Tragiškos Velykos Vidurio Rytuose

Kan. doc. dr. Robertas PUKENIS

Krikščioniškajam pasauliui besiruošiant Didžiosios savaitės pamaldoms netoli Kristaus gimtinės žūsta mūsų broliai ir seserys krikščionys. Nesvarbu, kokio tikėjimo tie žmonės, juk visų gaila. Juos gaubia kančios agonija. Praėjusį sekmadienį prisiminėme tą didžiąją procesiją, kuriai prieš 2000 metų vadovavo pats dieviškasis Mokytojas. Jis žengė tiesiai į Jeruzalę, žmonėms klojant jam palmių šakeles, drabužius, ir šaukiant Hosanna, Aleliuja. Šlovė tam, kuris ateina Viešpaties vardu. Labai gaila, kad tie patys žmonės po kelių dienų šauks: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus jį“. Taip, istorija kartojasi. Jau septinti metai Sirijos žmonės išgyvena Didįjį penktadienį, jie žūsta nuo bombų skeveldrų, cheminių atakų, miršta dėl bado ir ligų. O krikščionys žudomi vien todėl, kad yra krikščionys, savo būdu garbinantys Dievą. Iki 2011 metų „arabų pavasario“ Sirijoje krikščionys palyginti ramiai gyveno. Islamiškose šalyse pasaulietinės valdžios yra žymiai palankesnės krikščionims negu islamistų valdomos. Taip buvo ir Irake iki 2006 metų valdant Sadamui Huseinui. Tad ne krikščionių kaltė, kad kilo suirutė ir pilietinis karas Sirijoje.

Tai kas gi sukurstė šitą bjaurų karą Sirijoje, kurioje vyravo pasaulietinis alavitų režimas, skelbiantis arabišką nacionalizmą. Grafomanai įpratę iš inercijos sakyti: „Amerika su Izraeliu“. O vis dėlto pabandykime įsigilinti.

Sirijos alavitas prezidentas Bašaras al Asadas persekiojo sunitus, kurių šalyje buvo apie 70 %, o alavitų – tik apie 12 %, druzų – maždaug 3 %, šiitų – apie 2 %; 10–12 % gyventojų priklauso įvairioms krikščionių konfesijoms. Turkijos prezidentas Tajipas Redžepas Erdoganas buvo ir yra pagrindinis sukilėlių rėmėjas, kadangi Turkijos pasienyje gyvena daug turkomanų, osmanų imperijos palikuonių. Būtent jie pirmiausia ir buvo mokomi Turkijos bazėse. Pradžioje Turkijos valdžia netgi neleido JAV pasinaudoti Turkijos bazėmis, bombarduojant islamistus (Islamo valstybės teroristus, kurie europiečiams žurnalistams, pakliuvusiems į jų rankas, net nukapodavo galvas). Alavitų (šiitų religinė atšaka) vis labiau diskriminuodavo kurdus, turkmėnus ir visas kitas tautines mažumas, ne arabus. Iranui vis labiau įsigalint regione, reagavo Saudo Arabija, kuri mirtinai nekenčia šiitų režimo. Ji irgi pradėjo remti ne teroristus, bet islamistus, konservatyvių pažiūrų musulmonų grupuotes. Žinoma, stipri Sirija yra nenaudinga ir Izraeliui, iš kurio ji panorės atsiimti Golano aukštumas ir visada remdavo „Hezbolach“ (Dievo partijos) narius Libane ir „Hamas“ Gazos ruože. Izarelis karo metu suteikė humanitarinę pagalbą pasienio žmonėms ir nuosaikiųjų sukilėlių grupuotei. (Ne vienas jų buvo gydomas Izraelio ligoninėje.) Tad iki Rusijos įsikišimo 2015 metais sukilėliai jau buvo belaimintys pilietinį karą. JAV, Turkijos, Prancūzijos, ypač Saudo Arabijos, Golfo įlankos šalių vyriausybės buvo kategoriškai nusistačiusios, kad taika neįmanoma, kol B. al Asadas nepasitrauks iš prezidento posto. O Vladimiras Putinas į tai maloniai atsiliepdavo, kad Sirijos prezidentas yra žmonių išrinktas taip, kaip ir pats išrenkamas dauguma balsų savo Rusijoje. Taigi abu vienodi diktatoriai. Teheranas, „Hezbolach“ (Libane įsitvirtinusi karinė grupuotė) ir svarbiausias B. al Asado sąjungininkas yra Rusijos prezidentas V. Putinas pakreipė įvykių eigą prezidento naudai. Jis 2015 metais pradėjo atvirą karinę kampaniją Sirijoje. Šiandien B. al Asadas beveik laimėjo pilietinį karą, atgavo prarastas teritorijas, bet tai – dar ne viskas. Pažiūrėkime į žemėlapį. Tenka stebėtis, iš kur yra tokia ryžtinga islamistų kovos dvasia atsispirti masiškai naikinančiai aviacijos ugniai, cheminėms atakoms ir pastoviam pavojui būti apsuptiems. Mėlyna spalva rodo Sirijos valstybinių pajėgų išlaisvintas teritorijas, rausva – kurdų, siekiančių sukurti savo valstybę, žemes (t.y. ketuti kantonai – rajova, įskaitant Turkijos užimtą Afrino rajoną). Pilki lopinėliai dar priklauso Islamo valstybės teroristams; geltona žymi saikingųjų sukilėlių, remiamų JAV koalicijos, teritorijas. Dabar vyko pačios žiauriausios kovos, išlaisvinant Rytų Gutos teritoriją, iš kurios sukilėliai dažnai apšaudydavo Damaską – Sirijos sostinę.

