Atsivėrimai

„Irkis į gilumą ...“ (Lk 5,4)

Kristaus Karaliaus Merginų diakonių kongregacijos generalinė vyresnioji s. Antanina Irena Valaitytė

Parapijos namų kiemui grožį suteikia seserys vienuolės

Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia

1957 metais Lietuvoje įkurtos Kristaus Karaliaus Merginų diakonių (KKMD) kongregacijos tikslas – praplėsti kunigų darbą parapijose, įsiliejant į žmonių kasdienybę, liudyti Kristų ne rūbu, o giliu vidiniu gyvenimu pirmųjų krikščionių pavyzdžiu. Pasikalbėti generalinę vyresniąją kongregacijos seserį Antaniną Ireną VALAITYTĘ pakvietė žurnalistas Bronius VERTELKA.

Kaip kūrėsi Kristaus Karaliaus Merginų diakonių kongregacija?

Prisiminkime, šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Lietuva dar nebuvo atsigavusi po kraupių trėmimų į Sibirą. Visi prieškario vienuolynai buvo išblaškyti, seserys vienuolės išvilktos iš vienuoliškų rūbų, gyveno vienos atskirai, kitos – pas tėvus. Kunigų teisės suvaržytos. Lietuvos Bažnyčiai uždarytas kelias į žmones. Tokiu laiku dviem jaunoms gydytojoms – Reginai Bakevičiūtei ir Elenai Žitkevičiūtei – kilo idėja pasišvęsti Dievui, tarnauti žmonėms, padėti kunigams, nevilkint vienuoliškų rūbų. Studijuodamos mediciną Kaune, jos gyveno pas seseris kazimierietes ir gerai susipažino su vienuolišku gyvenimu. Paskirtos dirbti į Zarasus pasirodė kaip stropios, gerai dirbančios ir kompetetingos specialistės, todėl jas pakvietė dirbti Vilniuje. Apsigyvenusios čia, jos lankydavo Šv. Mikalojaus bažnyčią, kuri tuo metu buvo vos ne vienintelė lietuviška inteligentų susibūrimo vieta. Čia daugiausia rinkdavosi studentai. Šventovėje dirbo uolus, kūrybingas kunigas (vėliau – monsinjoras) Česlovas Krivaitis, kuris, jų supratimu, galėjo padėti įgyvendinti kilusią idėją. Parašyti vienuolijos konstituciją ir regulą kun. Č. Krivaitis paprašė istorijos mokslų daktarą kun. Juozą Stakauską, mokslus baigusį užsieniuose ir turėjusį daug ryšių su vienuolynais. Dokumentus patvirtino tuo metu jau iš tremties grįžęs Kaišiadorių vyskupijos ganytojas, dabar Dievo tarnas Teofilius Matulionis. Konspiracijos sumetimais kongregacijos konstitucijos patvirtinimo data buvo užrašyta 1944 metai, nors ėjo 1957-ieji. Taip atsirado mūsų kongregacija.

Tarnauti žmonėms, padėti kunigams, atrodo, nevengia ir kitų kongregacijų vienuolės. O kuo nuo kitų vienuolijų skiriasi Kristaus Karaliaus Merginų kongregacijos diakonės?

Ruošiant mūsų konstituciją, buvo nuspręsta, kad į mūsų kongregaciją bus priimamos tik merginos, bet ne moterys ar našlės. Diakonėmis bus vadinamos istoriškai orientuojantis į pirmuosius amžius, kai moterys diakonės buvo kunigų pagalbininkės švietimo, labdaros ir kituose artimo meilės darbuose. Kongregacijos seserys yra ne abituotos, mes neturime specialaus drabužio. Mūsų apranga turi atitikti kiekvienos pareigas ir užsiėmimus. Ji turi būti paprasta, kukli, atitinkanti neturto dvasią – juodi kostiumėliai su baltomis palaidinėmis. Galvos apdangalus įsigijome gal prieš ketverius metus, atsiliepdamos į bažnytinės vyresnybės nurodymus. Mūsų skiriamasis ženklas yra erškėčiuota Kristaus galva kryžiaus fone ir įžadinis žiedas.

Tikriausiai Jūs tapote viena pirmųjų šios kongregacijos vienuolių?

Pirmoji vienuoliškus įžadus davė mano jau minėtoji Regina Bakevičiūtė, vyriausia amžiumi, antroji buvo Elena Žitkevičiūtė, trečioji – su Regina vienoje įstaigoje dirbusi Zofija Šiožinytė, ketvirtoji – E. Žitkevičiūtės jaunesnioji (kraujo) sesuo, o aš buvau penktoji. Tuo metu Vilniaus universitete studijavau biologiją ir chemiją, buvau trečiajame kurse.

O kaip pasukote į vienuolystės kelią?

