Gavėnia – galimybė atnaujinti tikėjimą

Kun. dr. Robertas Rumšas

Kun. dr. Robertas Rumšas

Gavėnia – malonės laikas, kurį Viešpats suteikia mums, kad galėtume sugrįžti pas Jį, per nuoširdžią atgailą ir atsivertimą. Pelenų dieną ant galvų barstomi pelenai primena, kad esame tik laikini šioje žemėje, žmogus yra pažymėtas laikinumo ženklu. Tad pirmiausia Gavėnia yra ne draudimų ir asketinių pratybų laikas, o Bažnyčios siūloma galimybė atnaujinti mūsų tikėjimą, kad jis taptų vaisingesnis. Šv. popiežius Jonas Paulius II sako: Gavėnia, atsivertimo laikas, padeda mums įsimąstyti į (…) įstabų meilės slėpinį. Tai – grįžimas prie mūsų tikėjimo šaknų, nes, apmąstydami neprilygstamą malonės dovaną, kokia yra Atpirkimas, negalime nesuvokti, kad už viską turime būti dėkingi meilės kupinai dieviškajai iniciatyvai (Šv. Jono Pauliaus II žodis 2002 metų Gavėniai, 1). Kiekviena Gavėnia gali tapti naujo gyvenimo su Dievu pradžia, jei sutinkame nuo savo širdies nuimti paviršutiniškumo luobą ir leidžiame prabilti Jo Dvasiai.

Pirmąjį Gavėnios sekmadienį skaitoma Evangelija apie Jėzaus gundymus dykumoje. Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas (Mt 4, 1). Mums dykuma yra negatyvi vienatvės vieta, žmogus dykumoje yra vienas, aplink nieko nėra, bet Dievo Žodžiui dykuma yra pozityvi vieta, kur žmogus, atitolęs nuo visko, gali labiau suvokti, suprasti patį save, patikrinti, kiek jo gyvenime yra gėrio ir blogio. Jėzus į dykumą buvo nuvestas Dvasios, kad būtų gundomas. Mums gundymas betarpiškai nurodo nuodėmę, ir blogį, bet Jėzaus gundymas – ne pasmerkimas, bet išbandymas, patikrinimas. Jėzus buvo velnio bandomas, bet parodė begalinę Meilę žmogui, kuris dažnai yra blogio ir nuodėmės kalinys. Kodėl Jėzus, Dievo Sūnus, pats Dievas, norėjo būti bandomas velnio. Ar Jam reikėjo įrodyti savo tiesą? Kas vertė Jį eiti į dykumą, kad būtų bandomas? Atsakymą pateikia šv. Augustinas: Kristus tikrai buvo velnio gundomas. Tad ir tu Kristuje būsi gundomas, nes Kristus iš tavęs gavo kūną ir tau suteikė išganymą, iš tavęs paveldėjo mirtį ir tau davė gyvenimą, iš tavęs patyrė panieką ir tau padovanojo garbę: tad Jis iš tavęs sulaukė gundymo ir tau atnešė pergalę. Jei mes jame esame gundomi, jame mes nugalime velnią (Iš Šventojo vyskupo Augustino psalmių aiškinimų). Taigi dėl mūsų Jėzus buvo gundomas, nes mes, be Jo negalime nugalėti blogio, negalime būti nugalėtojai šioje kovoje, kur yra žaidžiama mūsų gyvenimu ir likimu. Tik su Juo, per JĮ ir Jame galime nugalėti blogį, tamsą, nuodėmę, amžiną mirtį, jei dalyvausime Jo begalinės šviesos slėpinyje.

Jei tu – Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona. Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). Pirmas bandymas duona (kiekvienas iš mūsų ieškome to, kas suviliotų mūsų akis ir pripildytų burną) glaudžiai susietas su pirmųjų tėvų nupuolimu, aprašytu Pradžios knygoje. Jie nusidėjo ne dėl to, kad valgė uždraustą vaisių, bet buvo gundomi, jiems buvo sakoma, kad jie taps kaip Dievas. Į šį gundymą mes, žmonės, patenkame kiekvieną akimirką, manydami, kad galime prilygti Dievui.

Dabar žmogus dažnai bando gundyti Dievą, kad jis gali viską padaryti vienas. Nesuprantame arba nenorime suprasti, kad Jėzaus žodžiai yra dvasia ir gyvenimas, kad pilnutinis gyvenimo džiaugsmas, ramybė, teisingumas, yra bendrystė su Viešpačiu, o kol jos nėra, mes negalime būti laimingi. Norėdami nugalėti šiame bandyme, turime įveikti banalumą artintis prie „kasdieninės duonos“, trokšti kai ko daugiau, o tai yra Dievas, Jo Žodžiai, kurie maitina mūsų dvasinį gyvenimą ir pakelia į malonės ir bendrystės horizontus su Dievu ir broliais.

Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam tarė: „Taip pat parašyta:„ Negundyk Viešpaties savo Dievo“ (Mt 4, 6, 7). Šis antras bandymas, aprašytas evangelijoje pagal Matą, vyksta Jeruzalėje, kur bus velykinė Jėzaus auka, šis velnio bandymas tarytum nori paankstinti įvykius. Jis pasiūlo Jėzui gražų mesianizmą, reginį, praktiškai pasiūlo paankstinti „savo“ valandą, apsireikšti tuo, kuo jis yra, Dievu, atsisakant kryžiaus kančios.

Aišku, Jėzus atmeta šį velnio pasiūlymą, nes žino, kad Kryžiaus kelias yra esminis ir būtinas žmogaus išganymui. Jis atmeta lengvą garbės kelią. Šis Jėzaus bandymas moko ir mus nesirinkti lengvų kelių, nes tai dažnai būna tik savęs apgaulė.

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“. Tada Jėzus taria: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 8–10).

Trečiame bandyme Jėzus yra bandomas žemiškomis gėrybėmis. Šis bandymas mums yra aiškiausias, nes paliečia kiekvieną iš mūsų. Valdžia, pinigai yra mėgstamiausi mūsų stabai. Dėl to žmogus kovoja prieš žmogų, brolis prieš brolį. Kiek daug yra šiais laikais priešpriešos tarp artimųjų dėl palikimo, turtų!

Daugelis yra įsitikinę, kad žmogus yra vertas tiek, kiek turi, jei turi daugiau, labiau vertas! Bet ar iš tikrųjų taip yra? Kuomet nepagydoma liga, nelaimė paliečia brangų asmenį ar mus pačius, vargu ar sukrauti turtai gali mus paguosti, nes gali būti pilna piniginė, bet širdis tuščia.

Gavėnia yra proga pažvelgti į save, paklausti, ar savo gyvenime stengiamės atrasti Dievą, įterpti Jį į savo gyvenimą, kuris mums, krikščionims, turėtų būti viskas, ar stengiamės turėti šalia savęs paslėptą lobį, brangiausią perlą (plg. Mt 13, 44-46).

Valdžia, pinigai, materialinės gėrybės, apsvaigina tuščiu džiaugsmu, kuris greitai išnyksta. Dėl to Jėzus ir atmetė šį velnio pasiūlymą, mokydamas mus visus atsiklaupti tik prieš Meilę (kuri Jam reiškia „auką“ atiduodant patį save), nes, tik mylėdami ir būdami mylimi, atrasime tikrąją laimę savo gyvenime.

© 2016 „XXI amžius“