Visame šiame velniškame žaidime stalinistinę taktiką puikiai naudoja V. Putinas. Rusų kariuomenės dalinys buvo Afrimo mieste. V. Putinas, susitaręs su T. R. Erdoganu, atitraukė savo karius iš to anklavo. Mainais Turkija pagreitins Rusijai dujotiekio, kuris eis į Vidurio Europą, tiesimą per Juodąją jūrą. Be to, jis leidžia naikinti kurdus, kurie yra remiami JAV. (Štai kaip jums bus pasitikėti galingąja Amerika!) Be kurdų karių pasiaukojimo Islamo valstybė kažin ar šiandien būtų sunaikinta? Taigi V. Putinas kaip Stalinas prie Varšuvos sulaiko kariuomenę, kad Hitleris išžudytų lenkus sukilimo metu. Taip V. Putinas duoda žalią šviesą sultono kariuomenei įsiveržti į Afrimo rajoną. V. Putinas dar laimi, skaldydamas NATO. Jis siekia, kad Turkija kuo daugiau susipriešintų su JAV ir Europos valstybėmis. Ir tai sekasi puikiai. O T. R. Erdoganas tiesiog šaukia, grasina JAV: „Arba mūsų santykiai pagerės, arba iš viso nutrūks“... „Nešdinkitės iš Manbijo miesto“ (ten yra gal 1000 žmonių JAV karių kontingentas, nors oficialiai sakoma, kad 400). Pagrindiniai Turkijos nutolimo nuo NATO ir Europos žingsniai yra šie: 2006 metais suvaidintas perversmo scenarijus T. R. Erdoganui leido sugriežtinti valstybės kontrolę žiniasklaidos srityje, kariuomenėje ir parlamente; po to R. T. Erdoganas nušalino apie 400 karininkų, simpatizuojančių Turkijos ir JAV aljansui, pakeisdamas juos mažiau lojaliais JAV; 2017 metų liepą oficiali Ankaros spaudos agentūra Anadolu atskleidė 10 JAV bazių, įkurtų Šiaurės Sirijoje, buvimą, taip pastatydama į pavojų karių gyvybes, atliekant slaptas operacijas; 2017 metų rugpjūtį Turkijos kariai atidengė ugnį prieš JAV karius Šiaurės Sirijoje; 2017 metų gruodį pasirašė pirkimo aktus su Maskva dėl priešraketinės gynybos (S-400) sistemos iš Rusijos. NATO sekretorius sukritikavo Turkijos sandėrį su Rusija, sakydamas, kad ši sistema neatitiks NATO standartų. Be to, Ankara neįleido Vokietijos deputatų aplankyti savo karių, esančių NATO bazėse Turkijoje (Inčirlike). O 2018 m. sausio 20 d. vykusi Turkijos invazija į Šiaurės Siriją – vėl su V. Putino palaminimu. Jo pergalė duoda rezultatus: masiškai naikinami kurdai, bombarduojamos gyvenvietės, nes žmonės stojo ginti savo žemės ir namų.