Esu gimusi Kaune, bet mokiausi ir studijas baigiau Vilniuje. Lankiau Šv. Mikalojaus bažnyčią, kurioje buvo jaučiamas gilus dvasingumas. Tai paveikė mano galutinį apsisprendimą. Buvau nusistačiusi, kad niekada netekėsiu ir pasirinksiu kitokį gyvenimo būdą. Apie tai, kad jau esu davusi pirmuosius vienuoliškus įžadus, neįtarė net bendrakursiai. Kadangi buvau baigusi Vilniaus S. Neries vidurinę mokyklą ir joje netapau komjaunuole, neberagino ir universitete. Tik vieno dalyko netekau: galėjau turėti raudoną diplomą (su pagyrimu), bet marksizmo egzaminas sąmoningai buvo įvertintas ketvertu. Tačiau tai man niekada nebuvo svarbu.

Kur teko dirbti, baigus universitetą?

Pradžioje įsidarbinau pedagoginio instituto gamtos fakultete, buvau asistentė, laborantė, o išėjus dėstytojai motinystės atostogų, ją pavadavau. Išaiškėjus, kad lankau bažnyčią, buvau priversta atsisakyti šių pareigų. Po to dirbau chemike vienoje iš Žemės ūkio ministerijos laboratorijų, o dar vėliau ir ilgiausiai – Vilniaus geologijos mokslinio tyrimo instituto cheminėje ir spektrinėje laboratorijose. Visur man buvo gerai, nes stengiausi viską atlikti kruopščiai ir sąžiningai.

Saugumiečiai turėjo neblogą uoslę, todėl, tikriausiai, ir jums neleido ramiai gyventi?

Kartą geologijos instituto direktorius, lydėdamas mane į saugumą, paklausė, ką esu padariusi, kad kviečia ? Atsakiau, jog niekuo nesu prasikaltusi, tik, kad į bažnyčią ėjau, einu ir eisiu. Tą dieną saugumas mane išlaikė iki vakaro, norėjo, kad jam parsiduočiau. Aš visą laiką sakiau „ne“, tik nuleidusi galvą, tyliai meldžiausi. Nieko reikalingo neišgavę, mane paleido. Su saugumiečiais turėjau ir daugiau susitikimų.

Jie turbūt priminė, kad dirbdama jiems galėtumėte palypėti karjeros laipteliais?

Nė kiek nesigailiu, kad netapau mokslininke, nors buvau išlaikiusi kandidatinio minimumo egzaminus, tetrūko išlaikyti specialybės egzaminą. Visas mano laikas buvo skirtas bažnyčiai. Šiek tiek jaučiu skriaudą, kad užsidirbau mažą pensiją.

Tuo metu buvome aktyvios, ruošdavome bažnytines procesijas, tvarkydavome procesijos rūbus, puošdavome altorius, dalyvavome chore, perrašinėdavome gaidas, nes nebuvo dauginimo aparatų, ranka perrašinėdavome religinę literatūrą.

Atėjus sunkesniems laikams, aktyvią veiklą turėjome nutraukti. Amžinuosius vienuoliškus įžadus daviau slapta tik 1972 metais Švenčionyse.

Kaip patekote į Kernavę?

Prelatui Č. Krivaičiui gavus paskyrimą į labai apleistą Kernavės parapiją, reikėjo didelės pagalbos. Vykdavome talkinti iš Vilniaus. Tuo metu autobuso bilietas iki Kernavės tekainavo 65 kapeikas. Čia bėgo mūsų šeštadieniai, sekmadieniai ir atostogos. Darėme viską, ką pajėgė mūsų moteriškos rankos. Teko rūpintis ir statybinėmis medžiagomis, kurias buvo galima gauti tik per pažintis. Užtat Lietuva dabar gali gėrėtis prelato darbais. Jo dėka atstatyta iki tol buvusi nežinoma Kernavė.

Prelato Č. Krivaičio rūpesčiu įkurtas ir Kernavės bažnyčios muziejus. Kaip jam tai pavyko įgyvendinti?

Atvykęs dirbti į Kernavę, jis rado kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino sukauptą turtą bažnyčios zakristijoje: visko ten buvo: ir bažnytinių rūbų, ir paukščių iškamšų, ir įvairių virdulių ir dar daug ko. Tai turėjo būti surūšiuota ir tinkamai eksponuota. Be to ir pats prelatas buvo sukaupęs nemažai eksponatų. Tam tikslui buvo skirta dalis statomo parapijos administracinio pastato. Nepriklausomybės laikais, atgavus senąją kleboniją, čia įkurtas bažnytinių reliktų muziejus. Vienas kambarys skirtas knygnešio Karolio Baužio ir jo šeimos atminimui.

Vienas iš dviejų sūnų-kunigų Zenonas Baužys 1934–1945 metais dirbo šioje parapijoje. 1945 metais kunigas Zenonas buvo suimtas, ištremtas į Sibirą ir 1946 metais žuvo miško darbuose. Kernavės kapinėse – jo kapas tik simbolinis.  

Antrasis Karolio Baužio sūnus kunigas Danielius, ilgus metus dirbęs Dieveniškių parapijoje ten ir palaidotas.

