Atmintis

Prisiminė parapijietę, garsią vienuolę ir Dievo Tarnaitę

Sesers Marijos Kazimieros Kaupaitės 135-osioms gimimo ir 75-osioms mirties metinėms

Bronius VERTELKA

Sesers Marijos Kazimieros Kaupaitės portretas Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje

Marija Kazimiera Kaupaitė

Renginio organizatorius Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vargonininkas Mantas Masiokas ir muziejininkė, kraštotyrininkė Irena Zubauskienė

Seimo narys Povilas Urbšys įteikia dovanas Pažaislio kazimieriečių vyresniajai s. Lidijai Šicaitei

Minėjimo dalyviai Ramygalos kultūros centro salėje

Poetinės-muzikinės kompozicijos „Po Dievo dangum – mano tauta“ akimirka

Giesmę „Cantate Domino“ atlieka Ramygalos vokalinis moterų ansamblis „Aušra“

Balandžio 17-ąją Ramygalos kultūros centre vyko Garbingosios Dievo Tarnaitės Marijos Kazimieros Kaupaitės 135-ųjų gimimo ir 75-ųjų mirties metinių minėjimas. Tarp gausiai susirinkusiųjų buvo Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ, Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas, g. kan. Edmundas Rinkevičius, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų mažosios Bazilikos klebonas kun. dr. Gediminas Jankūnas, seserys kazimierietės iš Pažaislio, Šventosios mergelės ir kankinės Kotrynos kongregacijos seserys bei Dievo Apvaizdos seserys vienuolės iš Panevėžio, Seimo nariai Povilas Urbšys ir Domas Petrulis, Panevėžio rajono vicemeras Antanas Pocius. Tarpkontinentinio ryšio pagalba minėjimą galėjo stebėti seserys kazimierietės iš savo centrinių namų Čikagoje.

M. K. Kaupaitės, kilusios iš Ramygalos parapijos Gudelių kaimo, atminimui skirtą programą  pradėjo Panevėžio rajono muzikos mokyklos moksleivis Jokūbas Fedorkinas. Jis fortepijonu skambino Frederiko Šopeno valsą.

Apie Dievo Tarnaitės M. K. Kaupaitės gyvenimą ir veiklą pasakojo kun. dr. G. Jankūnas. Anupras Kaupas, sukūręs šeimą su Antanina Glebauskaite iš Ąžuolytės kaimo, išaugino 11 vaikų. Penkta iš jų – Kazimiera – gimė 1880 metų sausio 6-ąją. Kitą dieną ji buvo pakrikštyta Ramygalos bažnyčioje. Kazimieros tėvas buvo įsitraukęs į knygnešystę. Gudelių kaime, šeimos sodo pakraštyje, brūzgyne, stovėję keli tušti aviliai tapo puikia vieta slėpti lietuviškus leidinius. Rusų žandarams nekilo net mintis juos patikrinti. Kaupų šeima mokėjo skaityti – tai buvo itin svarbu: vyresnieji vaikai rašto mokė jaunesniuosius. Šventadieniais pas Kaupus rinkdavosi kaimynai, čia jie galėdavo paskaityti lietuvišką spaudą, pasidalinti naujienomis ir aktualijomis.

Kilus migracijos bangai, vyriausias Kazimieros brolis Antanas, 10 metų vyresnis už ją, išvyko į Ameriką. Baigė seminariją ir tapo kunigu. Brolis pasikvietė seserį pas save padirbėti šeimininke. Pirmieji dveji metai JAV jai atrodė kaip gyvenimas svetimame krašte. Įkalbinusi brolį, po ketverių metų Kazimiera grįžo į Lietuvą, bet neberado ramybės: jauną moterį vis kankino klausimai dėl ateities. Ėmė galvoti apie grįžimą į JAV. Būtent ten Kazimiera pirmą kartą gyvenime, važiuodama tramvajumi, pamatė vienuoles. Brolis paaiškino, kad jos gyvena vien dėl Dievo. Nuo tada Kazimiera pradėjo domėtis vienuoliniu gyvenimu. Brolis pritarė, kad taptų vienuole, bet kartu skatino kurti atskirą lietuvių seserų vienuolių kongregaciją. Norėdama geriau pažinti vienuolinį gyvenimą, Kazimiera išvyko į Šveicariją pas Šv. Kryžiaus gailestingąsias seseris mokytis ir gryninti pašaukimą. 1907 metais sugrįžo į JAV ir su dar dviem lietuvaitėmis davė pirmuosius vienuolinius įžadus, pasirinko Marijos vardą.

