Prieš susitikimą su JAV prezidentu

Artėjant liepą Briuselyje vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui, prezidentė Dalia Grybauskaitė ir kitų Baltijos šalių lyderiai susitiks su JAV prezidentu Donaldu Trampu (Donald Trump) Vašingtone. Anksčiau Baltijos šalyse buvo kilęs susirūpinimas, kai D. Trampas per rinkimų kampaniją žadėjo pagerinti ryšius su Rusija, o NATO vadino atgyvenusiu aljansu. Vasarį paskelbti apklausos rezultatai parodė, kad du trečdaliai lietuvių nepasitiki, jog D. Trumpas priims teisingus sprendimus svarbiausiais politiniais klausimais. Lietuvos pareigūnai su nerimu stebi jo ginčus su sąjungininkais Europoje ir dažnai neprognozuojamą elgesį. Tačiau diplomatai ir JAV prezidento šalininkai pabrėžia, kad tapęs prezidentu jis apie NATO ėmė kalbėti palankiau, rūpinasi JAV karine galia, rytiniame NATO sparne išlaiko karius, o jo administracijos pareigūnai Baltijos šalims rodo itin didelį dėmesį. Prezidento sprendimai yra aiškūs: įsipareigojimas Europos gynybos iniciatyvai, nesiliaujantis brigados kovinės grupės buvimas Lenkijoje ir visame regione, įsipareigojimas dėl išankstinio technikos dislokavimo, oro pajėgos, išankstinis jų technikos dislokavimas ir gerinamos sąlygos JAV lėktuvų dislokavimui Europoje.

Atvykimas į Vašingtoną prieš viršūnių susitikimą rodo viso NATO rytinio sparno reikšmę: Baltijos šalys nėra užkampis. Jos yra skirtingos, bet meta iššūkį Rusijos agresijai, skirtingai kariauja informacinį karą ir dorojasi su Rusijos kibernetiniais išpuoliais, tačiau bendras vizitas prieš NATO viršūnių susitikimą reiškia šio regiono sanglaudą.

Rusija išlieka didžiulis iššūkis NATO aljansui, jos elgesys išlieka neprognozuojamas. Ji turi didelių pajėgumų, per „Zapad“ Rusija pademonstravo esanti labai pajėgi greitai perdislokuoti didelį pajėgų kiekį, buvo visiškai neprognozuojama skaidrumo prasme: Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai pranešė, jog pratybose nedalyvavo toks karių skaičius, kad į jas reikėtų siųsti stebėtojus. Tačiau Rusijos atstovai akivaizdžiai sakė netiesą, nes pratybose dalyvavo nuo 70 iki 100 tūkstančių karių. Tai, kad Rusija dislokavo „Iskander“ Kaliningrado srityje, kelia didelį susirūpinimą šiam regionui ir netgi NATO.

Šiame kontekste yra svarbūs Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Nepaisant reikšmingai nepasikeitusios Lietuvos lenkų situacijos, Lenkijos politikai pastaruoju metu kur kas gražiau kalba apie Lietuvą, o po ilgos pertraukos ją aplankė ir Lenkijos prezidentas Andžejus Duda (Andrzej Duda). Be abejonės, viena iš pagrindinių pastaruoju metu gerėjančių Lietuvos ir Lenkijos santykių priežasčių yra nerimas dėl saugumo regione. Faktas yra ir tai, kad geografiškai vienas iš pagrindinių galvos skausmų Jungtinėms Valstijoms šiuo metu yra teritorija tarp Lietuvos ir Lenkijos sienų. Šiuo metu Lenkijai reikia rasti naujų sąjungininkų, išaugus įtampai tarp Varšuvos ir Vakarų Europos sostinių. Galbūt santykiai su Lietuva tėra posūkis ieškant naujų draugų, kiti sako, kad Lenkija turi problemų įgyvendindama teismų, žiniasklaidos reformas ar vadinamąjį Holokausto įstatymą.

Pastebėtina, kad Lenkijos valdančioji partija palankiai žiūri į pokyčius Lietuvos politikoje Lenkijos ir Lietuvos lenkų atžvilgiu, bando atsisakyti remti antilietuviškas prorusiškas Lietuvos lenkų politines jėgas. Lenkijos naujienų tinklalapyje niezalezna.pl, palankiame valdančiajai katalikiškai partijai „Teisė ir teisingumas“ (PiS), pasirodė komentaras, kuriame teigiama, kad Lenkija neturėtų remti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) taip beatodairiškai, kaip tai daroma, nes esą šios politinės jėgos bendradarbiavimas Lietuvoje su proputiniška partija nėra naudingas nei Lenkijai, nei Lietuvos lenkams. Kaip rašo laikraščio „Gazeta Polska“, su kuriuo susijęs tinklalapis niezalezna.pl, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Katažyna Gojska (Katarzyna Gojska), „pagrindinės lenkiškos politinės jėgos Lietuvoje bendradarbiavimas su proputiniška ir prieš NATO nusiteikusia partija nėra naudingas nei Lenkijos interesams, nei saugumui regione ir lenkų tautinės mažumos ateičiai Lietuvoje“. LLRA į rinkimus jau ne vienerius metus eina kartu su partija „Rusų aljansas“. Apžvalgininkė pastebi, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos premjerų pažadas neremti Europos Komisijos siekių taikyti Lenkijai sankcijas yra svarbus signalas, susijęs ne tik su šalių bendradarbiavimu Europos Sąjungoje, bet ir komunikacija tarp Varšuvos ir Vilniaus.

