Šventojo Tėvo katechezės

Auklėjimas šeimoje yra žmoniškumo stuburas

Gegužės 20-sios, trečiadienio, bendrosios audiencijos metu Vatikane, Šv. Petro aikštėje, susirinkusiems maldininkams popiežius Pranciškus kalbėjo apie šeimos pašaukimą auklėti vaikus, kad jie užaugtų už save ir už kitus atsakingais žmonėmis.

„Nors šeimos pašaukimas auklėti vaikus turėtų būti savaime suprantamas dalykas, tačiau mūsų laikais netrūksta įvairių sunkumų, – sakė Šventasis Tėvas. – Sunku auklėti tėvams, kurie savo vaikus mato tik vakare, pavargę po darbo. Gerai, jei išvis jie turi darbą! Dar sunkiau auklėti vaikus išsiskyrusiems tėvams. Vaikas ir šiaip kenčia, jei tėvai išsiskyrę, o būna, kad jis tampa ir tarsi įkaitu. Tėvas blogai kalba apie motiną, motina blogai kalba apie tėvą. Niekados vaikai tenetampa išsiskyrusių tėvų įkaitais“. Popiežius Pranciškus jiems sakė: „Jūs išsiskyrėte dėl labai didelių sunkumų. Gyvenimas jums užkrovė ant pečių šitą sunkų išbandymą. Neverskite vaikų nešti jūsų skyrybų naštą! Vaikas teauga girdėdamas motiną gerai kalbant apie tėvą ir tėvą – apie motiną. Labai svarbu, kad taip būtų auklėjamas išsiskyrusių tėvų vaikas. Tai sunku, bet įmanoma“.

„Kaip auklėti vaikus? Šiandien ką mes galime jiems perduoti? – toliau kalbėjo Popiežius. – Šiais laikais įvairūs kritikai intelektualai tūkstančiais būdų nutildė tėvus, neva saugodami vaikus nuo tikros ar tariamos žalos, kokią gali jiems padaryti auklėjimas šeimoje. Šeima buvo apkaltinta autoritarizmu, šališkumu, konformizmu, konfliktų kurstymu. Įvyko skilimas tarp šeimos ir visuomenės, tarp šeimos ir mokyklos. Praradus tarpusavio pasitikėjimą, šeimos ir mokyklos auklėjamoji sąjunga pateko į krizę. Antra vertus, atsirado ir visokių „ekspertų“, kurie pasisavino tėvų vaidmenį net ir pačiose intymiausiose auklėjimo srityse. Šitie „ekspertai“ sakosi žiną viską apie jausmus, apie asmens ugdymą, apie teises ir pareigas. Tėvai turi tik klausyti, mokytis ir prisiderinti. Akivaizdu, kad toks požiūris nėra teisingas, nėra subalansuotas, nėra dialogiškas, jis ne skatina šeimos ir ugdymo institucijų bendradarbiavimą, bet jas supriešina.

Kaip prie to prieita? Tiesa, kad auklėjime šeimoje, o ypač kai kuriuose praeities edukaciniuose modeliuose būta trūkumų. Tačiau tiesa ir tai, kad tik tėvams leistina padaryti tam tikrų klaidų, nes tik jie gali jas atitaisyti ir niekas kitas tai negali padaryti“.

Popiežius kalbėjo ir apie krikščionių bendruomenės pareigą padėti šeimoms vykdyti vaikų auklėjimo misiją. Apaštalas Paulius kalba apie tėvų ir vaikų pareigas vienų kitiems. Tačiau visko pagrindas turi būti meilė, kuri „nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, visa pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 5–7). Ir šioje šeimos gyvenimo sferoje Kristaus meilės malonė vainikuoja tai, kas įrašyta žmogaus prigimtyje. Kiek daug turime pavyzdingų ir išmintingų krikščionių tėvų! Jie savo pavyzdžiu mums liudija, kad geras auklėjimas šeimoje yra žmoniškumo stuburas. „Jei auklėjimas šeimoje atsigaus, – sakė Popiežius, – daug dalykų ir neryžtingiems tėvams, ir nusivylusiems vaikams pasikeis į gera. Jau pats laikas tėvams ir motinoms sugrįžti iš tremties, nes jie, atsisakydami auklėjimo misijos, tarsi save ištrėmė. Tegrįžta jie iš tremties ir tesiima savojo auklėtojų vaidmens. Prašykime, kad Viešpats suteiktų malonę nesišalinti vaikų auklėjimo. Auklėjimas įmanomas tik su meile, gerumu ir kantrybe“.

Sužadėtuvės – meilės brandinimo metas iki santuokos

Tęsdamas katechezę apie šeimą, gegužės 27-osios, trečiadienio, bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius Pranciškus kalbėjo apie pasirengimo santuokai laikotarpį, apie tą bendrą kelią, kuriuo eidama jauna pora, tradiciškai vadinama sužadėtiniais, rengiasi sukurti šeimą. Pradėdamas kalbą Pranciškus pastebėjo, kad jau pats žodis „sužadėtiniai“ turi tam tikrą pasitikėjimo, artumo, bendrumo atspalvį. „Tai – pasitikėjimas pašaukimu, kurį Dievas žmogui suteikia, nes juk santuoka, – sakė Popiežius, – visų pirma Dievo pašaukimo priėmimas.

Sužadėtiniai turi gerokai pasidarbuoti, turi abu kartu stropiai puoselėti savo meilę, turi gerai pažinti vienas kitą, „išmokti“ vienas kito. Nenuvertinkime šio mokymosi svarbos. Pati meilė to reikalauja, nes meilė – ne lengvabūdiška laimė, ne kerinti emocija. Vyro ir moters meilės sąjungoje neturi būti improvizacijos, nes meilė juodu susieja visam gyvenimui. Reikia keliauti kartu, reikia abiem kartu ugdyti savo meilę. Du gyvenimus sujungti į vieną – kone stebuklas, kurį pasiekia laisvos, pasitikinčios ir tikinčios širdys. Neįmanoma pasitikėti ir aukotis, jei meilę suvokiame ir vartojame kaip „papildą“ savo gerai psichologinei ir fizinei savijautai. Ne tai yra meilė! Pasirengimo santuokai laikas, sužadėtuvės, padeda geri suprasti ir išmoko saugoti tai, ko neįmanoma už jokią kainą nusipirkti ar parduoti, išduoti ar palikti“.

Šventasis Raštas, kalbėdamas apie Dievo ir jo tautos sąjungą, naudoja sužadėtuvių terminą: „Atsimenu ištikimą tavo jaunystės meilę, kaip tu mylėjai mane, būdama sužadėtine“ (Jer 2, 2), – skaitome pranašo Jeremijo knygoje. Dievas ir jo tauta irgi eina sužadėtinių keliu ir Dievas pažada su savo tauta susituokti, kaip girdėjome pranašo Ozėjo knygos ištraukoje: „Paimsiu tave sau žmona amžinai, – tave sau žmona paimsiu teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu. Paimsiu tave sau žmona ištikimybe“ (Oz 2, 21–22). Ilgą kelią Viešpats nuėjo, susižadėjęs su savo tauta, ir galiausiai Jėzuje Kristuje su ja susituokė. Bažnyčia yra Kristaus sutuoktinė. Dievo tauta yra Jėzaus sutuoktinė. „Bažnyčia labai išmintingai išsaugojo skirtumą tarp buvimo sužadėtiniais ir buvimo sutuoktiniais. Lengvabūdiškai nenuvertinkime šio išmintingo mokymo. Žinoma, – sakė Pranciškus, – šiuolaikinė visuomenė yra tapusi abejinga šiam delikačiam perėjimui iš vienos būsenos į kitą. Sužadėtuvės – brendimo, meilės nokinimo metas iki santuokos. Tam skirti ir pasirengimo santuokai kursai. Matome, kad jauni žmonės nelabai nori juos lankyti: „Ko tie kunigai gali mums išmokyti...“ Bet vėliau jie patenkinti dėkoja, nes tai buvo proga – galbūt vienintelė – nebanaliai pamąstyti apie savo patirtį. Juk žinome, kad daug porų ilgai bendrauja, galbūt ir kartu gyvena, bet iš tiesų nėra gerai susipažinę. Keista, bet iš patirties žinome, kad taip yra. Dėl to reikia atrasti sužadėtuvių meto vertingumą. Tai – kelias, kuriuo neskubant einama pirmyn, į vis didesnę brandą. Negalima peršokti jo etapų. Reikia žingsnis po žingsnio save brandinti. Kam parengia sužadėtuvių laikas? Staigmenai. Toms dvasinėms dovanoms, kuriomis Viešpats per Bažnyčią praturtina naują šeimą, norinčią gyventi palaimintą gyvenimą“, – sakė Pranciškus, baigdamas bendrosios audiencijos katechezę ir visus pakviesdamas melsti Šventosios Šeimos – Jėzaus, Juozapo ir Marijos – užtarimo visoms naujoms šeimoms.

Vatikano radijas

© 2015 „XXI amžius“