas, kad kojos stovi ant neaiškaus pamato ir ties prarajos riba.

Jokio mums svarbaus komentaro politinėse aktualijose Lietuvos isteblišmentas nepateikia. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (...) ir naujas būsimasis Vokietijos užsienio reikalų ministras Martinas Šulcas (...) šiais metais yra pareiškę, kad iki 2025 metų turi būti sukurtos Jungtinės Europos Valstijos. Tai – visiškai girdėta ir matyta liberalo P. Auštrevičiaus prieš porą metų Seime išplatinta ir moksleiviams dalijama skrajutė su nuoroda, kad Europos Federacijoje bus viena konstitucija ir viršnacionalinės institucijos. Lietuvai tektų valstijos (Techaso?) ar žemės (Bavarijos?) statusas. Dėl žaidimo ir ramybės galbūt liktų ir prezidento institucija, nebūtinai gubernatoriaus, bet su atitinkamomis teritorijos administravimo funkcijomis. Maždaug kaip monarchai gražių pasakų karalystei prisiminti.

Europos Federacija

Lieka prasmingos Gintaro Beresnevičiaus, religijotyrininko, etnologo mintys: „Dingo žodžiai „tautos interesai“, anksčiau būdavę kiekvienoje sąjūdinėje prakalboje, palengva dabar, kaip tik šiuo metu, dingsta žodžių junginys „Lietuvos interesai“. Jį keičia „integracija į ES“, o galiausiai jis išmetamas gatvėn kaip per dešimtmetį pasenęs sendaiktis, nors greičiau dėl to, kad „lietuvių tauta“ ar „Lietuvos interesai“ politiškai nekorektiški pasakymai, – ką pagalvos Vakarai?“ („Šiaurės Atėnai“, 2002 06 22). Liko tragiška, mus prakeikianti realybė už išdavystę: išsivadavome, kad išnyktume?

2014 metais paskelbtas septynių Lietuvos Europos federalistų pareiškimas dėl Europos Konvento sušaukimo Europos valstybių sąjungai paversti Europos Federacija. Pasirašė L. Andrikienė, E. Zingeris, K. Masiulis, P. Auštrevičius, G. Kirkilas, J. Požėla, J. Olekas. L. Andrikienė preventyviai Lietuvos studentams ir moksleiviams organizuoja konkursą „Europa – mano namai“. Viskas nuoseklu: himnas – jau tik tolima istorija, suverenitetas ir konstitucinė norma – „nepriklausoma“ atvirai nereikalinga archaika. (www.alkas.lt, 2014 04 24).

„Mūsų valstybė dar nėra apimta „grįžimo prie nacionalinių interesų“ spazmų, nesitelkia nacionalistai po lietuviška M. Le Pen vėliava, nekuriama „alternatyva Lietuvai“ – nurodo Mečys Laurinkus. („Lietuvos rytas“, 2017 10 21, p. 4). Taip kalba Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos nepriklausomybės Akto žmogus, atsisakęs to, už ką buvo balsavęs.

„Europos ateitis yra gilesnė integracija. Ateis laikas – šiandien dar sunku pasakyti, kada, – kai turėsime kažką panašaus į Jungtines Europos Valstijas“, – teigė Algirdas Šemeta, eurokomisaras. („15 min“, 2012 12 14, p. 4).

„Partijos turi labai ryškiai suformuluoti proeuropietiškas pozicijas. Reikia nuslopinti tuos populistinius, radikalius ir, neslėpkime to, ksenofobiškus ir nacionalinius junginius, kurie kartais kelia galvas“ („Respublika“, 2013 09 03). Šios mintys priklauso L. Linkevičiui, užsienio reikalų ministrui, ir patvirtina, kur nuėjo sovietinio komjaunuoliško grūdinimo mokykla, konceptualiai jungianti komunizmo ir liberalizmo doktrinas.

