Horizontai

„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2018 m. kovo 30 d., Nr. 3 (308)

PRIEDAI

Mirė garsus astrofizikas, Popiežiškosios mokslų akademijos narys

Kovo 14-ąją universitetiniame Kembridžo mieste Anglijoje, savo namuose, mirė iškilus britų fizikas ir kosmologas Stefanas Houkingas (Stephen Hawking), išgarsėjęs novatoriškomis išvadomis apie juodąsias skyles ir reliatyvumo teoriją. Dėl savo genialaus proto ir fizinio neįgalumo tapo žinomas visame pasaulyje ir daugeliui teikė įkvėpimo. 1964-aisiais, kai S. Houkingui tebuvo 22 metai, buvo diagnozuota sunki motorinių neuronų liga, dar po kelerių metų jis nebegalėjo judėti autonomiškai ir buvo prikaustytas prie vežimėlio. Gydytojai prognozavo, kad S. Houkingas gyvens tik kelerius metus, bet jis atsilaikė gerokai ilgiau. Didžiąją gyvenimo dalį jis praleido neįgaliojo vežimėlyje, paralyžiuotas besivystančios amiotrofinės lateralinės sklerozės (ALS), pažeidžiančios valingus judesius valdančius nervus. Vis dėlto jis sugebėjo priešintis ligos padariniams, kai buvo visiškai paralyžiuotas ir galėjo bendrauti tik naudodamasis kompiuteriniu kalbos sintezatoriumi. Nepaisydamas apribojimo judėti, jis sugebėjo tapti mokslo žiedo dalimi, žinoma, ne be technologijos ir kitų žmonių pagalbos.

Vis blogiau veikiančiame kūne gyvavo aštrus protas, besižavintis Visatos prigimtimi, kėlęs klausimus, kaip ji susiformavo ir kokia galėtų būti jos pabaiga. Dauguma jo darbų buvo susiję su pastangomis suderinti reliatyvumą – erdvės ir laiko prigimtį – su kvantine teorija, aiškinančia, kaip veikia smulkiausios Visatos dalelės, ir tokiu būdu išsiaiškinti, kaip susikūrė mūsų Visata ir kokie dėsniai ją valdo. 1974 metais, būdamas 32-ejų, jis tapo vienu jauniausių prestižinės britų mokslo institucijos, Karališkosios draugijos, narių. 1979-aisiais S. Houkingas buvo paskirtas Kembridžo universiteto matematikos profesoriumi, studijavo teorinės astronomijos ir kosmologijos subtilybes. 2007-aisiais S. Houkingas pats išbandė Izaoko Niutono gravitacijos teorijas – būdamas 65-erių jis Jungtinėse Valstijose pakilo nesvarumo skrydžiui, kuris turėjo būti įžanga planuotam suborbitiniam skrydžiui. Jis šios kelionės nelaikė paprasčiausia gimtadienio dovana. Jis sakė norįs pademonstruoti, kad neįgalumas netrukdo pasiekimams, ir paskatinti susidomėjimą kosmosu, kur, jo įsitikinimu, glūdi žmonijos likimas. Neseniai jis sakė, kad dirbtinis intelektas gali padėti kovoti su ligomis ir skurdu, bet perspėjo dėl potencialių šių technologijų pavojų.

1988 metais išleista jo knyga „Trumpa laiko istorija“ (A Brief History of Time) tapo pasauliniu bestseleriu, įtvirtinusiu S. Houkingo, kaip superžvaigždės, statusą. Knygą nusipirko kas penkišimtasis Žemės gyventojas. Prieš kelerius metus lietuvių kalba išleista jo knyga „Visata riešuto kevale“ (The Universe in a Nutshell). S. Houkingas savo genialumu ir sąmojumi susilaukė daugybės gerbėjų ne tik astrofizikos pasaulyje.

S. Houkingas išgarsėjo kaip sąmojingas oratorius, mokantis pasakoti apie mokslą platesnei auditorijai. 2007-aisiais jis su dukra Liusi (Lucy) parašė knygą vaikams „Džordžas ir Visatos paslaptys“ (George’s Secret Key to the Universe), kurioje stengėsi paaiškinti darbus apie Saulės sistemą, asteroidus, savo pamėgtas juodąsias skyles ir kitus dangaus kūnus. S. Houkingas pateko į populiariąją kultūrą, pasirodė serialuose „Žvaigždžių kelias: kita karta“ (Star Trek: The Next Generation) ir „Simpsonai“ (The Simpsons), jo balsas skambėjo „Pink Floyd“ dainose. S. Houkingas dalyvavo ne tik moksliniuose, bet ir politiniuose debatuose, perspėjo Britaniją prieš „Brexit“ referendumą 2016 metais ir ragino nesitraukti iš Europos Sąjungos.

Beje, viena iš S. Houkingo susidomėjimo sričių buvo mokslo ir Dievo, mokslo ir religijos santykis. Nuo 1986 metų, popiežiaus Jono Pauliaus II potvarkiu, S. Houkingas buvo Popiežiškosios mokslų akademijos narys. „Jis buvo ištikimas mūsų Akademijai. Keturiems popiežiams, su kuriais susitiko, jis sakė, kad nori pastūmėti santykius tarp tikėjimo ir mokslinio proto. Meldžiame Viešpatį priimti jį savo šlovėje“, – rašoma Akademijos „Twitter“ paskyroje, išreiškiant liūdesį netekus savo žymaus nario.

