Renginiai

Gailestingojo Jėzaus paveikslo 80-metis ir tikėjimas Jėzaus gailestingumu

Daiva Červokienė

Idėja kurti filmą apie Gailestingojo Jėzaus paveikslą kilo kun. Mariui Maršalekui

Filmo kūrėjai Ingrida Laimutytė ir jos vyras Aleksas Matvejevas

Vilniuje pristatytas filmas „Pasitikiu Tavimi“ apie Gailestingojo Jėzaus paveikslą, nutapytą pagal šventosios Faustinos (1905–1938) regėjimus. Filmo kūrėjai – scenarijaus autorė Ingrida Laimutytė ir režisierius Aleksas Matvejevas – akcentuoja, kad Vilniaus Gailestingumo šventovėje saugomas Gailestingojo Jėzaus atvaizdas garsina Vilnių ir Lietuvą, daug Dievo gailestingumu pasitikinčių žmonių patyrė stebuklų. Šv. Faustina šiandien tarsi „pasidalinusi“ į daugybę seserų ir brolių, kurie savaip liudija Dievo gailestingumą.

Kunigo pasiūlymas „prilipo“

Filmo scenarijaus autorė žurnalistė Ingrida Laimutytė, jau 17 metų kurianti laidą „Šventadienio mintys“ per LRT, pastebėjo, kad mintis kurti filmą apie Gailestingojo Jėzaus paveikslą kilo kun. Mariui Maršalekui (Mariusz Marszalek) FGM, jau senokai gyvenančiam Lietuvoje ir tarnaujančiam Dievo Gailestingumo šventovėje. Jis priminė, kad sukanka 80 metų nuo šio paveikslo nutapymo, ir pasiūlė sukurti filmą. Kunigas galvojo apie televizijos laidą, tačiau tas nesusipratimas buvo laimingas. Žurnalistė pagalvojo: „Laida yra laida, o kodėl nesukūrus filmo“, jos vyras režisierius Aleksas Matvejevas iškart tuo susidomėjo.

Filmo kūrėjai sakė iš pradžių norėję papasakoti paveikslo istoriją, kurioje netrūksta detektyvo detalių. Iš pradžių daug gilinosi į šią istoriją, šv. Faustinos gyvenimo Vilniuje laikotarpį, ieškojo apie tai galinčių pasakoti žmonių. Tačiau greitai suprato, kad šie faktai nėra įdomiausias dalykas. Kur kas svarbiau – žmonių liudijimai, ką jiems reiškia pasitikėti Jėzumi. Filme gausu asmeninių liudijimų, kalbama apie šiuolaikinio žmogaus tikėjimą, pasitikėjimą Dievu. Istorijos susipynusios. Štai keli lietuviai sakė apie paveikslą sužinoję ne Lietuvoje, o kažkur Amerikoje, vienuolė iš Myslibužo (Lenkija) pasakojo, kokį įspūdį jai padarė susitikimas su vyskupu Juozu Tunaičiu, kai šis iš kišenės išsiėmė Gailestingojo Jėzaus paveikslėlį, kurį nešiojęsis nuo Antrojo pasaulinio karo metų.

Pėdsakai Lietuvoje ir Lenkijoje

Filme žiūrovams pristatytos vietos, susijusios su Dievo Gailestingumo kultu ir paveikslu: šv. Faustinos Kovalskos gimtasis Glogoveco (Głogowiec) kaimas; Myslibužas (Myślibórz), kur veikia Gailestingųjų Jėzaus seserų vienuolynas, Plockas, kur 1931 metų vasarį Faustina patyrė pirmąjį Išganytojo apsireiškimą; Balstogė, kur gyveno ir palaidotas palaimintasis kun. Mykolas Sopočka, šv. Faustinos dvasios tėvas, daug nusipelnęs, kad per šią seserį perduota Dievo Gailestingumo žinia įgautų konkrečią maldingumo formą ir pasklistų po pasaulį; Vilnius, kur yra Gailestingojo Jėzaus paveikslo autoriaus E. Kazimierovskio kapas; Krokuva, kurios Dievo gailestingumo šventovėje yra Adolfo Hylos tapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Deja, filmo kūrėjai negalėjo nuvykti į Baltarusiją, todėl nėra ten gyvenančių žmonių liudijimų.

Gailestingojo Jėzaus atvaizdą pagal ses. Faustinos Kovalskos regėjimus ir jai prižiūrint 1934 metais nutapė dailininkas Eugenijus Kazimierovskis.

Kaip rašoma Dievo Gailestingumo šventovės internetiniame puslapyje gailestingumas.lt, paveiksle Išganytojas pakelta dešine ranka laimina žemės keleivius tarsi tardamas: „Ramybė jums“. Kairiąja ranka Jėzus liečia savo drabužį ties Švč. Širdimi. Iš čia, begalinės gailestingumo malonės, į mus trykšta du spinduliai. Dešinysis, balzganas spindulys simbolizuoja sielą apvalantį vandenį, o kairysis, raudonas – kraują, sielos gyvybę.

S. Faustinai apsireiškęs Kristus kalbėjo, kad šį paveikslą gerbianti siela nežus, ragino prie jo šauktis gailestingumo nusidėjėliams, žadėdamas vesti krikščioniško tobulėjimo keliu ir ypatingą pagalbą mirties valandą. Pirmasis sekmadienis po Velykų, sekant apreiškimu, paskelbtas Dievo Gailestingumo sekmadieniu.

Pirmąkart paveikslas viešai pagerbtas 1935 metais Aušros Vartų koplyčioje Velykų penktadienio, šeštadienio bei Atvelykio sekmadienio tridieniu užbaigiant Jubiliejinius Pasaulio Atpirkimo metus. Pamaldose dalyvavusi s. Faustina savo dienoraštyje rašė, kad pamaldų metu Išganytojo ranka paveiksle judėjusi, kryžiaus ženklu laimindama susirinkusiuosius. Pats paveikslas atrodė lyg gyvas, iš jo trykštantys spinduliai skverbėsi į žmonių širdis ir sklido tolyn... Pirmąjį gailestingojo Išganytojo apsireiškimą šv. Faustina patyrė 1931 m. vasario 22 d. Plocke, vėliau keletą kartų Vilniuje. Čia ji atvyko Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno vyresnybės nurodymu po 1933 metais duotų amžinųjų įžadų ir gyveno iki 1936-ųjų.

Šventovės metamorfozės

Įvykdyti per šv. Faustiną perduotą prašymą gerbti Gailestingojo Jėzaus atvaizdą jam skirtoje šventovėje kliudė karas ir ateistinė pasaulėžiūra. Tačiau Dievo Gailestingumo žinia įveikė visas kliūtis. Dievo Gailestingumo šventovė Dominikonų gatvėje iškilo XV amžiuje ir gavo Švč. Trejybės titulą. XVIII amžiuje ji patyrė du gaisrus, o XIX amžiuje perdirbta į cerkvę. 1920 metais grąžinta katalikams. 1946–1947 metais bažnyčioje dirbo s. Faustinos nuodėmklausys kun. M. Sopočka.

2004 metais kardinolo A. J. Bačkio rūpesčiu šventovė restauruota ir šventinta, 2005 m. rugsėjo 28 d. į ją perkeltas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Dievo Gailestingumo šventovė Vilniuje išskirtinė ir tuo, kad joje galima melstis visą parą.

Garsiojo atvaizdo klajonės

Pradžioje Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo laikomas kun. M. Sopočkos bute, o nuo 1934 metų rudens – seserų bernardinių vienuolyne prie šv. Mykolo bažnyčios. Jėzus, pasirodęs s. Faustinai, prašė perkelti paveikslą į jam skirtą garbingą vietą bažnyčioje virš centrinio altoriaus. Deja, ji to nesulaukė. Jau sirgdama 1936 metų kovą buvo perkelta atgal į Lenkiją ir ten mirė po poros metų, sulaukusi vos 33 metų. Tik 1937 metais per Atvelykį, t. y. Dievo Gailestingumo šventės dieną, paveikslas buvo pakabintas Šv. Mykolo bažnyčioje šalia didžiojo altoriaus.

1948 metų rugpjūtį Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčia okupacinės valdžios buvo uždaryta, seserų bernardinių vienuolynas panaikintas, o inventorius pervežtas į Šv. Dvasios bažnyčią ir patalpintas buvusio dominikonų vienuolyno koridoriuje. Gailestingojo Jėzaus paveikslas liko Šv. Mykolo bažnyčioje ir tik 1951 metų liepą dvi pamaldžios vilnietės paveikslą išpirko iš bažnyčios sargo, o po kurio laiko perdavė Šv. Dvasios bažnyčios klebonui.

Buvo norinčiųjų išgabenti atvaizdą į Lenkiją, tačiau nepavyko. Žmogus, pažadėjęs nelegaliai pervežti paveikslą per sieną, paskutinę akimirką apsigalvojo.

Vis dėlto, 1956 metais Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo išvežtas į Baltarusiją, pateko į Naujosios Rūdos bažnytėlę netoli Gardino. Po poros metų iš šios parapijos iškėlus kunigą, žmonės toliau lankė paveikslą ir prie jo meldėsi. 1970 metais valdžia bažnyčią uždarė ir išgabeno visą jos inventorių. Gailestingojo Jėzaus paveikslas per stebuklą liko nepaliestas.

Apleistoje šventovėje paveikslui buvo nesaugu, tad susirūpinta jį sugrąžinti į Lietuvą. Kelių kunigų ir Gardino vyskupo pastangomis 1986 metų rudenį Dievo Gailestingumo atvaizdas slapta pargabentas į Vilnių. Jis vėl patikėtas saugoti Šv. Dvasios bažnyčiai, kurioje tuo metu vyko remontas, todėl paveikslas nesukėlė valdžios įtarimų. Jį pakabino šoniniame altoriuje bažnyčios dešinėje, priešais sakyklą, ir čia paveikslas saugotas iki 2005 metų.

2003-ųjų pavasarį restauratorė Edita Hankovska-Červinska nuo atvaizdo pašalino ankstesnių konservavimų bei pertapymo pėdsakus, taigi dabar paveikslas yra būtent toks, kokį 1934 metais nutapė E. Kazimirovskis. Tai – duomenys iš Dievo Gailestingumo šventovės internetinio puslapio.

Beje, nufilmuoti paveikslą buvo sunkumų. Jis saugomas po stiklu, filmuojant reikėjo jį atidengti. Tam reikėjo arkivyskupo leidimo, o filmuota naktį.

Liudijimai apie pokyčius ir stebuklus

Filme daug žmonių, susijusių su Dievo Gailestingumo kultu ar patyrusių ypatingų Jėzaus malonių, pasakoja savo istorijas. Jame kalba Gailestingojo Jėzaus seserų ir Gailestingosios Dievo Motinos seserų kongregacijų vienuolės, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas A. J. Bačkis, kun. Mykolo Sopočkos beatifikacijos proceso postulatorius, Balstogės vyskupijos vyskupas augziliaras Henrikas Cereško (Henryk Ciereszko), kun. Miroslavas Grabovskis ir klebonas iš Myslibužo, Vilniaus bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, restauratorė E. Hankovska-Červinska.

Lenkų aktorius Radoslavas Pazura filme liudijo, kaip patirtas autoįvykis jam tapo atsivertimo, naujo gyvenimo pradžia. Aktorius teigė išgyvenęs tik Dievo Gailestingumo dėka, gydytojai nedavė jokių šansų. Jo žmona, tada tik gyvenimo partnerė, daug maldėsi už jį. Pirmąkart apsilankę Vilniuje sutuoktiniai, kaip teigė filmo premjeroje, iš karto nuvyko į Aušros Vartus ir Dievo Gailestingumo šventovę: „Dievo Gailestingumas yra mums kaip skęstančiųjų gelbėjimosi ratas. Turime laikytis jo, kad nepaskęstume“.