Pirmojoje valstybės ir tautos naikinimo linijoje yra liberalai. Remigijus Šimašius, tuometinis Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas, turi aiškią liberalanarchistinę nuomonę: „Visų pirma, reikia atkreipti dėmesį, kad kiekvienas žmogus yra laisvas siekti savo asmeninės laimės ir nėra įpareigotas atlikti lažą savo tėvynainių naudai“ („Kauno diena“, 2002 05 09, p. 14). Tėvynės nereikia, greičiau miškuose ir tremtyje išsvajota Europos federacija.

2013 metais 17 asmenų grupėi, kurios intelektualinis pajėgumas kelia daug abejonių, ES vadovybė pavedė parengti (ji tai viešai aprobavo) 4 puslapių „Naująjį Europos naratyvą“, kuriame teigiama, kad „Europa, kaip pasaulėžiūra ir organizmas“, „susiformuotų kaip naujas politinis darinys“, kad „renesansą ir kosmopolitizmą laikome dviem kultūriniais idealais, kurie gyvybiškai svarbūs šiandienos ir rytdienos Europai“. Skatinamas tautinių valstybių likvidavimas be neapibrėžtos kultūros ir galutinio tikslo.

O mūsų konservatoriai, neva nuo Sąjūdžio laikų nešantys tautiškumo ir nepriklausomybės vėliavą, šiandien su liberalais dalinasi jų išmintimi ir laidoja išsvajotą, krauju pasiektą nepriklausomybę. Visa tai primena istoriją, kai Kapsukas nubėgo pas Leniną, o Sniečkus – pas Staliną. Gal iš esmės jie ir neturėjo blogų kraujo kėslų kaip ir šiandieniniai bėgliai į Briuselio rūmus bėga su viltimi, o baigtis turėjo ir turės klausimą laisvei.

Naujausi vaizdeliai, kaip grėsmės suvokimas

Šių metų sausio mėnesį Lietuva iš Briuselio šeimininkų gavo įspėjimą, kad ji pažeidžia teisę neleisdama kitų šalių piliečiams dalyvauti Lietuvos partijų veikloje. Kūlversčiais bus pasitaisyta. Teisingumo ministerijoje svarstomas klausimas dėl galimybių kartu su savo piniginiais fondais Lietuvoje veikti bendraeuropinėms partijoms. Dideli pinigai žino savo galią, ir abejoti vilkų apetitu nereikia. Seime jau dviejuose komitetuose svarstyta nauja ES nuostata dėl rinkimų į ES parlamentą. Įvesta nauja sąvoka – „šeimyninės partijos“. Tai reiškia, kad rinkimuose projektuojamas bendraeuropinių partijų bendrų rinkiminių sąrašų sudarymas. Tarkime, socdemų partija nuo Madrido iki Vilniaus turės savo bendrą rinkiminį sąrašą. Pagal jau nustatytą tvarką bendraeuropinės partijos iš ES gauna 85 proc. lėšų savo gyvavimui. Kadangi lėšos didelės, tai bus paskata nacionalinei partijai tapti „šeimynine“, bendraeuropine. Veiks euro magnetas, kuris elito baudžiauninko mentalitetui bus kaip greitesnis pulsas. Visai suprantama, kad monolitinėje federatyvinėje valstybėje nacionalinės partijos neturės ateities.

2017 metų spalį 10 žinomų Europos intelektualų dėl klaidingo ES kelio paskelbė pareiškimą, kuriame jautriai pastebi: „Mūsų visuomenė vis labiau pasiduoda individualizmui, vienatvei ir betiksliškumui. Mes atsisakome laisvės ir pasmerkiame save tuščiam prisitaikėliškumui, būdingam vartojimu ir pramogine žiniasklaida varomai kultūrai“.