Turkijos kariuomenė su „Alyvų šakele“ (taip pavadintas karinis puolimas arba etninio valymo operacija) panaudojo kasėtines bombas, uždraustas Tarptautinių konvencijų. Kurdai, net gyvenantys Stambule, sako: „Jeigu reikėtų pasirinkti tik tarp Erdogano ir Asado, tai neabejodami pasirinktume Asadą“. Ir čia laimėjo V. Putinas, nes kurdai buvo ištikimi JAV sąjungininkai. Tiesa, pripažinkime, kad kurdai, išlaisvindami žemes iš Islamo valstybės, savo teritoriją išplėsdavo net už Eufrato upės. Turkams puolant, kurdai prašė B. al Asado pagalbos. Šis tegalėjo atsiųsti apie 2000 reguliarios kariuomenės karių, kad padėtų ginti Afrimo miestą, bet paskui karius iš mūšio zonos greitai atiraukė. Gal sukoncentravo jėgas išvaduoti Gutą, Damasko priemestį? Kiti komentatoriai aiškina, kad yra slaptas Erdogano ir Putino susitarimas: „Aš išvalysiu, t.y. išvarysiu kurdus iš jų gimtųjų namų, čia atkelsiu turkomanus ir pabėgėlius arabus, o pakeitęs etninę sudėtį, teritoriją sugrąžinsiu B. al Asado kontrolei“. Tokia tada būtų neoficiali Erdogano įtaka Šiaurės Sirijoje, o Damaskas be kraujo praliejimo atgautų kurdų, kurių pati Sirijos kariuomenė nebūtų įveikusi, žemes.

Tad kokią reakciją girdime iš JAV Baltųjų rūmų dėl skriaudžiamos kurdų tautos, kuri yra stebėtinai demokartiška, vyrauja lygios vyrų ir moterų teisės, nenori religinio ekstremizmo, priglaudė daug pabėgelių ir siekia įkurti multikultūrinę valstybę, priimtiną visoms etninėms religinėms grupėms? Žinoma, JAV valstybės sekretorius Reksas Tilersonas (Rex Tillerson), kuris jau atsistatydino, pareiškė susirūpinimą, kad neproporcingai naudojama jėga. Taigi reikia suprasti, kad galima pulti toliau, tik žudyti reikia atsargiau. Todėl drąsiai ir įžūliai R. T. Erdoganas atsakė į Europos Parlmento įspėjimą: „Jūsų balsas per vieną ausį įeina, per kitą išeina“. Be abejo, sunku suvokti, kodėl Baltieji rūmai, kurie gina tautų laisvę, XXI amžiaus pradžioje leidžia vykdyti nekaltų žmonių skerdynes. Kurdai juk negrasina Turkijai. Tik Erdoganas bijo, kad, jei Šiaurės Sirijoje įsikurs nors ir maža kurdų valstybė, ji pažadins separatistinį Turkijos kurdų judėjimą. Tai ir gerai. Sultonas turi suteikti Turkijos kurdams tokią autonomiją, kokią Izrealis suteikė palestiniečiams. Taigi jis labai susirūpinęs dėl skriaudžiamų musulmonų visame pasaulyje. Jis labai gina palestiniečius, bet pats už Turkijos sienų vykdo etninį valymą bei genocidą ir dar grasina, kad išvalys visą Šiaurės Siriją iki Eufrato, o toliau eis į Mosulą, Šiaurės Iraką.

