Renginiai

Dokumentinis filmas apie benediktinus

Romas BACEVIČIUS

Šv. Benedikto vienuolyno prioras kun. Kazimieras Milaševičius OSB ir filmo apie šią vienuoliją autorius Dalius Ramanauskas

Lietuvos piligrimų bendrija Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje pristatė krikščioniškos dokumentikos operatoriaus Daliaus Ramanausko filmą „Ora et labora. Benediktinų kelias Lietuvoje“. Renginyje dalyvavo filmo autorius, dokumentinių filmų režisierius, scenarijų autorius ir operatorius D. Ramanauskas bei Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras kun. Kazimieras Milaševičius OSB.

Šis dokumentinis filmas supažindina su Kelmės rajone, Palendriuose, įsikūrusio seniausio katalikų vienuolių ordino – benediktinų – gyvenimu, savo paslaptingumu ištisus šimtmečius traukusiu žmonių dėmesį. Ora et labora – malda ir darbas – pamatai, ant kurių kyla benediktinų dvasinis rūmas. Vienuolinio gyvenimo savitumą ir įvairovę vainikuoja septynis kartus per dieną skambanti grigališkoji giesmė. Jos pasiklausyti susirenka daug žmonių, kurie visada labai laukiami Palendrių vienuolyne, nes svetingumas – vienas svarbiausių šios vienuolijos bruožų. Filmas apžvelgia ir benediktinų istoriją, susijusią su šv. Brunonu, benediktinų vienuoliu, 1009 metais žuvusiu Lietuvos pasienyje, ir Vytautu Didžiuoju, kai Krokuvoje apsikrikštijęs kunigaikštis pasikvietė benediktinus į Lietuvą ir atidavė šiam vienuolynui savo gimtuosius namus Senuosiuose Trakuose. Kartu pristatomas tūkstantmetis benediktinų vienuolynas Soleme, Prancūzijoje, tuoj pat po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo sulaukęs daug grigališkąjį choralą pamėgusių jaunų lietuvių. Matydami šiuos Lietuvos jaunimo poreikius, Prancūzijos benediktinai įkūrė vienuoliją Palendriuose, kurią jau gerą dešimtmetį lanko gausūs piligrimų ir turistų būriai.

D. Ramanauskas pasakojo, kad kurdamas filmą apie Pivašiūnus jų istorijoje aptikęs benediktinų pėdsaką, todėl kilo mintis ir apie juos prabilti. Iš arčiau susipažinęs su Lietuvoje gyvenančiais benediktinais, suprato, kad tai – lietuviškas Taizė variantas, kažkas panašaus yra ir Pakutuvėnuose, Plungės rajone, kur veikia pranciškonai. Pamatęs, kokie tie benediktinai, jis panoro kurti apie juos filmą. Tačiau iškart iškilo finansiniai klausimai, nes be lėšų vargu ką bepadarysi. Tada Lietuvos piligrimų bendrija parašė projektą, kurį parėmė Spaudos, televizijos ir radijo rėmimo fondas. Už tas lėšas buvo galima sukurti laidų ciklą apie benediktinus ne vien tik Lietuvoje, o aplankant šv. Benedikto gimtinę ir jo įkurtos vienuolijos brolius Italijoje: Nursijoje, Subjake, Monte Kasine. D. Ramanauskas apsilankė ir Soleme (Prancūzija), kur dar nuo 1010 metų veikia vienas iš uždariausių pasaulyje benediktinų vienuolynų. Drauge važiavo ir Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras kun. K. Milaševičius OSB, galbūt todėl ten gyvenantys vienuoliai buvo tokie atviri, leido laisvai filmuoti, juos kalbinti. Taip atskleista vienuolių kasdienybė. Beje, į Solemą pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais išgirsti grigališkąjį choralą vykdavo pilni autobusai lietuvių.

Filmuota ir Romoje bei Paryžiuje, Tynieco vienuolyne Lenkijoje, iš kurio kadaise Vytautas Didysis į Lietuvą pasikvietė benediktinus, skirdamas jiems pilį Senuosiuose Trakuose.

Šv. Benedikto vienuolyno prioras kun. K. Milaševičius OSB pasakojo apie Lietuvoje įsikūrusius benediktinus. Palendriuose gyvena 14 brolių. Juokais sakoma, kad iš jų yra šeši su puse lietuvio ir pusantro amerikiečio. Mat vienas benediktinas, tėvas Grigalius, yra kilęs iš JAV, bet jo tėvai gimę lietuvių šeimose. Dar yra penki prancūzai ir slovakas. Tėvas Kazimieras pasakojo, kad, be maldos, vienuolyne labai svarbią vietą užima ir svečių priėmimas. „Atėjęs svečias priimamas kaip Kristus, – sakė prioras. – Vienuolynas yra žmogaus susitikimo su Dievu vieta. Čia sudaromos sąlygos atvykusiesiems susitikti su Dievu ir suteikti jėgų grįžti į pasaulį. Malda yra dvasinis darbas, o rankų darbas irgi yra maldos forma. Taigi jei kas klausia, ar vienuoliai dirba, atsakau, kad jie tikrai dirba.