Pareiškime pažymima: „Europos ateitis priklauso nuo atnaujintos ištikimybės geriausioms mūsų tradicijoms, o ne suklastoto universalizmo, reikalaujančio užmaršties ir savęs atsižadėjimo. Europa neprasidėjo su Apšvieta. Mūsų mylimi namai nebus realizuoti per Europos Sąjungą“. Pareiškimo autorių mintys yra labai jautrios, bet mūsų politiniam elitui nesuprantamos.

Dvigubos pilietybės renesansas

Pirmajame ES „Aktyvių piliečių Europa“ programos punkte nurodyta: „Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas“. Po to seka nuorodos ugdyti „priklausymo bendriems Europos idealams jausmą“. Dėl to globalistų viršūnei dėl dvigubos pilietybės kūrimui labai dera nacionalinių valstybių likvidavimas, o tai valdančioms megamonopolijoms lengvins plėšimą ir viešpatavimą.

Dviguba pilietybė mūsų valdžios žmonėms labai palanki nepasitenkinimo garo nuleidimui. Tai – platesnis savo veiklos problemų permetimas į kitas šalis užsitikrinant savo negebėjimų ir savanaudiškumo ramybę. Antra, baudžiauninko mentalitetui palanku parodyti paklusnumą globalistiniam materialistiniam visuomenės kūrimui ir didžiojo Brolio pripažinimui. Trečia, Lietuvos rinkimuose surinkti išvykėlių ir jų giminių Lietuvoje elektorato balsus įteigiant, kad jie yra jų vieninteliai rūpintojėliai globalioje Lietuvoje.

Visišką suverenios Lietuvos valstybės krachą parodo tai, kad pirmieji Lietuvos politiniai pareigūnai kaip pirmąją istorinio šimtmečio idėją pateikia dvigubos pilietybės klausimą. Tai – absurdas ir veidmainiškas nusikalstamas Vasario 16-osios idėjos atsisakymas ir atviras valstybės besąlyginės kapituliacijos aktas. Tarkime, visi lietuviai gauna antrą pilietybę. Kokios problemos Lietuvoje pakis? Didės emigracija! Tai – paradoksas: viena ranka mušamu būgnu švenčiame šimtmetį, o kita teisiškai gražiai patys savo rankomis išformuojame valstybę. Tokios demagogijos dar neturėjome.

Tarkime, to nėra. O kas yra antroji pilietybė iš esmės? Lengvatos kortelė, kurios turėtojui ne lietuviškos pilietybės reikia, o tik lietuviško paso. Koks tampa ryšis su Lietuvos valstybe? Kaip jie balsuos, kaip galės būti merais, ministrais, Seimo nariais, prezidentais, tarnauti pasirinktinai Lietuvos ar Prancūzijos kariuomenėje, kokį himną giedos?

Jauna sportininkė Rūta Meilutytė neabejoja: „Aš tikrai niekada nekeisiu pilietybės. Neverta to net klausinėti“ („Respublika“, 2012 08 02, p. 16).

Po bolševikinio perversmo Rusijoje kilusį chaosą Antantės valstybės kurį laiką buvo linkusios laikyti tik laikinu reiškiniu. Ir nors Antantės valstybių pozicija Rusijos atžvilgiu toli gražu nebuvo ta pati, nė viena iš šitų valstybių nepageidavo per anksti susidaryti sau problemų tam atvejui, jei prieš bolševikus kovojusios jėgos Rusijoje būtų įveikusios savo priešininkus.

Rusijos veiksnys, žinoma, buvo svarbus ir atsikuriančiai Lenkijos valstybei, tačiau jis nebuvo Lenkijai lemiamas. Kitaip sakant, jis buvo pajėgus paveikti, bet sustabdyti Lenkijos valstybės atkūrimo proceso negalėjo. Lietuvos atveju viskas buvo kur kas sudėtingiau.