Kovo 8 dieną Turkijos prezidento atstovas žiniasklaidai Ibrahimas Kalinas pranešė, kad reikalaujama iš JAV nutraukti kurdų permetimą iš Manbijo į Afrimo miestą. Amerikiečiai Erdoganui atsakė, kad iš Manbijo nepasitrauks. Žiūrėsime, kuo pasibaigs ši žodinė priešprieša. Buvęs JAV sekretorius po derybų Ankaroje sakė: „Turkija turi teisę rūpintis savo saugumu“. Negi nežinojo sekretorius, kad pati Turkija apginklavo ekstremistus, kad kurdai vieninteliai buvo sąjungininkai kovoje su Islamo valstybe. Ir Afrimo rajone, kur valdė kurdai, nebuvo jokių teroristų, nes kurdai patys nuo jų labai nukentėjo. Apgailėtina buvo žiūrėti į JAV valstybės sekretoriaus veidą. Juk kurdų žudymas labai kenkia ir JAV, ir Izraelio interesams, siekiant pašalinti B. al Asadą, o dabar turkai tik dar labiau sustiprino B. al Asado valdžią. Kadangi kurdai, siekdami padėti Afrimo kovotojams, išvaduotas žemes palikdavo, tada lengvai dalį žemių atsiėmė B. al Asado kariai, ir vėl pradėjo kelti galvą nepribaigta hidra – Islamo valstybės islamistai. Ta vadinamoji kantrybės diplomatija turi tokią viltį, kad gal pasikeis valdžia Ankaroje ir vėl bus atgaivinti normalūs NATO ir Turkijos santykiai. Be to, Bosforo sąsiauris ypač reikalingas dėl Ukrainos krizės su Rusija. O jeigu Europa visiškai nutrauktų santykius su Turkija, ji gali patekti į V. Putino glėbį. Turkija – antroji valstybė savo armijos dydžiu po JAV, tai būtų geopolitinis smūgis JAV. Antra vertus, Turkija, kaip sunitiška šalis, linkusi prie JAV ir Saudo Arabijos ašies negu Rusijos, Irano ir Sirijos (bei „Hezbolach“) sąjungos.