Juk pasak šv. Benedikto, tikri vienuoliai yra tie, kurie pragyvena iš savo rankų darbo. Palendrių vienuolyne jie irgi ne tik meldžiasi, bet ir patys dirba ir save išlaiko. Be abejo, kai bendruomenė maža, o pastatai dideli, yra tikrai labai sunku“. Tėvas Kazimieras pasakojo ir apie grigališkąjį choralą, vieną seniausių bažnytinių giedojimų. 1992 metais, atsitiktinai užėjęs į Vilniaus Arkikatedrą Baziliką ir radęs skelbimą apie grigališkojo choralo giedojimą, tuo susidomėjo, o kai pasitaikė galimybė išvykti į Solemą, atsitiktinai, vietoje užsirašiusiojo, bet negalėjusio važiuoti bičiulio, išvyko jis. Nuo tada ir prasidėjo tėvo Kazimiero kelias į benediktinų vienuolyną ir kunigystę. Apie tai jis, linkęs į muziką, tada nė nebūtų svajojęs. Jį sužavėjo benediktinų gyvenimo būdas: ora et labora, malda ir darbas. Dar būnant pasauliečiu jį traukė malda. O kai vieną dieną išgirdo grigališkąjį giedojimą, širdis buvo pakerėta jo grožio, autentiškumo, paprastumo bei gilumo. Gal tai ir dėl to, jog prioras yra mokęsis muzikos mokykloje. Jautrumas grožiui, išreikštam muzika, literatūra ar daile, palietė ne tiek protą, kiek širdį. Pirmasis jo susitikimas su Dievu įvyko muzikos dėka. „Muzikos dėka tapau jautresnis neapčiuopiamiems, dvasiniams dalykams. Muzikos grožis ir žavesys subrandino man troškimą ieškoti to, kas gali pamaitinti širdies gelmes, – sakė tėvas Kazimieras. – Malda, išreikšta grigališkuoju giedojimu, tapo mano kasdiene dvasine duona, taip pat tiltu, siejančiu su sena benediktiniška tradicija, kurią atradau Prancūzijoje, Solemo benediktinų vienuolyne. Tad įstojau į benediktinų ordiną net nepažindamas šv. Benedikto, bet greičiau sužavėtas liturgijos grožio, maldos gelmės. Ten mane labai traukė, nes jaučiausi galįs įprasminti savo gyvenimą, atsiliepti į Dievo kvietimą, atiduoti Jam savo gyvenimą. Po 18 metų, pragyventų vienuolyne, matau, kad neapsigavau. Aišku, tai – ne mano nuopelnas, o Dievo malonė, į kurią atsiliepiau, pašvęsdamas jam savo gyvenimą. Dėkoju Jam už pašaukimą, už vietą, kur galiu atskleisti tai, ką geriausio turiu širdy, ir dovanoti kitiems“.

Filme pamatome kun. K. Milaševičiaus OSB ir kitų benediktinų liudijimą, kaip jie pasiryžo tapti vienuoliais.

Filmo kūrėjas iš tiesų yra aktorius. Jis jau buvo šį tą pasiekęs šioje srityje dirbdamas Kauno dramos teatre, tačiau suprato, kad jo kelias yra kitas. Įvairių Dievo valia nulemtų atsitiktinumų dėka po įvairių studijų užsienyje jis tapo profesionaliu operatoriumi. Pagrindinę D. Ramanausko filmografiją sudaro filmai, pasakojantys apie piligrimines krikščionių vietas ir keliones Lietuvoje ir užsienyje, supažindinantys su Lietuvoje veikiančiomis krikščioniškomis bendruomenėmis, vienuolijomis, kviečiantys pažvelgti į tikėjimą kaip į gyvenimo iššūkį ir esmę. LRT televizijoje anksčiau jis rengė kelias laidas. Apie vienuolynus prieš keletą metų sukūrė filmą „Žvilgsnis į pašvęstąjį gyvenimą“. O apie benediktinus Dalius ne tik šį filmą sukūrė, bet dar septynias televizijos laidas, rodytas per LRT, LRT „Kultūra“ ir Marijampolės televizijas. Nemačiusius šių laidų kviečiame jas pasižiūrėti LRT mediatekoje. Tada tikrai geriau suprasime, ką reiškia būti benediktinu.

© 2015 „XXI amžius“