Trumpai tariant, Lietuvos padėties Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje negalima lyginti su kitų Vidurio Europos tautų, siekusių atkurti valstybingumą, pavyzdžiui, Antantės numylėtinės Čekoslovakijos arba savo didybės valandos laukiančios Lenkijos padėtimi. Jei visgi kalbėtume apie Lietuvos padėtį, verčiau lyginti su savo valstybingumą tuo metu tik kūrusiomis Latvija ir Estija. Tačiau ir čia neapsieita be siurprizų: netrukus paaiškėjo, kad valstybingumo tradicijos, kuriomis didžiavosi lietuvių politikai, nesuteikė Lietuvai jokio pranašumo jos šiaurinių kaimynų atžvilgiu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimas naujomis aplinkybėmis ne lengvino, o net komplikavo valstybės atkūrimo darbą.

Svarbios kelios pastabos apie lietuvių politinę taktiką pradiniu Lietuvos valstybės atstatymo laikotarpiu.

Prof. A. Eidintas jau minėjo gruodžio 11 d. nutarimą. Čia tik norėčiau atkreipti dėmesį į kelis momentus. Gruodžio 11 d. nutarimą pasirašė visi Tarybos nariai. Dar rašalui ant šio nutarimo teksto nenudžiūvus, Taryba skilo. Jos prezidiumas (A. Smetona, J. Šaulys ir J. Šernas) ir toliau buvo pasirengę eiti valstybės atstatymo keliu, nužymėtu gruodžio 11 d. akte. Kita nemaža Tarybos dalis ėmė kalbėti apie klaidą ir net išdavystę. Būta net ir labai radikalių pareiškimų. Vieno iš trijų brolių – Antano Vileišio – žmona Emilija siūlė gruodžio 11 d. nutarimą pasirašiusius sušaudyti. Kitaip sakant, ji siūlė sušaudyti savo vyro brolį Joną Vileišį... Suprantama, tai buvo tik emocijų proveržis, tačiau tai – ir tuometinių nuotaikų atspindys, kaip dalies visuomenės buvo žiūrima į gruodžio 11 d. aktą. Tada kyla klausimas: ar Tarybos nariai, dėdami savo parašus po gruodžio 11 d. nutarimu, nesuprato, ką darą? Ir ne mažiau svarbus klausimas, kokiais motyvais vadovaudamasis Antanas Smetona gynė šį nutarimą.

Vėl verta prisiminti: karo pabaigoje Lietuvos valstybės atkūrimo klausimo nė viena valstybė, išskyrus Vokietiją, kelti neketino. Dėl Vokietijos planų Lietuvos atžvilgiu jokių iliuzijų neturėta, priešingai – retas kuris Lietuvos politikas, taip pat ir Antanas Smetona, nesuprato, kad norint kabinti medų iš vieno indo su Vokietija, reikia turėti labai ilgą šaukštą. Pagaliau ir patys vokiečiai gana atvirai dėstė savo požiūrį į Lietuvą. Pavyzdžiui, vasario 16 d. išvakarėse į Berlyną atvykusiems prelatui Konstantinui Olšauskui ir Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui generolas Erichas Ludendorfas (Erich Ludendorff) lakoniškai paaiškino: „Pirma, Vokietija privalo turėti saugias sienas ir patikimus kaimynus. Antra, Lietuvos nepriklausomybė galima tik tuo atveju, jei šis darinys bus būtinai susijęs su Vokietija ir Vokietijos apsauga“.

Generolas E. Ludendorfas buvo įsitikinęs, kad tokia padėtis turėjo atitikti ir lietuvių interesus, nes, jo nuomone, lietuvių laukia nepavydėtina perspektyva: „Pati savaime negyvybinga Lietuva būtų negrįžtamai sulenkinta“.

Nežiūrint tokių atviravimų, buvo akivaizdu – Nepriklausomybę pasiekti bus galima tik vienokiu ar kitokiu susitarimu su Vokietija, neretai einant ir pavojingų kompromisų keliu. Lietuvių politikams beliko šarvuotis kantrybe, pasikliauti savo instinktais, laukti palankios jų politiniams siekiams įgyvendinti konjunktūros, ir, atėjus tinkamam laikui, rizikuoti.