Balstogės gydytojas ginekologas Tadeušas Vasilevskis, dalyvavęs grupėje, kuri atlikdavo dirbtinio apvaisinimo („in vitro“) procedūrą, kartą naktį išgirdo triskart pakartotą „Pasitikėk Jėzumi“. Vėliau, po kitų ženklų, suprato, kad neturi dirbti dirbtinio apvaisinimo programoje, nes ši pamina žmogaus orumą. Kai kurios žiniasklaidos priemonės Lenkijoje tada rašė, kad jis išprotėjo. T. Vasilevskis aiškino, kad tikėjimas Jėzumi jam patarė palikti „in vitro“ programą, kaip gydytojas jis privalo jausti žmogaus gyvybės pradžios definiciją, bet toliau padeda žmonėms.

Sutuoktiniai verslininkai Alanta ir Petras Masiuliai filme liudijo, kad jų sūnūs yra išmelsti. Gydytojai teigė, kad pora negali turėti vaikų. Kai gimė pirmasis sūnus, vyriškis nuėjo pas gydytoją: „Kad ir ką anksčiau sakėte, žmona pagimdė sveiką berniuką“. Gydytojas susimąstė ir atsakė, kad nors jis nematė tokios galimybės, tačiau jei gimė vienas, tikėtina, kad bus ir daugiau.

Žiupsnelis istorijos

Dievo Gailestingumo kulto pradžia sutapo su karo ir pokario metais. Sovietmetis ir tai, kad Šventasis Sostas buvo uždraudęs kultą pagal šv. Faustinos regėjimus, lėmė, jog jis pasimiršo. Tik Karoliui Vojtylai tapus Krokuvos metropolitu, apreiškimus pradėta tirti iš naujo, o jo, kaip popiežiaus Jono Pauliaus II, veikla prisidėjo prie Dievo Gailestingumo kulto paplitimo visame pasaulyje.

Lietuvoje apie jį vėl prabilta tik apsilankius popiežiui Jonui Pauliui II, po jo maldos prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo, kuris tuomet buvo Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje.

Vilniaus arkivyskupas G. Grušas filme kalbėjo, kad Dievo Gailestingumo kultas lydi jį nuo pat pašaukimo pradžios. Kai Amerikoje pradėjo parengiamąjį kursą, ten pamaldumas Dievo Gailestingumui buvo labai paplitęs – tiek Dievo Gailestingumo vainikėlis, tiek maldos Gailestingajam Jėzui. Kai atvykęs į Lietuvą pasakojo apie tai, jam leido suprasti, kad lietuviai to nepraktikuoja. Tad dirbdamas Lietuvoje stebi, kaip keitėsi nuostatos: nuo įsitikinimo, kad tai tik lenkų pamaldumas, iki Dievo Gailestingumo šventovės įkūrimo Vilniuje.

Filmo kelias prasideda

Filmo autoriai sakė, kad Dievo gailestingumo žinia žinoma visame pasaulyje, ypač popiežiui Pranciškui paskelbus Gailestingumo metus, todėl žiūrovų auditorija gali būti labai plati. Dabar filmas verčiamas į anglų, italų, prancūzų ir ispanų kalbas, viliantis, kad apie šį paveikslą, Vilnių, kaip apie Dievo Gailestingumo miestą, sužinotų kuo daugiau žmonių.

„Iš anksto to neplanavome. Kai filmą pabaigėme, atrodė, pagaliau pailsėsime, nes į pabaigą teko labai intensyviai dirbti. Bet filmas ragina eiti toliau. Štai „Forum cinema“ atstovai pasiūlė jį rodyti – moralių filmų trūksta, tai rodo į jo premjerą išgraibstyti bilietai. Pakvietė filmą rodyti į Klaipėdą, Šventąją, Šiaulius. Net į Briuselį, Vokietiją“, – pasakojo I. Laimutytė. Pasak jos, žodžiai „Pasitikiu tavimi“ turi dvejopą prasmę. Jėzus pasakė Faustinai, kad pasitikėjimas yra įrankis, kuriuo galime atsiverti Dievo malonei: „Jėzau, aš nieko neturiu, tad pasitikiu tavimi“. Kita vertus šis dvasingumas išreiškia ir Dievo pasitikėjimą kiekvienu žmogumi, tarsi sako: „Pasitikiu tavimi, kad su mano pagalba sugebėsi pasikeisti“.

Filmą turėtų greitai rodyti per Lietuvos nacionalinę televiziją.

© 2015 „XXI amžius“