Meilės įsakymas

1. „Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti“ (Jn 15, 17).

Broliai ir seserys, šie žodžiai skamba kaip testamentas, kurį turime vykdyti, nes tokia yra Kristaus valia. Pradžioje atrodo, kad tai – nieko naujo. Meilės įsakymą gavo išrinktoji tauta dar prieš Jėzaus gimimą. Gerai žinome du meilės įsakymus. „Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis; mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save“. Bet Jėzus pasakė aiškiai: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte...“ ir prideda labai svarbius žodžius – „taip, kaip aš jus mylėjau“. Tai yra tas meilės kiekis, būdas ir kaina – tai, kas reikalinga meilei. Jėzus, duodamas įsakymą, parodė, kaip ta meilė turi atrodyti.

2. Kalbėdami ir rašydami apie meilę, dažnai įsivaizduojame poetines vizijas ir pamatome joje gražų jausmą, subtilumą, tyrumą, beveik dangišką sielos būklę. Kalbame apie tyrą dvasingą meilę. Dangiškų pojūčių gerbėjai mėgaujasi biologine meilės puse, o graikai tai vadino erosu. Jiems meilė, trumpai sakant, – seksas. Tobulai žinome, kad nei pirma dvasinės pakylėtos meilės vizija, nei fizinės meilės versija negarantuoja išlikimo realiuose gyvenimo įvykiuose. Viena gali būti per daug sublimuota į dvasinę pusę, kita išgyventa per daug atplėšta nuo dvasinės sferos. Jos yra kaip gilesnės tikrovės fragmentai. Meilė neturi būti valdoma ir priklausoma nuo kokios nors žmogaus sferos, pakylėtų jausmų ar fizinių malonumų. Kasdieninis gyvenimas pažymėtas dažnai skausmo, kančios, reikalauja sveikos, subrendusios meilės. Motyvaciją, kodėl reikia mylėti, turi išsaugoti žmogus, ji turi pasilikti jo širdyje, prote ir valioje.

Mylime ne dėl to, kad mums gera ir turime iš to pasitenkinimą, bet todėl. kad trokštame gero kitam asmeniui. Tikra meilė yra daugiau nei savasis ego, akimirksnio nauda, malonumas. Ji yra linkusi pasišventimui, aukai, siekia daryti gera, nebūtinai malonumą, kuris kartais gali netarnauti gėriui. Todėl tikroji meilė – gėrio troškimas kitam asmeniui. Ir tai yra giliausias ir kilniausias meilės motyvas. Mylime, nes mums priklauso daryti gera kitiems.

3. Dievas, kuris pamilo pasaulį ir žmones, labiausiai nori mums gėrio. Kokio gėrio? Mūsų išganymo. Todėl iš meilės siunčia į pasaulį savo Sūnų, „kad kiekvienas, kas tiki jį, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. Dievo meilės esmė – ne darymas žmonėms įvairių malonumų, bet troškimas mus išganyti. Todėl Viešpats Dievas naudoja įvairias priemones, kartais netgi skausmingas, kad mus apsaugotų nuo amžinosios pražūties. Tas pats Dievas, kuris leidžia kančias, karus, įvairias katastrofas, tas pats Dievas Jėzaus Kristaus asmenyje kenčia ir miršta ant kryžiaus dėl mūsų išganymo. Ir tai yra tobuliausias meilė modelis.

Neieškokime meilės modelių poetų ar filosofų darbuose, nesekime kažkuo, kas vaizduoja meilę, bet žvelkime į Jėzų, kuris pasakė: „Mylėkite vieni kitus taip, kaip aš jus mylėjau“. Jis parodė mums, kaip turime realiai mylėti, konkrečiai, atsakingai. Meilės parodymo būdas priklauso nuo situacijos. Analizuodami Jėzaus žodžius ir darbus matome įvairias intencijas ir priežastis. Tai nėra glostymas ir mielų ausiai žodžių šnibždėjimas. Mes matome Jėzų pasilenkusį prie žmogaus bėdų, nelaimių (įvairūs išgydimo stebuklai), ir matome Jį supykusį, su botagu rankoje, apverčiantį stalus, ištariantį aštrius žodžius Izraelio elitui (angių išperos, pabaltinti karstai). Ir klausiame, ar tai – irgi meilė, nes ji – ne užjaučiantys žodžiai, bet konkretus gėrio troškimas kitam žmogui, jo išganymas.

4. Broliai ir seserys, nepaprastai svarbi meilės praktikos terpė yra šeima. Tai yra praktinė meilės mokykla. Ten reikia kalbėtis įvairiomis kalbomis, siekiant išreikšti rūpinimąsi artimaisiais. Ten reikia apgalvotai išvairuoti tarp laisvės ir drausmės. Tai ypač svarbu kalbant apie vaikų auklėjimą. Nėra gerai, kai leidžiama viskas vardan laisvės ir tolerancijos. Yra daug pavyzdžių, įrodančių, kad tokia auklėjimo sistema yra didžiausia skriauda, kokią galima padaryti vaikams, tad jau nereikia specialiai apie tai kalbėti. Jau visa karta šių tendencijų sugadinta. Dažnai vardan laimingos vaikystės atsiveria kelias į problemas suaugus. Viena motina gyrėsi, kad jos sūnus yra toks subrendęs, savarankiškas, kad jau pats sugeba užsidirbti pinigų, madingai apsirengti, todėl jam nedraudžia vykti į diskotekas, nes jau turi 14 metų. O kai sukako 17 metų, jis jau galėjo būti teistas už vagystę, už vairavimą esant neblaiviam ir įvykį, kuriame draugas buvo sunkiai sužeistas. Tada prasideda beviltiškumas, tragedija ir abipusis sutuoktinių įžeidinėjimas dėl blogo auklėjimo. Tai – neišgalvotas pavyzdys. Tiems tėvams meilė sūnui tapatinosi su leidimu daryti viską, bet ne su reikalavimais ir drausme. Jie dargi stebėjosi kai kuriomis motinomis, kad nelaidžia savo vaikų į diskotekas, kad liepia jiems būti namuose nuo 22 valandos.

5. Broliai ir seserys, meilė – ne pataikavimas žemiems instinktams, ne glostymas ir meilūs žodeliai. Meilė – beribis tėviškas ir atsakingas rūpinimasis laiminga vaikų ateitimi. Kaip malonu klausytis žodžių, kai tėvai džiaugiasi darniomis savo vaikų šeimomis. Ten buvo teisinga meilė. Tegu nestinga jos kiekvienai šeimai bet kokiomis gyvenimo sąlygomis.

Kun. Zbigniew Zalęcki

Vertė kun. Edmundas Rinkevičius

© 2015 „XXI amžius“