Popiežius Pranciškus apie nusidėjėlius, šalpą, sąžinę, kunigystę, viltį ir politiką

Balandžio 30-ąją, ketvirtadienį, popiežius Pranciškus susitiko su krikščioniško gyvenimo bendruomenių ir Italijos studentų misijų lygos nariais ir bendravo su jais.

Štai mergina Paola, dirbanti kalėjime, kuriame susiduriama su „visais pasaulio prieštaravimais“, klausė apie viltį? Ar ji įmanoma tokioje aplinkoje? Popiežius Pranciškus pirmiausia kalbėjo apie laikyseną. Negalima eiti į kalėjimą su tokiu nusistatymu: „Tu esi nusidėjėlis, priklausai žemesnei klasei, o aš tau pakalbėsiu apie Dievą“. Visada reikia atsiminti, kad nusidėjėliai esame mes patys, o jei nesame kalėjime, tai tik dėl Dievo malonės. Apaštalas Paulius ir didieji šventieji tai suprato. To nesuvokė tie Rašto mokytojai, kurie manė esą teisuoliai. Jėzus juos pavadino veidmainiais ir pabaltintais kapais. Jei tokie būsime, nepajėgsime išeiti į pakraščius, negalėsime gauti drąsos iš Šventosios Dvasios. Susitikę su kaliniais, pridūrė popiežius, kartais neturime žodžių. Bet tada artinkimės prie jų širdimi, Jėzaus Kristaus jausmais.

Pasak Šventojo Tėvo, kenčiančių sušelpimas yra neabejotinai geras darbas, bet tai – pirmas laiptelis. Reikia stengtis, kad atsivertų visas gyvenimas. Tai sunku. Davėme išalkusiam vaikui kartą pavalgyti, bet ką daryti, kad jam atsivertų gyvenimas? Ką daryti su tokiu vaiku, kuris niekad nesimokė, kuris nemoka juoktis ir į švelnumą atsako smūgiu, nes savo šeimoje matė tik tai? Ką galime padaryti dėl tų, kurie prarado darbą? Puiku, jei galime juos sušelpti, bet tikrasis orumas yra galėjimas jiems paties uždirbti ir parnešti duoną į namus. Šalpa neturi užmigdyti sąžinės – „savo daviau“ – turime jausti nerimą, kelti klausimą: ką dar galiu padaryti? Tai – sveika neramybė iš Šventosios Dvasios.

Atsakydamas į kitą klausimą, popiežius Pranciškus pratęsė apmąstymą apie krikščionišką viltį. Tai – dorybė, kurią sunku suprasti. Matome aplink daug blogio, baisumų, mirties, savanaudiškumo net ir Bažnyčioje. Galima Dievo paklausti: „Koks gi tas pasaulis? Ko galiu viltis iš Tavęs“? Gyventi be vilties gali būti lengviau nei su viltimi. Turime atsiminti, kad tikra viltis neapgauna, yra Dievo dovana, kuri gali išlikti nuolankioje širdyje. Tai – nuolankiųjų dorybė.

Klausimą Popiežiui uždavė kunigas, atsakingas už seminaristų ugdymą. Šventasis Tėvas sakė, kad tas, kuris ruošiasi kunigystei, turi sugebėti paliesti Jėzaus Kristaus žaizdas, suprasti, kad jos padarytos ne vien kitų, bet ir jo paties. Jei jaunuolis, nors ir geras, to nejaučia, nesupranta, jam verta pasiimti atostogų metams ar dviems. Ir nereikia pasiduoti kiekybės bei kokybės iliuzijai.

Dar vienas susitikimo dalyvis uždavė klausimą apie katalikų dalyvavimą politikoje. Popiežius pabrėžė, kad Bažnyčia nėra politinė partija, kad nereikia partijos, kuri būtų sudaryta vien iš katalikų, bet teigė, kad katalikas privalo dalyvauti politikoje ir ieškoti bendrojo gėrio, nes, kaip sakė Paulius VI, tai yra viena iš aukščiausių meilės artimui formų. Pasak Popiežiaus, tai gali būti kasdienė kankinystė, gali būti sunku išlaikyti nesuteptas rankas ir sąžinę, galima patirti daugybę suklupimų ir kelti nuodėmių kryžių, tačiau reikia eiti pirmyn. Suklupus, nusidėjus reikia prašyti atleidimo ir eiti pirmyn, kovoti už teisingesnę ir solidarią visuomenę, nelikti kataliku, kuris stebi iš balkono.

Vatikano radijas

© 2015 „XXI amžius“