Po Pirmojo pasaulinio karo Kauno vyskupas Pranciškus Karevičius pakvietė kazimierietes dirbti į Lietuvą, turėdamas tokią mintį: tai, ką gražaus, švietėjiško jos daro už Atlanto, galėtų daryti ir savame krašte. Kazimierietės turėjo didelę vienuolinio gyvenimo ir socialinio darbo patirtį. Tarp emigravusiųjų buvo nemažai beraščių, todėl jų švietimą atliko ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir Argentinoje gyvenusios vienuolės. 1920 m. spalio 2 d. atvykusioms į Kauną kazimierietėms pasiūlomas apleistas buvęs kamaldulių Pažaislio vienuolynas ir bažnyčia su 80 ha žemės. Bažnyčia buvo be stogo ir langų, apgriuvusiu vidumi, todėl reikėjo įdėti daug darbo atstatant pastatą. M. K. Kaupaitė buvo įpratusi prie sunkumų ir su tuo mokėjo susidoroti. Pažaislio vienuolynui atstatyti nuo 1920-ųjų iki 1940 metų buvo skirta 800 tūkstančių litų.

Po dvejų metų M. K. Kaupaitė išvyko į Čikagą, Pažaislyje palikusi keturias vienuoles, 20 naujokių lietuvių merginų. 1927 metų vasarą jai vėl apsilankius Lietuvoje, čia jau gyveno beveik 100 seserų kazimieriečių. 1933 metais, minint 25-ąsias kongregacijos įsteigimo metines, Motina Marija sulaukia įvertinimo iš Lietuvos valdžios – jai įteikiamas Kunigaikščio Gedimino trečio laipsnio ordinas.

1940 m. balandžio 17 d. M. K. Kaupaitė iškeliavo į Amžinybę Čikagoje. Mirties priežastis – kaulų vėžys.

2010 m. liepos 1 d. popiežius Benediktas XVI pasirašė dekretą, kuriuo pripažįstamos Motinos Marijos Kazimieros Kaupaitės herojiškos dorybės, suteiktas Garbingosios Dievo Tarnaitės titulas.

Mokytis į JAV išvykusiam kun. G. Jankūnui teko artimai bendrauti su seserimis vienuolėmis kazimierietėmis. Jų parapija Čikagoje – kaip mažas Vatikanas, valstybė valstybėje. Kazimierietės kalba lietuviškai, žino Lietuvos istoriją. M. K. Kaupaitės atminimą įprasmina mažas muziejukas. Jos kapas – vienuolyno centrinių namų koplyčioje Čikagoje.

Ramygalos klebonas yra pageidavęs, kad Ramygala, iš kurios parapijos kilusi M. K. Kaupaitė, Garbingoji Dievo Tarnaitė, turėtų jos relikviją – kažką ją primenančio, jai labai artimo. Kun. dr. G. Jankūnui pavyko susitarti su seserimis kazimierietėmis, jog vasarą, kai lankysis Čikagoje, jam perduos pirmojo laipsnio Motinos Marijos, Dievo Tarnaitės, relikviją. Tai būtų tarsi žmogaus, kuris mums yra brangus, sugrįžimas į gimtinę. Prie jo būtų galima prisiliesti, jį prisiminti.

Ramygalos gimnazijos dailės mokytoja Laima Kiškienė ir fotobūrelio vadovė Viktorija Paškevičienė supažindino su salėje veikiančia fotografijų ir dailės darbų, kuriuos moksleiviai kūrė lankydamiesi Pažaislio vienuolyne, paroda. Gilindamiesi į M. K. Kaupaitės biografijos faktus, Ramygalos gimnazistai sukūrė dokumentinį filmą, kuris ateityje taps istoriniu šaltiniu, bylojančiu apie šiandieninės kartos dvasinį ryšį su šviesiausia šio krašto asmenybe. Taupant laiką, buvo parodytas jo fragmentas. Pagrindinėms filmo veikėjoms – kraštotyrininkei, muziejininkei Irenai Zubauskienei ir agrarinių mokslų daktarei Marijai Sereikienei – buvo nuoširdžiai padėkota. Norint pamatyti visą filmą, verta apsilankyti gimnazijos muziejuje.

