Nemirtingumo troškimas

Viešpaties Prisikėlimas yra didžiausia ir svarbiausia Bažnyčios šventė. Šv. Paulius davė išmintingą atsakymą Pirmajame Laiške Korintiečiams rašydamas: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14) ir išaiškino, kad Jėzus prisikėlė vien tik dėl mūsų, o ne dėl savęs. Dėl mūsų priėmė žmogišką prigimtį, kentėjo ir mirė ant Kryžiaus. Tie visi aktai nebuvo reikalingi Jėzui, kaip Antrajam Dieviškajam asmeniui, bet reikalingi ir būtini mūsų išganymui. Vienas iš labai svarbių žmogaus troškimų buvo ir yra NEMIRTINGUMO troškimas. Žmogus visada troško nugalėti mirtį, žinojo, kad ji viską gyvenime pabaigia, kad netgi labai jaunam žmogui gali nutraukti gyvenimą, perbraukti visus planus ar viltis, žinojo, kad jo kova su mirtimi yra pasmerkta pralaimėjimui, bet nemirtingumo ilgesys visada buvo labai gyvas. Ir atėjo įvykis, apie kurį Kristus ne kartą kalbėjo, kad žmogaus Sūnus ,,bus nužudytas ir trečią dieną prisikels“. Po trijų dienų nuo mirties Jėzaus kapas, kuriame buvo paguldytas Jo kūnas, buvo tuščias. Jėzus prisikėlė, nugalėjo mirtį ir pasirodė Marijai Magdalenai, moterims, kurios atėjo prie kapo patepti Jėzaus kūno aliejais, pasirodė Petrui, Jonui ir kitiems, ir vyko kažkas nepaprasta. Jie netiki. Mirties faktas yra toks galingas, kad pirmą akimirką neprileidžia minties, kad kas nors gali ją nugalėti. Labai trokštantis nemirtingumo žmogus netiki, kad tai įmanoma. Ryškiausias pavyzdys čia yra apaštalas Tomas, kuris savo broliui sakė: ,,Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Reikėjo laiko, tikėjimo, susitikimų su Jėzumi, kuriuose apaštalus įtikino kalbėdamas: ,,Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai – aš pats. Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Tai taręs jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: ,,Ar neturite čia ko valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse (Lk 24, 38–43).

Dar kartą norisi pakartoti tą keistą žmogaus nuostatą – nemirtingumo troškimą ir netikėjimą. Kad tai tapo įmanoma, parodė Kristaus prisikėlimo pavyzdys. Kas žino, ar iš tos nuostatos neiškilo nesupratimas to mokslo, apie kurį Jėzus kalbėjo kaip apie AMŽINĄJĮ GYVENIMĄ, apie kelią, kuriuo galima pasiekti jį, ir tai vienintelis kelias, kuris yra šis gyvenimas?! Tai, kas žmogui atrodė pabaiga, Kristaus mokyme buvo pradžia nemirtingumo, amžinojo gyvenimo, kurį sunku įsivaizduoti. Tai yra visiškai kita tikrovė, kuri peržengia mūsų proto pažinimo galimybes. Jėzus šiuo klausimu nieko nepaaiškina, bet tik dažnai sako: „Kas stengiasi išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins“ (Lk 17, 33). Kalbėdamas apie Paskutinįjį teismą, kai bus ištartas lemiamas sprendimas blogiesiems ir teisiesiems, Jėzus sakė: ,,Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 46).

Reikia pasakyti, kad buvo žmonių, kurie klausė Jėzų: ,,Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus atsakė: ,,Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą – kaip save patį“ (Lk 10, 27). Jėzus dar liepė laikytis Dievo įsakymų.

Galima pagalvoti, kad Jėzus savo mokyme nepaliko abejonių šešėlio, kad tikras, amžinasis gyvenimas prasideda po mūsų mirties, nes ji yra vartai, pro kuriuos turime praeiti, o už jų prasideda trokštamas žmogaus nemirtingumas. Jėzus žinojo, kad tai suvokti daugeliui gali būti sunku, bet niekam nedarė prievartos. Troško tik tikėjimo. Labai aiškiai pasakė: ,,O amžinasis gyvenimas – pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3).

Arkivyskupas Edmund Piszcz

Sutrumpintai vertė kun. Edmundas Rinkevičius

© 2016 „XXI amžius“