Netektys

A†A Kan. jubil. Petras Budriūnas

(1935 01 23–1965 04 13–2015 12 18)

Gruodžio 18 d. Panevėžyje mirė kan. jubil. Petras Budriūnas. Jis gimė 1935 m. sausio 23 d. Biržų rajone, Gulbinų kaime. 1943–1956 metais lankė Gulbinų pradinę, Kirdonių septynmetę ir Pabiržės vidurinę mokyklas. Nuo 1956 iki 1959 metų privalomąją karinę tarnybą atliko sovietinėje kariuomenėje, Gurjevsko aviacijos mechanikų mokykloje įgijo lėktuvų mechaniko išsilavinimą. Grįžęs dirbo Kraštų plytų fabrike. 1960 metais įstojo į Kauno Tarpdiecezinę kunigų seminariją, o 1965 m. balandžio 13 d. vysk. Petras Maželis suteikė kunigystės šventimus. Po šventimų kunigo tarnystę pradėjo Rokiškyje, nuo 1969 metų vikaru tarnavo Anykščiuose, iki 1976 metų aptarnavo ir Burbiškio parapiją. 1976 metais kun. P. Budriūnas paskirtas klebonu į Papilio parapiją ir 1978–1982 metais aptarnavo ir Kvetkus. 1982 metais paskirtas į Vabalninko ir Geidžiūnų parapijas, po metų iškeltas į Krekenavos parapiją ir klebono pareigas ėjo iki 2011 metų. Keletą metų tuo pat metu aptarnavo Vadaktėlių parapiją, devynerius metus buvo Panevėžio–Krekenavos dekanato dekanu. Vyskupo Juozo Preikšo 2001 m. birželio 12 d. paskirtas Panevėžio Katedros kapitulos kanauninku. Nuo 2011 metų talkino Krekenavos parapijoje altaristu, nuo 2014 metų rudens šią tarnystę atliko Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje.

Kan. P. Budriūnas uoliai vykdė visas einamas pareigas, ištikimai tarnavo žmonėms ir Dievui, buvo pavyzdžiu kitiems dvasininkams.

Gruodžio 19–20 dienomis kan. P. Budriūnas buvo pašarvotas Kristaus Karaliaus Katedroje, kurioje paskutiniu metu atliko kunigo tarnystę. Po pamaldų karstas su jo palaikais pervežtas į Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Baziliką. Laidotuvių šv. Mišios už ilgametį Krekenavos kleboną aukotos gruodžio 21 dieną, pirmadienį. Laidotuvių ceremonijai vadovavo arkiv. Lionginas Virbalas SJ, kuris Mišių įžangos žodyje apgailestavo, kad retėja kunigų gretos, kvietė melstis už pašaukimus, priminė keletą gražių šio garbingo kunigo gyvenimo epizodų. Vienas jų – ištikima tarnystė Šiluvos Dievo Motinos atlaiduose. „Jis buvo pats uoliausias nuodėmklausys Šiluvos atlaiduose“, – sakė ganytojas. Drauge koncelebravo vysk. emeritas Jonas Kauneckas bei daugiau kaip 30 kunigų.

Pamokslą apie uolaus kunigo gyvenimą pasakė vysk. J.  Kauneckas. Pradžioje citavo šv. Paulių: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išsaugojau tikėjimą, todėl manęs laukia teisingumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas“ (2 Tim4, 7–8). Tokius žodžius parašė šv. Paulius gyvenimo pabaigoje. Ganytojas pastebėjo, kad kanauninkui Petrui tinka tie Pauliaus žodžiai: kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išsaugojau tikėjimą. „Gerą, sunkią kovą teko kovoti. Taip, kanauninke Petrai, iki paskutinės gyvenimo minutės dirbai, bėgai. Ketvirtadienį dar klausei išpažinčių, kartu aukojome Mišias. Penktadienį ryte žadėjai ateiti, bet paskambinai, kad pasidarė bloga. Ir numirei“, – sakė vyskupas.

