Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. balandžio 10 d., Nr. 7 (226)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Viešpaties Prisikėlimas

Prisikėlimas – žmogiško nerimo ir džiaugsmo ženklas. Esame vilties vaikai. Esame siųsti gyventi ir nugalėti. Kristus nugalėjo mirtį, atrado gyvenimą, atnešė viltį. Sujungti tikėjimu ir krikštu su Jėzumi esame siųsti tam pačiam. Esame mokiniai ne tik To, kuris mus pamilo, ir tą begalinę meilę išreiškė per kryžių, bet ir nenugalimojo Kristaus mokiniai, nes Jis prisikėlė! Tikrai prisikėlė! Negalime būti abejingai tam įvykiui. Jis turi sukelti mumyse emocijas, kūrybinį nerimą. Tas įvykis, kaip žinome iš Evangelijos, visada sukelia nerimą daugeliui žmonių. Sunerimę yra sargybiniai, kurie gerai neįvykdė savo pareigų, bijojo vietininko sankcijų. Baimę jautė įkalbėję meluoti ir sargybinius papirkę fariziejai, kurie manė, kad Nazarietį palaidojus baigsis visas reikalas. Sunerimęs yra Pilotas ir aukščiausioji taryba. Visą naktį trukęs nelegalus procesas buvo farsas. Bijojo melagingi liudytoji. Neramūs ir liūdni buvo Jėzaus mokiniai. Tikėjosi, kad Jis išgelbės Izraelį. O dabar kryžius, mirtis ir tuščias kapas. Tas nerimas vyrauja žmonijos istorijoje, apmąstant tą vienintelį tuščią kapą. Neramūs yra Neronas ir Dioklecianas, nes tie, kurie tiki prisikėlusį Jėzų, ramiai priima kankinio mirtį. Neramūs buvo Švietimo amžiaus kūrėjai, aiškinę prisikėlimą kaip saulės mitą ar sugestiją. Mokslininkai tobuliausia aparatūra dar kartą tyrė Turino drobulę, kurioje turėjo būti suvyniotas Kristaus kūnas. Dar neramesnės yra širdys ir sąžinė visų tų, kurie kartą per metus – gaila, kad taip retai – ateina prie Kristaus kapo, kad pamatytų ir įtikėtų, kad tas kapas liko tuščias, nes Viešpats prisikėlė ir numirusių. Ar tie įvykiai sukelia manyje nerimą? Ar tas nerimas yra kūrybinis? Ar paskatina veikti? Ar turi įtakos kasdieninėms mintims ir veiksmams?

Broliai ir Seserys! Įsivaizduokime šiandien netikintį, kuris Evangelijoje perskaitė Jėzaus žodžius – „Pasitikėkite, Aš nugalėjau pasaulį“ – ir susidomėjęs, ieško to nugalėtojo mokinių. Kaip jie atrodo? Turi būti laimingi ir džiaugsmingi. Betgi mūsų „Aleliuja“ labai dažnai ne tik neapšviečia mūsų gatvių, biurų, darbo vietų, bet netgi mūsų namų. Gyvenimas Prisikėlimu, kur džiaugsmas nugali mirtį, dažnai sukelia mums sunkumų. O mūsų gyvenimas turi būti Viešpaties mirties skelbimas ir prisikėlimo liudijimas: „Pamačiau ir įtikėjau“. Apaštalų Darbų knygoje rašoma: „Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos, po Jono skelbtojo krikšto. Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gerus darbus ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo“ (Apd 10, 37–38). Tie žodžiai verčia mus paklausti savęs: „Ar žinome apie Jėzų iš Nazareto? Ką žinome apie savo tikėjimą? Ar tikime, kad Dievas Jį prikėlė? Ar ateiname prie Jo gauti nuodėmių atleidimą? Ir kaip dažnai tai darome?“ Gavę informaciją iš Marijos Magdalenos, Petras ir Jonas bėgo prie kapo, kad pamatytų. Evangelistas parašė: „Pamatė ir įtikėjo. Iki tol nesuprato Rašto, kuris sako, kad Jis turi prisikelti iš numirusių“. Esame panašioje situacijoje kaip Magdalena ir apaštalai. Jiems tuščias kapas, drobulė ir skara buvo pakankami įrodymai, kad įtikėtų Jėzaus prisikėlimu. Mes ženklų pagalba galime sutikti Prisikėlusįjį. Vieta, kur tai įvyksta, yra Bažnyčios liturgija, ypač Eucharistija, kurioje duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Ar įsisąmoniname, kad kiekvieno sekmadienio šv. Mišios yra ne tik Viešpaties Jėzaus mirties, bet pirmiausia Jo prisikėlimo atminimas ir sudievinimas? Be to, prisikėlimo atminimas yra iškilmingesnis negu paprastų dienų praleidimas. Ar tai noriai darome, ar ten dalyvaujame? Dalyvaudami šv. Mišiose galime pasakyti: „Čia Tu esi ir aš čia esu, nes malda visada yra dialogas. Velykiniame prisilietime, kai Jėzus pasakė: „Marija“, ji atsakė: „Mokytojau“. Panašiai gali būti su mumis. Reikia mums su tikėjimu eiti prie Eucharistijos, jau laikas mums susitikti su Prisikėlusiu Jėzumi, nes „neturėsime Jame dalies“. Jėzaus paliepimas – „Tai darykite Mano atminimui“ – nereiškia praeities prisiminimo, bet kviečia per liturgiją į Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo sudabartinimą ir užtaria mus prieš dangaus Tėvą.

Kun. Andrzej Papiež

Vertė kun. Edmundas Rinkevičius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija