Popiežius lankėsi Sarajeve

Popiežių sveikina Bosnijos jaunosios katalikės

Šventasis Tėvas kalba Sarajevo katedroje

Birželio 6-ąją, šeštadienį iš pat ryto prasidėjo aštuntoji popiežiaus Pranciškaus apaštališkoji kelionė, kurios trukmė – tik viena diena, kurios programoje – susitikimai tik viename mieste – Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve. Po neformalių sutiktuvių oro uoste, iškilmingas atvykusio popiežius sutikimas buvo surengtas Bosnijos ir Hercegovinos prezidentūroje. Popiežių pasveikino šiuo metu prezidento pareigas einantis serbų atstovas prezidiume Mladanas Ivaničius.

„Sarajevas, kaip visa Bosnija ir Hercegovina, labai svarbūs Europai ir pasauliui, – sakė popiežius Pranciškus pirmoje savo kelionės kalboje. – Nuo amžių šiose teritorijose gyvena bendruomenės, priklausančios skirtingoms etninėms grupėms ir kultūroms, kurių kiekviena yra savaip turtinga ir kiekviena saugo savo specifines tradicijas. Tačiau tai netrukdė amžių tėkmėje užsimegzti draugiškiems ir nuoširdiems tarpusavio santykiams. Ir Sarajevo urbanistinėje struktūroje vienas šalia kitų matome sinagogas, bažnyčias ir mečetes. Miestas kartais vadinamas „Europos Jeruzale“. Savo kalboje prezidentūroje popiežius Pranciškus paminėjo Jono Pauliaus II apsilankymą Sarajeve 1997 metais, praėjus dvejiems metams po Daytono susitarimų, kuriais buvo užbaigtas karas Bosnijoje ir Hercegovinoje. Nuo to laiko jau labai daug kas pasikeitė, tačiau vis dar reikia stiprinti pasitikėjimą, ieškoti progų, kurios padėtų vieniems kitus geriau pažinti ir labiau gerbti. Kroatų, serbų ir bosnių santarvė, nuoširdūs ir broliški musulmonų, žydų ir krikščionių santykiai turi liudyti visam pasauliui, kad skirtingų tautybių ir tikybų bendradarbiavimas yra įmanomas, kad kultūrų ir tradicijų pliuralizmas gali išugdyti originalius ir veiksmingus problemų sprendimus. Net ir labai gilias žaizdas gali pagydyti nuoširdus atminties valymas. Reikia pripažinti fundamentalias vertybes, tekančias iš mums visiems bendro žmoniškumo, ir jomis remiantis reikia bendradarbiauti, kalbėtis, atleisti, augti, o ne sėti blogį. „Kad tai būtų įmanoma, – sakė popiežius Pranciškus, – turi būti garantuota visų piliečių lygybė, nepriklausomai nuo etninės, religinės ar geografinės kilmės. Visi turi jaustis lygiateisiais visuomenės gyvenimo dalyviais, turėti tas pačias teises ir galimybę savo indėliu prisidėti prie bendro gėrio kūrimo“.

*

Iki 60 tūkstančių žmonių talpinančiame ir pilname Koševo stadione Sarajeve popiežius Pranciškus aukojo šv. Mišias už taiką ir teisingumą, apie kuriuos bylojo ir Šventojo Rašto skaitiniai. Ant scenos, greta altoriaus, buvo pastatytas Nukryžiuotasis iš Dezevice parapijos, suvarpytas maždaug 30 kulkų ir skeveldrų, – skaudžios šalies praeities ir žmonių neapykantos liudijimas.

„Taika yra Dievo svajonė, Dievo planas žmonijai, istorijai ir kūrinijai. Ir šis planas visada susiduria su žmogaus ir piktojo pasipriešinimu. Ir mūsų dienomis taikos siekis ir pastangos ją kurti susiduria su faktu, kad pasaulyje yra daug ginkluotų konfliktų, – homilijoje sakė popiežius Pranciškus. – Šiandien, brangūs broliai ir seserys, dar kartą iš šio miesto kyla Dievo tautos ir visų geros valios vyrų bei moterų šauksmas: „Niekad daugiau karo!“

*

Popiežius Pranciškus nunciatūroje pietavo su Bosnijos ir Hercegovinos vyskupais, kurių yra šeši. Po trumpo poilsio prasidėjo antroji vizito programos dalis. Sarajevo katedroje Šventojo Tėvo laukė kunigai, vienuolės ir vienuoliai, seminaristai. Pradžioje popiežius išklausė dviejų kunigų ir sesers vienuolės liudijimus. Jie pasakojo apie tragiškus išgyvenimus Bosnijoje ir Hercegovinoje prieš du dešimtmečius vykusio karo metais, apie neapykantą ir smurtą, patirtą kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose. Tai popiežių Pranciškų labai sujaudino. Atidėjęs į šalį šiam susitikimui parengtą kalbos tekstą, jis pasakė trumpą spontanišką kalbą. „Tauta, kuri nesaugo savo atminties, neturi ir ateities, – sakė Šventasis Tėvas. – Jūs negalite užmiršti ir tų skaudžių išgyvenimų, kuriuos patyrėte karo metu. Tačiau saugoti skaudžios praeities atminimą reikia ne su keršto jausmais, bet su meile ir dėl susitaikinimo. Kunigo, vienuolio pašaukime glūdi ir kankinystės pašaukimas, pašaukimas, jei prireiktų, pralieti kraują (...). Sunku atleisti, kai tave įžeidinėja ir kankina, kai į tave nutaikytas ginklas. Tačiau Kristus mus moko atleidimo. Saugoti skaudžios patirties atminimą – tuo pat metu ir atleisti. Kas saugodamas skaudžios praeities atminimą sugeba ir atleisti, tas gyvena Kristaus Kryžiaus vertą gyvenimą“.

*

Sarajevo Pranciškonų centre popiežius Pranciškus susitiko su Bosnijos ir Hercegovinos Tarpreliginio dialogo tarybos nariais ir įvairių šalyje veikiančių konfesinių grupių atstovais. Taryba, kuriai priklauso katalikų, stačiatikių, musulmonų ir žydų atstovai, buvo įkurta 1997 metais. Susitikime su Popiežiumi dalyvavo apie 300 asmenų. Sveikindamas juos, popiežius Pranciškus pastebėjo, kad tarpreliginio dialogo taryba buvo įkurta pasibaigus karui. Tai ir kitos ekumeninės ir tarpreliginės iniciatyvos buvo atsakas į susitaikinimo poreikį ir būtinumą atkurti karo sudraskytą visuomenę. Religijų dialogas visada yra privaloma taikos sąlyga. Dėl to jis yra ir visų tikybų išpažinėjų pareiga. Skirtingų tikybų išpažinėjai konkrečiame kasdieniame gyvenime dalijasi savo skausmais, džiaugsmais ir viltimis, imasi atsakomybės vieni už kitus, kartu kuria geresnę ateitį, mokosi gyventi kartu, vieni kitus pažinti, gerbti skirtumus, priimti kitus tokius, kokie yra. Toks dialogas padeda atpažinti ir ugdo dvasinį bendrumą, padeda gyventi vadovaujantis teisingumo, laisvės ir taikos vertybėmis.

*

Vizitą Sarajeve popiežius Pranciškus užbaigė susitikimu su jaunimu, kuris to šeštadienio vakarą vyko „Šv. Jono Pauliaus II“ jaunimo centre. Tai – gana nemažas kompleksas Sarajevo miesto pakraštyje, dar ne visiškai užbaigtas, bet vykdantis daug projektų. Jame įrengtos patalpos sportui ir įvairiems kitiems užsiėmimams. Tik dalis iniciatyvų yra skirta vien katalikams. Centras vykdo daug projektų, kurie atviri visiems ir skirti visiems, įvairioms religinėms ir etninėms jaunimo grupėms. Jo oficialus šūkis – „Susitikimas – susitaikymas – taika ir ateitis kartu“. Popiežius spontaniškai atsakė į keletą jaunimo užduotų klausimų. Pirmas klausimas – apie televiziją. Ar tikrai Šventasis Tėvas nežiūri televizijos? „Taip, prieš maždaug dvidešimt metų vieną vakarą pajutau, kad tai man ne į gera, kad ji verčia svetimėti, ir nusprendžiau daugiau nebežiūrėti, – patvirtino Popiežius. – Jei norėdavau pasižiūrėti kokį nors gerą filmą, eidavau į arkivyskupijos televizijos centrą ir ten žiūrėdavau. Bet tik tą vieną filmą... Ką gi, esu senamadis; iš akmens amžiaus... – juokavo jis. – Žinau, kad šiandien viskas labai yra pasikeitę, kad gyvename vaizdų pasaulyje. Ir tai labai svarbu. Tačiau ir su vaizdais reikia elgtis taip pat, kaip buvo su knygomis – rinktis tai, kas gali būti tikrai naudinga. Popiežius paminėjo ir televizijos kanalų atsakomybę už programų kokybę, už skleidimą vertybių, kurios ugdo visuomenę. Mūsų atsakomybė – mokėti rinktis. Jei matome, kad programa mūsų neugdo, kenkia vertybėms, yra vulgari, reikia pakeisti kanalą. Taip buvo manajame akmens amžiuje: jei knyga vertinga, aš ją skaitau, jei nieko neverta, išmetu lauk. Yra dar vienas svarbus dalykas – bloga vaizduotė, fantazavimas, kuris žudo sielą. Jei jaunas žmogus yra kompiuterio vergas, vadinasi, jis yra praradęs laisvę. Jei kompiuteryje ieškoma purvo, prarandamas orumas. Tad žiūrint televiziją, naudojantis kompiuteriu, reikia ieškoti grožio, didžiųjų dalykų, to, kas ugdo“.

Bendraudamas su jaunuoliais, Popiežius atkreipė dėmesį į vieną ypatingą dabartinio Bosnijos ir Hercegovinos jaunimo bruožą – tai yra pirmoji pokario karta, pirmieji pavasario žiedai. Ir tai labai svarbu. „Aš jumyse matau žmones, kurie nenori naikinimo, nenori būti vieni kitų priešais, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Tu esi musulmonas, tu esi žydas, tu esi stačiatikis, tu esi katalikas, bet visi kartu esame „mes“. Tuo pasižymi ši karta. Tai yra džiaugsmas ir didis pašaukimas – ne sienas statyti, bet tiesti tiltus“. Po susitikimo su jaunimu Popiežius išvyko tiesiai į oro uostą ir išskrido atgal į Romą.

Pagal Vatikano radiją

© 2015 „XXI amžius“