Pašventinti kunigai paprastai Primicijas – pirmąsias Mišias – aukoja gimtosios parapijos bažnyčioje. Bet kunigui Petrui valdžia neleido. Vis dėlto tai nesumažino pasiryžimo kovoti už tikėjimą, tikėjimo laisvę. Jau pirmojoje vikaravimo vietoje jis nusipirko dvi rašomąsias mašinėles. Jo rūpesčiu buvo išspausdinta ir išplatinta per 200 pavadinimų leidinių. Tarp jų – ir Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagas“ (2 tomai). Paprastai komunistiniais laikais nebuvo leidžiama kunigams lankyti ligonius ligoninėse. O kunigas Petras, būdamas vikaru Anykščiuose, pasipriešino valdžios trukdymams teikti religines apeigas sunkiai sergantiems ligoniams. Anykščių ligoninėje jis vienas pirmųjų 1972 metais išreikalavo sudaryti sąlygas kunigams lankyti ligonius.

O jau darbų, darbelių virtinė? Kunigas Petras nebijojo jokio darbo. Paskyrė jį į Papilio bažnyčią, kuriai reikėjo labai didelio remonto. „Kalėdų antrą dieną atvežė laidoti jauną mirusį, iš Papilio kilusį kun. Antaną Mačiulį. Reikia laidoti kunigą, o per stogą bėga vanduo, – kun. Petro žodžius persakė vyskupas. – Su senute šeimininke šluostėme iki ketvirtos valandos nakties. Pradėjo šalti. Per laidotuves bažnyčioje buvo be galo slidu. Vargingas buvo kun. Mačiulio stojimas į seminariją; tęsėsi keletą metų, vargingos buvo ir jo laidotuvės.

O po to bažnyčios remontas: tvarkomas stogas, bokštas, kupolas, dekoruojamas vidus, vedžiojama elektra, atkurti vitražai, altoriai ir sakykla, atstatyti šventoriaus vartai“.

Ir daugiau kaip 30 metų Krekenavoje. Remontuoja skardinį Krekenavos bažnyčios bokštą, kelis dešimtmečius taiso ir dažo stogą, auksuoja, atnaujina visus altorius bei sakyklą, sudedami aštuonių langų vitražai bei vitražinis prieangio altorius. Bažnyčios aplinką papuošė naujais kryžiais ir paminklais, perdažyta ir apšildyta bažnyčia, pastatyta klebonija.

Reikėjo rūpintis ir jam priskirta Vadaktėlių paminkline Vaižganto bažnyčia. Teko taisyti įgriuvusius skliautus, lopyti stogą, keisti dalį grindų ir sienų rąstus.

„Atrodo gana, ar ne? – retoriškai klausė ganytojas. – Ne. Jis mato apgriuvusią Rodų koplyčią. Jos remontui išleista apie 80 tūkst. Lt. Rajono savivaldybė skyrė 30 tūkst. Daug prisidėjo žmonės: davė laiptams medžiagos, nepagailėjo medienos urėdija. Teko remontuoti ir Žibartonių koplyčią“.

Kilo mintis, kad Krekenavos bažnyčia taptų Bazilika. Ir vėl atsirado begalė darbo kanauninkui Petrui. Reikėjo atsakyti į daugybę klausimų, siųsti nuotraukas. „Įdomumo dėlei: net bokštai, stogas ir varpai turėjo būti aprašyti, nekalbant jau apie bažnyčios išorės ir vidaus nuotraukas, Žolinės atlaidų nuotraukas, dvasinių dalykų ir kitus aprašymus. Ir štai Krekenavos bažnyčia tapo dukterine Marijos Didžiosios bazilikos šventove, vėliau, 2011 metais, per Žolinės atlaidus, popiežius Benediktas XVI jai suteikė Bazilikos vardą“, – sakė pamokslininkas.