Beje, net jei Taryba 1917 metų pabaigoje ar 1918 metais kažkokiu stebuklingu būdu būtų atkūrusi valstybę, ji neturėjo jokių galimybių apginti etnografinės Lietuvos teritorijos, etnografinės Lietuvos, nekalbant apie platesnę teritoriją. O pretendentų į tą teritoriją būta pakankamai.

Taigi, gruodžio 11 d. nutarimas turėjo savo logiką – neturint nei resursų, nei karinės jėgos, iki bus išlieti ir sutvirtinti valstybės pamatai, Lietuvos interesų gynimui gana plačioje teritorijoje, kurioje planuota atkurti valstybę, tikėtasi pasinaudoti Vokietijos resursais ir apsauga. Be Vokietijos, daugiau pretendentų tokiam vaidmeniui paprasčiausiai neturėta.

Taip galvojo ne tik Antanas Smetona ir jo šalininkai. Pozityvą, nors ir su tam tikrais rezervais tokiam scenarijui matė ir tie lietuvių politikai, kurie tuo metu Nepriklausomybės akciją varė už okupuotos Lietuvos ribų, pvz., dr. Jonas Šliūpas. Jis laikėsi nuomonės, kad kokie nors mažiau ar daugiau artimi santykiai su Vokietija buvo labai reikalingi Lietuvai, norint, kaip jis sakė, „išsisukti iš bolševikų“. Nors J. Šliūpas dūrė pirštu į bolševikus, neabejotina, kad artimi santykiai su Vokietija galėjo padėti Lietuvai apskritai išsivaduoti iš Rusijos imperijos glėbio.

Atsiskyrimas nuo buvusio siuzereno – Rusijos – pats savaime turėjo milžinišką reikšmę tiek krašto viduje, tiek ir už jo ribų. Juozas Gabrys-Paršaitis tuo metu aktyviai veikė Šveicarijoje, informuodamas Antantės ir neutralias valstybes apie gruodžio 11 d. nutarimą, akcentavo būtent atsiskyrimo nuo Rusijos momentą.

Pagaliau apsaugą, kurią Vokietija žadėjo Lietuvos valstybei, buvo galima traktuoti kaip įspėjimą ir kitiems potencialiems pretendentams į teritoriją, kurioje lietuviai planavo kurti savo valstybę.

Taigi gruodžio 11 d. nutarimas yra nepaprastai sudėtingų aplinkybių, kuriomis vyko Lietuvos valstybės atkūrimo procesas, pasekmė. Kad ir labai rizikingas, visgi tai buvo pirmas realus žingsnis į Nepriklausomybę, liudijantis apie to meto Lietuvos politikų gebėjimą manevruoti, priimti rizikingus, nepopuliarius, bet būtinus sprendimus.