Žinoma, sunku surasti gerus patarėjus. Bet geriau pakeisti juos vėliau negu turėti tik patarėjų pozas. JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) neapsiriko, pakviesdamas buvusį JAV žvalgybos vadovą Maiką Pompėjų (Mike Pompeo) vadovauti diplomatiniam korpusui – būti JAV sekretoriumi. Logiškas ir strategiškai mąstantis Džonas Boltonas (Joon Bolton) dirbo valdant trims prezidentams (Ronaldui Reiganui ir abiems Bušams). Jis iš karto tarė, kad Sirijos ir Irako teritorijose reikia sukurti sunitų valdomą valstybę, kuri pajėgtų sustabdyti Irano priėjimą prie Viduržemio jūros. O čia jau kurdams nušvistų viltis. Tad ar kils naujas karas dėl šio naujo projekto – sunitų valstybės? Atrodo, kad ne. Visada yra viena pasakyti, o visiškai kita – padaryti. Tik dabar turėtų suaktyvėti JAV dalyvavimas Vidurio Rytuose. O Rusija, išgelbėjusi B. al Asadą, ir turėsianti net tris bazes Sirijoje, yra patenkinta. Bet stoti į rimtą karą yra pernelyg pavojinga. Užtenka pamokos Afganistane. Vienintelė valstybė, kuri vykdo morališkai teisią politiką buvo ir yra Izraelis. Kai Irako kurdai planavo paskelbti nepriklausomybę, Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu prašė V. Putino leidimo, kad galėtų Izraelio lėktuvai skristi į Sirijos teritoriją ir gabenti ginklus kurdams. V. Putinas uždraudė. Taigi Sirijos dangų kontroliuoja Maskva. Kai Izraelio lėktuvai subombardavo beveik pusę Damasko priešraketinės sistemos prietaisų, rusai pašovė Izraelio lėktuvą. Tai buvo pirmas atvejis per 30 metų. Tai – žiaurus įspėjimas Izraeliui, nors asmeniniai B. Netanjahu ir V. Putino santykiai yra labai draugiški. Izraelio aviacija buvo nepažeidžiama. O dabar iškilo didelė nauja problema, kad reikės panaudoti paskutinės (gal penktos kartos naikintuvus), kad jų neužfiksuotų radarai. Nors per šešerius metus įvyko gal šeši Izraelio ir Rusijos aukščiausio lygio susitikimai, dabar B. Netanjahu suprato, kad bus apgautas, ir skubiai atlikti manevrai, kuriuose imitavo Rusijos kariuomenės įsikišimą. Kai tik Izraelis pradėjo dažniau bombarduoti Irano ir „Hezbolach“ junginius, V. Putinas griežtai įspėjo: „Užbaikite“. Ir Izraelis pakluso. Bet prieš gerą mėnesį baigėsi Izraelio ir JAV karių (dalyvavo daugiau kaip 5000 karių specialistų) priešraketinės gynybos manevrai dėl galimo karo su „Hezbolach“. O tai reiškia, kad Izraelis tiesiogiai susidurs su Sirijos ir Irano kariuomenėmis (galima ir Rusijos pagalba kaip Kryme be atpažinimo ženklų).

Izraelis pranešė, kad Libane atakavo „Hezbolach“ pozicijas ir pakvietė Saudo Arabijos karaliaus sosto paveldėtoją Mohamadą bin Salmaną bendradarbiauti. Pirmiausia pakvietė apsilankyti Izraelyje¹.

Svarstant Izraelio ir Saudo Arabijos santykius labai tinka šis posakis: „Mano didžiausio priešo priešas tampa mano draugu“. Nei Izraelis, nei Saudo Arabija, nei Egiptas nepakęs Irano įsigalėjimo Libane prie Viduržemio jūros. Taigi Sirija nebesugrįš į buvusias sienas. Šiomis dienomis aiškiai matyti, kad JAV pasiliks Sirijoje, kad atsvertų Irano artėjimą prie Izraelio sienų. Vėl gresia didelis karas tarp Libano „Hezboalch“ ir Izraelio. JAV prezidentas D. Trampas karštai pašneka, bet darbai jo geresni nei jo pirmtako Barako Obamos. O eiliniai piliečiai turi kelti balsą, kad, kol Turkija neatsisakė genocido politikos, ES nutrauktų su ja derybas. Gėda dėl tokios laikysenos T. R. Erdogano, kuris net pasišaipė iš ES parlamento kritikos dėl invazijos į Afrimą, atžvilgiu. Ir JTO nebeatlieka savo taikingos misijos, tad reikėtų rinkti parašus dėl jos reformos arba paleidimo. Kurdai prašė JTO paramos, bet ši jiems liepė palikti namus, o jei ne, tai patys bus kalti dėl savo žūties. Gėda tokiems politikams, kurie nestabdo Turkijos invazijos.

Taigi Velykos liūdnos. Visi krikščionys, susiimkime rankomis, kad apglėbtume žemę, o „Alyvų šakelę“ parodytume R. T. Erdoganui.

¹ Israele annuncia attacchi in Libano e invita bin Salman alla cooperazione (Izraelis pranešė, kad Libane atakuoja, ir pakvietė bin Salman bendradarbiati) Dic 18, 2017, http://www.occhidellaguerra.it/israele-annuncia-attacchi-preventivi-in-libano-e-invita-bin-salman/

© 2018 „XXI amžius“