Gimnazistai atliko poetinę-muzikinę kompoziciją „Po Dievo dangum – mano tauta“, kuria atskleidė nelengvą M. K. Kaupaitės ieškojimų kelią, jos meilę Dievui, Tėvynei Lietuvai, gimtajam kraštui, savo artimui. Nuoširdžia vaidyba jie išreiškė didžią pagarbą garsiai kraštietei. Susirinkusieji tokiam pasirodymui negailėjo plojimų.

Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ sakė, jog jam teko melstis prie Motinos Marijos kapo Čikagoje. Bendraudamas su karo audros iš Tėvynės išgintais lietuviais, jis buvo nustebintas, jog jie savęs neliaupsino dideliais darbais, bet gyrė XIX–XX amžių sandūroje emigravusią tautiečių kartą, kuri čia statė bažnyčias, steigė parapijas, mokyklas, leido laikraščius ir knygas. M. K. Kaupaitė – irgi iš tos emigrantų kartos, kuri neprarado lietuviškos dvasios ir išsaugojo tai, kas buvo vertinga bei natūralu. Toji karta rodė meilę Dievui ir Tėvynei. Ramygalos kraštui verta didžiuotis, kad jis išaugino Motiną Mariją.

Jaudindamasi Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacijos (LSSC) Pažaislyje vyresnioji s. Lidija Šicaitė pastebėjo, kad pašaukimas tarnauti Dievui – kaip jo melodija žmoguje. Viešpaties buvo pašaukta M. K. Kaupaitė. Viešnia dovanojo kazimieriečių keptą pyragą poetinės-muzikinės kompozicijos atlikėjams, kad šie jo nors po gabaliuką paragautų.

Ramygalos klebonas g. kan. E. Rinkevičius dėkojo renginio organizatoriams ir dalyviams. Jis priminė, jog M. K. Kaupaitės atminimui ir Šv. Kazimiero seserų kongregacijos įsteigimo Lietuvoje  95-mečiui paminėti yra atspausdinti lankstinukai (vėliau jie buvo dalijami). „Iš didelės šeimos išeina dideli žmonės,“ –  pastebėjo klebonas, turėdamas galvoje Kaupų šeimą iš Gudelių.

Liaudies išmintis sako: nelaimėje pažinsi tikrąjį draugą. Prieš keletą metų Povilo Urbšio artimam žmogui Kaune buvo padaryta sudėtinga operacija ir jį reikėjo slaugyti. Išspręsti kai kurias problemas panevėžiečiui padėjo seserys kazimierietės. Paskambinęs telefonu į Pažaislį, jis išgirdo teigiamą atsakymą. Ten rado ne tik šiltą pastogę, bet ir dvasinį palaikymą. Seimo narys Povilas Urbšys s. Lidijai Šicaitei įteikė gėlių ir duonos, kad atsilaužusios jos žinotų, jog ši kepta krašte, iš kurio buvo kilusi Motina Marija.

Ramygalos vokalinis ansamblis „Aušra“ giesme „Cantate Domino“ baigė minėjimą. Jį vedė Ramygalos kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė.

Iš kultūros centro visi skubėjo į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Šv. Mišias aukojo vyskupas L. Virbalas SJ, koncelebravo Krekenavos ir Ramygalos klebonai kun. dr. G. Jankūnas ir g. kan. E. Rinkevičius. Ganytojas ragino visus melstis už tai, kad Dievo Tarnaitė M. K. Kaupaitė būtų pripažinta palaimintąja ir šventąja. Jis padėkotojo klebonui g. kan. E. Rinkevičiui ir bažnyčios vargonininkui Mantui Masiokui už jų atliktą didžiulį darbą pagerbiant buvusią parapijietę.

Ramygala, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“