Tai buvo tik pirmas žingsnis, kitus žingsnius planuota priimti atsižvelgiant į tolimesnius Vokietijos veiksmus. Vokiečiams neskubant perduoti krašto valdymo svertų į Tarybos rankas, ji žengė dar vieną, šį kartą patį svarbiausią žingsnį Nepriklausomybės link, paskelbdama Vasario 16-osios aktą. Prof. A. Eidintas jau aptarė šį Aktą. Aš atkreipsiu Jūsų dėmesį tik į kelis niuansus. Kone esminis klausimas (bent jau istorikams) tebelieka, ar paskelbus Vasario 16-osios Aktą gruodžio 11 d. nutarimas nustojo galios. Šiuo klausimu Tarybos nariai reiškė įvairias, dažnai viena kitą paneigiančias nuomones. Tačiau kai kurie Tarybos dokumentai, ne atskirų jos narių nuomonės, o Tarybos dokumentai, buvo labai iškalbingi. Antai 1918 m. vasario 28 d., praėjus beveik dviem savaitėms po vasario 16 d., Tarybos prezidiumas Vokietijai išsiuntė raštą, kuriame teigiama: „Vasario 16 d. nutarimas neprieštarauja gruodžio 11 d. nutarimui. Šis nutarimas, kaip būsimų santykių su Vokietija pamatas, nėra jokiu kitu nutarimu panaikintas ir tebėra kaip buvęs“. Kitaip sakant, paskelbusi Vasario 16 d. Aktą Taryba nepriklausomybės pripažinimo ir toliau reikalavo gruodžio 11 d. nutarimo pagrindu. Toks dvilypumas tikriausiai buvo neišvengiamas, kadangi Vokietija nepripažino Vasario 16 d. Akto ir santykiuose su Lietuva toliau vadovavosi gruodžio 11 d. nutarimu. Kaip žinoma, Vokietija pirmoji pripažino Lietuvos valstybę de jure, tai atsitiko 1918 m. kovo 23 d., tačiau šis pripažinimas Lietuvai buvo duotas ne vasario 16 d., o gruodžio 11 d. nutarimo pagrindu. Šis pripažinimas Vokietijos niekada nebuvo keistas ir niekada nebuvo atšauktas. Taigi ir šiandien vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą yra nelengva. Neseniai buvo kilusi labai įdomi diskusija šiuo klausimu, ir mes pamatėme iš šios diskusijos, kad nuomonės 2018 metais kaip ir 1918 metais išsiskyrė. Tikėkimės, ši diskusija turės tęsinį ir į ją įsitrauks daugiau istorikų ir ne tik iš Lietuvos. Kita vertus, tai yra svarbiausia. Atsakymą į šį klausimą davė laikas. Kaip minėjo profesorius, jau 1919 m. vasario 16 d. visa Lietuva iškilmingai minėjo pirmąsias Akto pasirašymo metines, jas minime ir šiandien, praėjus šimtui metų nuo pasirašymo dienos.

Kelis žodžius norėčiau tarti ir apie „monarchijos projektą“, turiu galvoje tikrai nestandartinį Valstybės Tarybos sprendimą pasodinti į Lietuvos sostą Vilhelmą fon Urachą (Wilhelm von Urach), paskelbiant jį Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Tiksliau sakant, aš norėčiau pakalbėti apie motyvus, kurie vertė priimti tokį sprendimą.

Neabejotina, kad vienas didžiausių Lietuvos Tarybos norų tuo metu buvo sustabdyti krašto plėšimą. Antrą motyvą minėjo profesorius sakydamas, kad tokiu būdu buvo siekiama paspartinti Lietuvos tarptautinio pripažinimo procesą. Bet aš manau, kad ne mažesnį vaidmenį čia suvaidino ir noras turėti tam tikrą jo asmenyje formalią apsaugą atkuriamos valstybės teritorijai nuo galimų pasikėsinimų iš didesnių kaimynų pusės. Taigi šitą interpretacijų klausimą tarp vasario 16 d. ir gruodžio 11 d. galutinai užbaigė Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucija dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Taip baigėsi pradinis valstybės atkūrimo etapas, nors iki jos tarptautinio pripažinimo dar buvo ilgas kelias.

Lietuvos padėtis ėmė keistis 1918 metų spalio mėnesį, kuomet Vokietija ruošėsi paliauboms su Antantės valstybėmis. Atsidūrusi ant kapituliacijos slenksčio Vokietija ėmė keisti politiką, poziciją ir Tarybos atžvilgiu. Lietuvos Tarybos nariams atsirado galimybė išvykti ir į neutralias valstybes pristatyti savo poziciją, savo matymą, pradėti rūpintis Lietuvos pripažinimu jau pokalbiuose ne tik su Vokietija. Vienas pirmųjų tokių vizitų – profesoriaus A. Voldemaro vizitas į Šveicariją. Ten nuvykęs profesorius susitiko su didžiausių Vakarų valstybių diplomatais. Labai svarbu, kad jis turėjo pirmą gerą galimybę paaiškinti jiems tą padėtį, kurioje buvo atsidūrusi Lietuva, paaiškinti jiems Lietuvos santykių su Vokietija pobūdį, nes iki to laiko, žinoma, tie mūsų santykiai Vakaruose kėlė labai daug įtarimų.