Kaip užsiminta Popiežiškosios mokslų akademijos žinutėje, S. Houkingas susitiko su keturiais popiežiais. 1975 metais jis atvyko į Vatikaną ir iš popiežiaus Pauliaus VI rankų priėmė Pijaus XI medalį, kuris skiriamas jauniems ir perspektyviems mokslininkams. Tuo metu mokslininkas, prieš metus, vos 32 metų, tapęs Britų Karališkosios Draugijos nariu, jau buvo paralyžiuotas dėl ligos. Tad Paulius VI priklaupė greta jo vežimėlio, įteikdamas jam apdovanojimą, kaip matyti tą akimirką įamžinusioje nuotraukoje.

Kelis kartus S. Houkingas susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II, kurio pontifikato metu ir potvarkiu tapo Popiežiškosios mokslų akademijos nariu. 1960–1966 metais Akademijai vadovavo belgų kunigas ir mokslininkas Žoržas Lemetras (Georges Lemaītre), vienas i kosmologinės „Didžiojo sprogimo“ teorijos tėvų. S. Houkingo mokslinis darbas buvo atsakymų į tuos pačius klausimus paieška.

2008 metų spalio pabaigoje britų astrofizikas dalyvavo Popiežiškosios mokslų akademijos diskusijoje Vatikane „Visatos ir gyvybės evoliucijos mokslinis supratimas“. Jis galėjo susitikti su Benediktu XVI ir priėmė iš jo palaiminimą. 2016 metų lapkričio pabaigoje S. Houkingas susitiko su popiežiumi Pranciškumi. Tam galimybę sukūrė Akademijos diskusija „Mokslas ir tvarumas. Mokslinių žinių ir technologijos pasekmės visuomenei ir jos aplinkai“. Šioje konferencijoje S. Houkingas buvo vienas iš pranešėjų.

Šie susitikimai buvo plačiai nušviesti žiniasklaidoje, bet jie nebuvo vieninteliai mokslininko kontaktai su tikėjimu ir tikinčiųjų pasauliu. Kembridžo universitete S. Hokingas susipažino su čia 1976 metais astrofizikos srityje daktaro laipsnį apgynusiu kunigu ir jėzuitu amerikiečiu Viljamu Stogeriu (William R. Stoeger). Pastarasis pelnė tiek žinomo mokslininko, tiek teologo vardą ir iki pat mirties 2014 metais išlaikė draugiškus ryšius su S. Houkingu.

S. Houkingas 1965 metais vedė Džeinę Vaild (Jane Wilde), susilaukė su ja trijų vaikų. Nuo pat jų susitikimo ir per visą gyvenimą ji išlaikė krikščionišką tikėjimą, ir galėjo įveikti sunkumus, susijusius su savo žymiojo vyro būkle. Beje, kai 1985 metais S. Houkingo sveikata kritiškai pablogėjo, jis pateko į komą, ir medikai, nebematydami išeičių, pasiūlė atjungti gyvybę palaikančią aparatūrą, Džeinė tam pasipriešino ir meldė dėl savo vyro išgyvenimo. Taip ir įvyko. Jau po šio epizodo mokslininkas parašė kelias jį itin išgarsinusias knygas. Po 25 metų pora išsiskyrė ir jis vedė savo buvusią slaugę Eleną Meison (Elaine Mason), tačiau ir ši sąjunga iširo sklandant įtarimams dėl smurtavimo, kuriuos jis pats neigė. S. Houkingo ir Dž. Vaild meilės istorija atpasakota 2014 metų filme „Visko teorija“ (The Theory of Everything), kuris britui Edžiui Redmeinui (Eddie Redmayne) pelnė geriausio aktoriaus „Oskarą“. Apie jį pasakoja 2013 metų dokumentinis filmas „Houkingas“, kuriame jis apmąsto savo gyvenimą.

Dažniausiai S. Houkingas vadinamas ateistu, tačiau tai gali būti pernelyg paprasta etiketė jo sudėtingoms pažiūroms. Gerai žinoma, kad paskutiniais gyvenimo metais šis mokslininkas atsisakė savo ankstesniuose raštuose minėtos prielaidos, kad Visatos atsiradimo pradžioje galėjo veikti jėga, kurią vadiname Dievu. Visatos atsiradimas gali būti, paskutiniais savo gyvenimo metais manė astrofizikas, paaiškintas joje pačioje esančiomis jėgomis. Tačiau, kaip pabrėžia Popiežiškosios mokslų akademijos kancleris vysk. Marselas Sančesas Sorondas (Marcelo Sanchez Sorondo), čia apie Dievą kalbama vien astrofizikos teorijos rėmuose ir tai skiriasi nuo filosofinio pažinimo arba pasaulėžiūros.

Pagal užsienio spaudą ir Vatikano radiją

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija