Pažintis

Jaunos vienuolės gyvenimu skelbia Evangeliją

Bronius VERTELKA

Viešpaties ir Mergelės Marijos iš Mataros tarnaičių kongregacijos seserys vienuolės Marija Ostra Brama ir Marija Dovire Autoriaus nuotrauka

Viešpaties ir Mergelės Marijos iš Mataros tarnaičių kongregacijos seserys vienuolės Marija Dovire ir Marija Ostra Brama prie popiežių ir arkivyskupo portretų

Molainiai – tvarkingai atrodanti individualių namų gyvenvietė Panevėžio pakraštyje, tuoj už „Šermuto“ sodų bendrijos. Jie irgi priklauso miestui. Tarp paskutiniųjų Medžiotojų gatvės pastatų – Viešpaties ir Mergelės Marijos iš Mataros tarnaičių kongregacijos namai. Įveikus keletą laiptelių paradinių durų link, jų priebutyje pamatai šv. popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūrą. Pravėrus dar vienas duris, iš  nuotraukų į tave žvelgs dabartinis popiežius Pranciškus, šv. Popiežius Jonas Paulius II ir naujasis Kauno arkivyskupas metropolitas bei Panevėžio vyskupijos apaštalinis administratorius Lionginas Virbalas SJ.

Viešpaties ir Mergelės Marijos iš Mataros tarnaičių kongregacija, įkurta 1988 metais Argentinoje kun. Carlos Miguel Buelos, dar mažai kam žinoma. Lietuvoje šios kongregacijos vienuolės apsigyveno 2008 metais. Jos charizma: kultūros evangelizacija – pratęsti Žodžio Įsikūnijimą visuose žmonėse. Tai reiškia skelbti Evangeliją visiems, kad Evangelijos valia prasiskverbtų, permainytų ir pripildytų jų mąstymą, sprendimus, vertybes, gaires, įkvėpimo šaltinius, žmonijos gyvenimo būdus bei elgesio normas, kad žmonės galėtų gyventi pagal Evangelijos mokymą, kad kiekvienas žmogus būtų kaip naujas Kristaus įsikūnijimas. Kongregacijos misija: darbas parapijose; jaunimo susitikimai; paruošimas sakramentams; vasaros stovyklos; šv. Jono Bosko oratorija; Švč. Mergelės Marijos dukrų grupė pamaldumui Dievo Motinai puoselėti.

Vos paspaudus durų skambutį, prie jų priėjo dvi jaunos vienuolės. Viena jų buvo užsirišusi  prijuostę, matyt, tvarkėsi virtuvėje. Vienuoliškų rūbų jos nenusivelka ir būdamos savo namuose, nors, kuo apsirengusios, niekas netikrina. Sesuo Marija Dovire prabyla gražiai tardama lietuviškus žodžius. Nors mūsų šalyje gyvena septynerius metus, bet, kaip pati prisipažįsta, išgirdusi retesnius žodžius, turi pavartyti lietuvišką žodyną. Rimtai su lietuvių kalba susipažino Vilniaus universitete, keturių savaičių mokymo kursuose. Bendrauti su ja prašo lietuviškai.

Vienuolė primena: Marija Dovire – yra vienuoliškas vardas. Mat, duodant ketvirtuosius vienuoliškus įžadus, prisiima ne tik Švč. Marijos, bet gauna ir vienuolišką vardą. Taigi Marija Dovire reiškia Pasitikėjimo Mariją.

Šio vienuolyno centras – Olandijoje, o jo provincija – Airijoje, Islandijoje, Liuksemburge, Olandijoje ir Lietuvoje veikiančios apie  40  kongregacijos vienuolių, o visame pasaulyje jų yra daugiau kaip 1000.

S. Marija Dovire – ukrainietė, kilusi iš Ivano Frankivsko, augo rytų apeigų katalikų (unitų) šeimoje. Turi brolį, o tėvai jau 18 metų gyvena Čekijoje. Ukrainoje gyvena seneliai, plati giminė – daug pusbrolių ir pusseserių. Lietuva – pirmoji jos, kaip vienuolės, tarnystės vieta. Noviciatą praleido Ukrainoje, paskui dvejus metus atidavė teologijos ir filosofijos mokslams Italijoje. Tai panašu į mokslą universitete, tačiau jis aukštojo išsilavinimo nesuteikia, kadangi nėra pripažintas valstybės.

29 metų s. Marija Dovire 11 metų yra vienuolė. Kelio į vienuolyną pradžia buvo jos gimtoje parapijoje. Dalyvavo jaunimo grupės veikloje, norėjo geriau pažinti Dievą ir tikėjimą. Pašaukimą pajuto lankydama parapijos jaunimo grupę. Metė pirmo kurso studijas ne dėl blogo mokymosi, bet apsisprendusi stoti į vienuolyną. Daug kam tai atrodė kaip iššūkis.