„Gal paklausite, kad jei tiek visokių dalykų, kaip tuomet su tiesioginiu kunigo darbu? Stebėjausi, kaip kanauninkas Petras ištveria. Mišios Krekenavos bažnyčioje kasdien, Vadaktėlių bažnyčioje – dukart per savaitę, Roduose ir Žibartonyse – dukart per mėnesį, – džiaugėsi ganytojas. – O Žolinės atlaiduose visose klausyklose ir net šventoriuje kunigai klausė išpažinčių. Reikėdavo juos sukviesti ir susitarti. Ir galop visi būdavo gausiai pavaišinti. Buvo gražūs santykiai su mokykla!“

O kokį jį matė tikintieji? Buvo reiklus sau, teisingas ir reiklus parapijiečiams, visų gerbiamas, jo patarimų laukiama ir įsiklausoma. Per 30 metų klebonaudamas Krekenavoje iš pusės žodžio ir akylaus žvilgsnio suprasdavo kiekvieną parapijietį, tiek didelį, tiek mažą. Žinojo, kur, kuo ir kada kam patarti, padėti. Parapijiečiai džiaugėsi, kad turėjo tokį dvasinį vadovą, kuris jiems atidavė širdį ir visas jėgas. Jie patys taip jį apibūdina savo knygoje „Krekenava laiko tėkmėje“.

Pasak vysk J. Kaunecko, atrodo, kad. Kan. P. Budriūnas galėjo džiaugtis gyvenimu ir nuveiktais darbais. Bet ne. Sulaukęs 75 metų, jis pradėjo prašyti atleidžiamas iš šventovės, motyvuodamas, jog čia reikia jaunesnio ir energingesnio. Ir vos praėjus porai savaičių po šventovės paskelbimo Bazilika perdavė ją kunigui Gediminui. „Ir tada, ir dabar kartoju jam pasakytus žodžius: „Kanauninke Petrai, tu – kunigas iš didžiosios raidės. Kartais ir nusenusį kunigą sunku pakeisti jaunesniu, o tu pats pasisiūlei, nes tu taip trokšti, kad žmonės kuo daugiau patirtų dvasinių malonių“.

„Tad sakykite dabar, visi sakykite: „ar netinka jam šv. Pauliaus žodžiai: „Iškovojau gerą kovą...“ Taip, kanauninke Petrai, iki paskutinės gyvenimo minutės dirbai. Ir kaipgi dabar tau neištarti Jėzaus žodžius: „Šaunusis ir ištikimasis tarne,... eikš į savo šeimininko džiaugsmą“ (Mt 25, 21).

Gedulingose Mišiose giedojo Ramygalos choras, vadovaujamas maestro Manto Masioko.

Šventoriuje prie kapo žodį tarė jo kraštietis kan. Vladas Rabašauskas ir pasakė: „Kunigo Šermukšnio klebonavimo laikais tuo metu Pabiržėje buvo keturi klierikai. Kaimynystėje vikaravo kun. Albinas Pipiras. Jis ir paskatino Petrą stotį į seminariją“. Ir paminėjo keletą kitų gražių jo gyvenimo ir kovos momentų.

Laidotuvėse dalyvavo giminės, artimieji, rajono meras Povilas Žagūnis, Rokiškio, Anykščių, Papilio parapijų, kuriose kun. Petras darbavosi, tikintieji.

Jo paties pageidavimu kan. P. Budriūnas buvo palaidotas Krekenavos Bazilikos šventoriuje šalia kitų kunigų: bažnyčios statytojo kun. Pranciškaus Žukausko, ilgamečio klebono kan. Boleslovo Barono ir kitų.

Gedulingų pietų metu prisiminimais pasidalino apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis, žodį tarė kan. dr. Robertas Pukenis. Jis akcentavo rezistencinę kan. P. Budriūno veiklą, ypač perspausdinant ir platinant krikščionišką literatūrą.

Sausio 18 dieną Krekenavos Bazilikoje ir Panevėžio Katedroje buvo aukojamos mėnesio po mirties minėjimo šv. Mišios.

Kun. Algirdas DAUKNYS

© 2016 „XXI amžius“