Kitame kambaryje yra eksponuojama 1995-ųjų – muziejaus atidarymo metų – Lietuvos Bažnyčios hierarchija. Be šių nuotraukų, yra septynių popiežių, vairavusių ir iki šių dienų vairuojančių 1926 metais įkurtą Lietuvos bažnytinę provinciją, portretai.

Toliau – kambarys, įvardintas „Lietuva – kryžių, rūpintojėlių ir knygnešių šalis“. Čia eksponuojama 4116 Lietuvos kryžių nuotraukų. Labai gaila, kad nežinome fotografo pavardės. Nuotraukos albumuose sugrupuotos pagal vyskupijas. Atėję žmonės jose atpažįsta kryžius, stovėjusius jų namuose, kapinėse ar pakelėse. Vitrinose po stiklais išdėstytos knygnešių pargabentos senos maldaknygės.

Kasdieninis jūsų, vienuolių, rūpestis – juk ne vien muziejus?

Kernavės parapija neturi nei zakristijono, nei vargonininko, nei klebono. Parapiją aptarnauja klebonas, reziduojantis Musninkuose. Nesant vietoje kunigo, priiminėjame interesantus, registruojame krikštus, santuokas, laidotuves ir kt. Mūsų rūpesčiui patikėta administracinio pastato, bažnyčios ir visos aplinkos priežiūra. Be to, tenka ir kai kurios bažnyčios tarnų (vargonininko, valytojos, zakristijono) pareigos.Visa tai atliekame savanorystės pagrindais.

Kaip išmokote muzikuoti?

Nuo pat vaikystės mylėjau muziką ir troškau jos mokytis. Svajonė išsipildė, kai su manimi gyvenusi krikšto dukra mokėsi M. Čiurlionio meno mokykloje; padėjo ir dalyvavimas chore.

Ką iš artimųjų dar turite?

Dvi seserys gyvena Vilniuje, viena iš jų turi sodybą šalia Kernavės, todėl dažnokai susitinkame. Trečia sesuo išvyko į JAV jau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. O buvome šešios seserys.

Mūsų šeima po karo atvažiavo į Vilnių. Mama buvo namų šeimininkė. Tėvelis turėjo nagingas staliaus rankas, gamindavo ir remontuodavo baldus, negėrė ir nerūkė. Jis dar buvo neetatinis zakristijonas Šv. Mikalojaus bažnyčioje. 1962 metais jį, 60-metį, skubantį į darbą, užmušė troleibusas. Siautė didelė pūga, eidamas per gatvę, jis pasižiūrėjo tik į vieną pusę... Jau 10 metų, kai mirusi mama. Išgyveno 89 metus.

Kur atostogaujate?

Neturiu atostogų, nes tam nėra nei laiko, nei pinigų. Kai buvau jaunesnė, teko aplankyti Šventąją Žemę, Romą ir Lurdą. Keliones finansavo JAV gyvenanti sesė.

Metai bėga, o kas Jus pakeis?

Nepakeičiamų žmonių nėra. Kaip ir visos kongregacijos, meldžiame naujų pašaukimų ir pasitikime Dievo valia.

Kaip gyvena Kernavės parapija? Ar sugebate išlaikyti ją gyvą?

Kernavės parapija nėra didelė, o dėl visuotinės emigracijos šiuo metu visai sumažėjo. Tiesa, Kernavės apylinkėse kuriasi naujos sodybos, bet tai – daugiausia vasarotojai. Šių žmonių į Status animarum netraukiame.

Gal jau 15 ar daugiau metų kiekvieną pavasarį „Caritas“ organizuoja parapijos Ligonių dienas, į kurias susivežame visus ligonius, senelius, kuriems bažnyčia jau nebepasiekiama. Jie labai laukia šios šventės, kurioje sudaromos sąlygos ne tik bažnyčioje pasimelsti, priimti Ligonių sakramentą, bet ir agapėje pabendrauti.

Anksčiau turėjome vaikų „Caritas“ būrelį – „Pumpurėlius“, su kuriais prieš Šv. Kalėdas ir prieš Šv. Velykas rengdavome akcijas, lankydavome senelius. Seneliai mūsų labai laukdavo. Garbaus amžiaus parapijiečių nepamirštame ir šiandien, Kernavės jaunimui išvykus uždarbiauti į užsienį. Aš vairuoju automobilį, todėl, jei kam ko nors reikia, pati juos nuvežu pas gydytoją ar į vaistinę. Stengiuosi visiems būti prieinama.

Širvintų dekanate yra stipri Gyvojo Rožinio draugija. Esu šios draugijos Širvintų dekanate koordinatorė. Palaikau ryšius su parapijomis, važiuoju į jų renginius. Apie švietėjišką vienuolių veiklą galėčiau labai daug pripasakoti. Pagaliau švietėjišką, kultūrinį darbą dirbame su ekskursijomis.

Dėkoju Jums, sese, už pokalbį.

Kernavė, Širvintų rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“