Kas nulėmė tokį pasirinkimą? S. Marija Dovire sako: „Daugybė žmonių gyvena vien žemiškais rūpesčiais: kaip pavalgyti, kaip apsirengti ir dar kai kuo. Tai yra labai reikalinga. Bet žmoguje tūno kažkas aukščiau, tai yra siela ir noras užmegzti ryšį su Dievu. Pasiekti bendrystės ryšį su Dievu – būtent toks jo gyvenimo tikslas. Daug žmonių pripažįsta: aš turiu viską, tačiau  širdis trokšta sužinoti, kas yra aukščiau. Privalo pats keistis, ieškoti ryšio su Dievu. Tai ragina ne apsireiškęs angelas, niekas to neįdės į smegenis hipnozės būdu. Dievas kviečia per sąžinę į tokį gyvenimą. Žmogus galvoja ne vien apie apsirengimą ar vien apie darbą,  galvoja ir apie kažką aukščiau, kas jo laukia po šio gyvenimo, koks yra jo gyvenimo tikslas. Tokiu būdu atsiskleidžia pašaukimas, kad Dievas tave kviečia. Žmogus gali turėti ne vieną aukštojo išsilavinimo diplomą, būti išradėjas, bet to nepakanka. Tai lieka tik čia, žemėje, išeidamas į Amžinybę viso to neišsineši. Iš karto tą yra labai sunku suprasti, tai būna per stipru, staigmena ar šokas. Tikėjimas yra Dievo dovana, tai kaip žmogaus valios atsivėrimas: aš to noriu. Dievas niekada neverčia, jeigu to nenori, jis gerbia žmogaus laisvę. Aš mačiau, kad Dievas to prašė, ir aš buvau laiminga į tai atsiliepti. Negalima to paliesti ar išsakyti matematinėmis formulėmis. Tai yra gyvas ryšys su Dievu per tikėjimą. Žmogus auga, jis nori keistis, nori šnekėti. Ir tai padeda Dievas.“

Vienuolyne Panevėžyje gyvena trys vienuolės. Jų vyresnioji – s. Marija Ostra Brama (Aušros Vartų Marija). Ji dar tik vieneri metai Lietuvoje, todėl gerai neišmokusi lietuviškai. Kalbėjo ispaniškai. S. Marija Dovire sakė nesanti tvirta anglų kalbos žinovė, todėl ji vertė s. Marijos Ostra Bramos mintis iš ispanų kalbos.

S. Marija Ostra Brama augo JAV, netoli Vašingtono. Turi dvi seseris. Vienuoliško gyvenimo prasmę jai akis atvėrė pažintis su  vienuolėmis. Tėvai medikai buvo šokiruoti, išgirdę apie tokį dukros norą. Bėgant laikui, jie apsiprato, mato, kad tai yra dukros gyvenimo būdas, jos gyvenimo kelias. S. Marijai Ostra Bramai – 28-eri, 10 metų iš jų – vienuolė. Į vienuolyną įstojo baigusi vidurinę mokyklą. Kaip misionierė dirbo Airijoje, Islandijoje, Olandijoje. Airijoje teko susidurti su lietuviais, tačiau bendrauti su jais negalėjo dėl kalbos. Kaip ir Lietuvoje, ten žalia gamta, bet  dažnai lyja. Islandijoje šiek tiek pramoko šios šalies kalbos, bet Olandijoje ją gerai išmoko. S. Marija Ostra Brama dar moka ispanų, olandų kalbas, stengiasi kuo greičiau išmokti gerai kalbėti lietuviškai.

Pašnekovės mielai pasakojo apie daug kam paslaptingai atrodantį ir dar menkai žinomą vienuolių gyvenimą, apie savo buitį, kasdienybę. Nuolatinių rėmėjų vienuolynas neturi, gyvena iš aukų. Namas, kuriame įsikūrusios, pirktas iš privataus savininko už per ilgą laiką surinktas lėšas. Niekas čia nekeista, kaip ir buvo prieš jį įsigyjant. Prie namo turi žemės sklypelį, kur užsiaugina daržovių, braškių. Valgyti gaminasi iš turimų produktų, tam nėra išrankios. Pasigaminti cepelinų pamokė viena Pumpėnų parapijos moteris. Pačios sutaria, ką norėtų matyti ant stalo. Užsienyje augusios vienuolės lietuvius gerbia už jų dosnumą, nuoširdumą ir gerą širdį, o Lietuvą laiko savo antrąja Tėvyne.

Vienuolės, kaip ir visi paprasti žmonės, turi atostogas. Gimtosiose vietose nebuvo trejetą metų. Su giminėmis ar artimaisiais palaiko ryšį internetu ar telefonu. S. Marija Dovire ne kartą lankėsi pas tėvus Čekijoje. Finansinius vienuolyno reikalus tvarko jo vyresnioji. Vienuolės pačios prižiūri namo vidų ir  aplinką, visur pagirtina švara ir atrodo jaukiai. Jos laikosi nustatytos dienotvarkės, čia nėra televizoriaus. Bet vienuolyne galima išgirsti skambinant gitara, matyti pravirkdytą smuiką, išvysti  mezgant ar tobulinantis mokantis kalbų. Svarbesni reikalai aptariami susėdus prie bendro stalo  pietaujant ar vakarieniaujant.

Vienuolės dirba Pumpėnų parapijoje, talkina klebonui kun. Domingui Avellanedai, Įsikūnijusio žodžio kongregacijos vienuoliui, užima vietos jaunimą: moko tikėjimo paslapčių, ruošia sakramentams. Tai daro artimai bendraudamos, savaitgaliais kartu kepdamos picas, rengdamos išvykas. Taigi Pumpėnų parapijoje – plati vienuolių veikla.

Trečioji vienuolyno gyventoja s. Marija Rock of Constancija iš JAV tuo metu buvo išvykusi į rekolekcijas Olandijoje. Pirmasis pašaukimas iš Lietuvos yra s. Aušros Vartų Marija, panevėžietė, šiuo metu studijuoja Italijoje. Taigi nors ir maža Viešpaties ir Mergelės Marijos iš Mataros tarnaičių kongregacijos vienuolija, bet čia gyvena ir dirba jaunos merginos.

Panevėžys

© 2015 „XXI amžius“