Ir pagaliau 1918 metų lapkričio pradžioje išmušė labai laukta diena, maždaug per savaitę Lietuva turėjo ir Ministrą Pirmininką, ir Vyriausybės sudėtį, ir įkurtas ministerijas, taip pat ir Užsienio reikalų ministeriją. Pirmuoju Lietuvos Ministru Pirmininku ir užsienio reikalų ministru tapo profesorius A. Voldemaras, manau, dar ir dėl tos priežasties, kad jis ne tik buvo nepaprastai gabus žmogus, bet jis turėjo dar vieną pranašumą, lyginant jį su kitais Tarybos nariais: palyginti vėlai įsijungęs į lietuvių politinę veiklą A. Voldemaras nebuvo niekaip siejamas su gruodžio 11 d. nutarimu.

1920 m. liepos 12 d. Lietuva jau prie turimo Vokietijos pripažinimo pridėjo dar ir Sovietų Rusijos de jure pripažinimą. Tiesa, pastarojo vertė buvo abejotina, ypač turint galvoje tuo metu vykusį bolševikų karą su Lenkija. Neabejotina, jei ne stebuklas prie Vislos, Raudonoji armija būtų užėmusi Lietuvos teritoriją ir jokie sovietų lyderių parašai po taikos sutartimis su Lietuva jos nebūtų apsaugoję. Ne paslaptis, kad liepos viduryje pasirašę sutartį su Lietuva rugpjūčio mėnesį bolševikai jau organizavo karinį perversmą. Tuo metu Vakarų valstybės dar neskubėjo suteikti Lietuvai de jure pripažinimo ir visų pirma dėl labai nestabilios Lietuvos padėties.

Gerbiamieji, lemtingi Lietuvai galėjo būti ne tik 1918, 1919, 1920 metai. Mano supratimu, lemtingi galėjo tapti 1921 metai. Tais metais Lietuva sprendė ne Vilniaus, net ne santykių su Lenkija, ne teritorinio ginčo klausimą. 1921 metais sprendėsi Lietuvos valstybės likimas. Lietuvos politikai ir diplomatai garbingai išlaikė egzaminą. Tvirta jų valia ir užsispyrimas, ryžtas ginti savo valstybę turėjo įtakos ir didžiųjų valstybių pozicijai. 1921 metų pabaigoje Belgijos užsienio reikalų ministro P. Hymanso tarpininkavimo misijai tarp Lietuvos ir Lenkijos patyrus visišką nesėkmę, 1922 metų balandį Sovietų Rusijai pasirašius Rapalo sutartį su Vokietija, kuomet aišku, kad Rusijos restauracijos klausimas nusikelia į neapibrėžtą ateitį, tik tuomet didžiosios Vakarų valstybės ryžosi pripažinti Lietuvą de jure. Du baigiamieji Lietuvos valstybės įsitvirtinimo tarptautinėje arenoje akordai – 1923 metų sausį Lietuvos savanorių žygis į Klaipėdą ir Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos, ir neišvengiamai 1923 m. kovo 15 d. ambasadorių konferencijos sprendimas dėl rytinės Lenkijos sienos nustatymo – buvo nepaprastai sudėtingoje užkulisinėje diplomatinėje kovoje pasiektas kompromiso rezultatas. Tačiau, kaip žinoma, diplomatija yra galimybių menas.

© 2018 „XXI amžius“