„Deja, pastaraisiais metais ji nebuvo pati geriausia. Galima net drąsiai pasakyti, kad tokie santykiai buvo vienas iš pagrindinių diplomatinių Radoslavo Sikorskio (Radoslaw Sikorski) pasiekimų, jis daug širdies įdėjo į tai, kad bendradarbiavimas tarp Lenkijos ir Lietuvos nesiklostytų beveik jokioje srityje. Pati buvau liudininkė, kai „Piliečių platformos“ (buvusi Lenkijos valdančioji liberalioji partija) paskirtas ambasadorius aiškino Lenkijos žurnalistams, kad geri santykiai su valdžia Vilniuje mums visai nerūpi, o kalbos apie Rusijos grėsmę regionui tėra paprasta propaganda, kuria valdantieji siekia pritraukti daugiau rinkėjų balsų“, – piktinasi K. Gojska. Jos teigimu, nereikia pamiršti, kad nesutarimai tarp šalių iš esmės susiję su lenkų tautinės mažumos situacija Lietuvoje ir čia „mūsų kaimynai (lietuviai – red.) nėra nekalti – jų veiksmai ne vieną kartą atrodė kaip kvailai užsispyrėliški ir buvo trumparegiški“, bet apžvalgininkė pabrėžia, kad LLRA bendradarbiavimas su proputiniškai ir prieš NATO nusiteikusiais rusų politikais Lietuvoje kenkia ir Lenkijos interesams, ir lenkų saugumui Lietuvoje. „Lenkijos diplomatija susidūrė su sunkiu uždaviniu, nes ankstesnės vyriausybės nekritikuodamos stiprino Valdemaro Tomaševskio pozicijas kaip to, kuris dalina kortas dėl lenkų reikalų Lietuvoje. Tai – labai negera situacija. (...) Parama iš Varšuvos negali būti ta lašelinė, kuri maitina išskirtinai šio europarlamentaro aplinką, nes jis jau ne vienerius metus įrodinėja, kad vienintelė jo aktyvumo forma yra stiprinti įtampą tarp lenkų ir Lietuvos. Nėra taip, kad Lietuvoje turėtume tik V. Tomaševskį. Lenkų bendruomenėje yra daugybė žmonių, kurie įvairiapusiški, moka išsaugoti lenkiškumą be nuolatinės konfrontacijos su lietuvių dauguma. Ir tai vyksta šalia tos V. Putino gvardijos paramos“, – rašo komentare K. Gojska. Ji siūlo peržiūrėti iš Lenkijos Lietuvai plaukiančią paramą, bet tai padaryti ne simboliškai, kaip yra jau dabar, bet realiai: „Reikia įvesti aiškią taisyklę: nulis zlotų toms lenkiškoms organizacijoms, kurios bendradarbiauja su rusų jėgomis, atakuojančiomis NATO karių ir JAV bazių buvimą Lenkijoje ar kitose mūsų regiono šalyse. Lenkijos mokesčių mokėtojų pinigai negali plaukti į kasas tų, kurie bendradarbiauja su ta aplinka, kuri tiesiogiai pasisako prieš mūsų šalies saugumo stiprinimą“. Tokia mintimi komentarą baigia K. Gojska.

Varšuvos požiūris į V. Tomaševskį bei LLRA keičiasi. Kuo geresni Lietuvos ir Lenkijos santykiai, tuo mažiau paramos Lenkijos politiniame elite sulaukia V. Tomaševskio, o ypač kai kurių jo partinių kolegų prokremliška laikysena, koalicijos su Kremliaus sąjungininkais Lietuvoje. PiS laikosi nuostatos, kad Lenkijai reikia bendradarbiauti su visomis Lietuvos lenkų organizacijomis, o ne tik su LLRA. Be abejo, pagrindiniai sprendimai turi būti priimti ir Lietuvoje – kuo greičiau bus išspręstos Lietuvos lenkų keliamos problemos, tuo greičiau LLRA praras ir Varšuvos, ir vietinio elektorato paramą, – mano lenkų apžvalgininkai.

© 2018 „XXI amžius“