Netektis

A†A kun. jubil. Alfredas Pranas Rukšta

(1926 03 27–1955 09 26–2016 03 01)

Kun. Alfredas Pranas Rukšta 1998 metais Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Kun. Alfredas Pranas Rukšta 2013 metais Ričardo Šaknio nuotrauka

Kovo 1 dieną mirė Opolės (Lenkija) vyskupijos kunigas Alfredas Pranas Rukšta, ilgus metus darbavęsis Kaišiadorių vyskupijoje. Jis gimė 1926 m. kovo 27 d. Kazokiškių parapijoje, Kaišiadorių vyskupijoje. Pradžios mokyklą lankė Kazokiškėse, vėliau mokėsi Vievio progimnazijoje, 1941 metais įstojo į Vilniaus amatų mokyklos Elektrotechnikos skyrių. Antrojo pasaulinio karo metais, 1944-aisiais, į Lietuvą sugrįžusi tarybinė valdžia, jį kartu su broliu Mečislovu ir dėde Karoliu paėmė į armiją. A. Rukšta tarnavo lenkų kariuomenės 8-ojoje pėstininkų divizijoje. Tik tas, kas pats iškentė karo pragarą, gali suprasti, ką teko patirti, pamatyti, savo kailiu pajusti jaunajam A. Rukštai, ne savo noru tapusiam kareiviu: gyvenimas pusbadžiu, fronto pavojai, akistatos su mirtimi, sužeidimai ir baisybės, žvėriškumai, pamatyti ilgame, begaliname kelyje į karo baigtį. Tačiau jis nesibaigė 1945 m. gegužės 8 d. – A. Rukštai dar teko pakeliauti po nuniokotus kraštus, kur atsirasdavo pavienių vokiečių armijos dalinių. Ir vis neapleisdavo mintys apie tėviškę, Kazokiškes, tėvus, brolius ir seserį, kitus artimuosius. Prisiminimai šildė ir dvasią, ir kūną, padėjo išlaikyti viltį, kad sugrįš, kad išliks gyvas. O mirtis ne kartą buvo ištiesusi link jo ranką, bet Dievas turėjo kitų planų, todėl Alfredas išliko gyvas po sužeidimo, atsipeikėjęs tarp negyvų kovos draugų sunkvežimyje. Dievo galybė įkvėpė atsiklaupti pasimelsti šalia beržo, kurį čia pat suknežino sprogimas suniokojo. Malda, tvirtas tikėjimas Dievu ir pasitikėjimas jo globa įkvėpė drąsos žygiams, gelbstint draugus, vykdant pavojingas užduotis. A. Rukštos narsą įvertino ir Lenkijos karinė vadovybė, jį apdovano ordinu „Virtuti militari“, kitais pasižymėjimo ženklais, vėliau paaukštino iki majoro laipsnio. Iš tiesų karas A. Rukštai baigėsi 1947 metų pavasarį. Jis apsigyveno pas brolį Poznanėje, Lenkijoje. 1948 metais Rukštų šeimą (13 asmenų) ištrėmė į Sibirą, Irkutską. Alfredas buvo priverstas likti gyventi Lenkijoje, tremtyje, kaip „liaudies priešų – buožių“ – šeimos narys. Tada Nysoje baigė Energetikos technikumą. Iš tvirtos katalikų šeimos kilęs jaunuolis vis dėlto dvasinės tarnystės neplanavo. Paleistas iš kariuomenės, stojo mokytis į Energetikos technikumą. Katalikiškoje Lenkijoje, kur jau šeimininkavo tarybinė valdžia, kurį laiką mokyklose dar vyko tikybos pamokos, tačiau į jas jau buvo nusitaikyta. A. Rukšta buvo vienas iš tų, kuris nenusileido gąsdinimams ir grasinimams, kovojo už teisę lankyti šias pamokas. Tai buvo, kaip jis manė, pirmoji kunigo pašaukimo sėkla. O derybas su Dievu pradėjo ieškodamas tolesnio kelio: jei išlaikys egzaminus į Poznanės aukštesniąją inžinerijos mokyklą, tai taps inžinieriumi, jei ne, stos į kunigų seminariją. Tačiau viskas įvyko taip, kad apsispręsti teko pačiam, nes 1949 metais į mokyklą buvo priimtas net ir neišlaikęs egzaminų. Todėl užteko mėnesio studijų, kad suprastų, kad jo gyvenimas priklauso Dievui ir Bažnyčiai. O dėdė Feliksas laiške tėvams į Sibirą parašė: „Mūsų šeimoje nelaimė. Alfredas išsikraustė iš proto…“ Baimės apimti žmonės tik pačioje trijų lapų laiško pabaigoje sužinojo, kad tas proto aptemimas – kunigystė. Taigi pačioje mokslų pradžioje Alfredas metė inžinerijos mokyklą ir įstojo į Opolės diecezijos kunigų seminariją. 1954 m. rugsėjo 26 d. įšventintas į kunigus Opolės vyskupijai. 1956 metais po daugybės prašymų ir žygių Rukštų šeima, paleista iš tremties Sibire, apsigyveno Lenkijoje, nes grįžti namo neleista. Vėliau kun. A. Rukšta studijavo Varšuvos katalikų akademijoje ir įgijo teologijos magistro laipsnį. Ten mokytis buvo labai sunku, bet nemažas išbandymas jam buvo ir skyrimas dirbti tikybos mokytoju mergaičių mokykloje, kur jų studijavo apie tūkstantį – nuo darželinukių iki dvyliktokių. Kad bręstančios merginos matytų jame tik kunigą, o ne itin išvaizdų vyrą, kun. A. Rukšta pasielgė išties drastiškai – plikai nusiskuto galvą, atsikratė labai dailių garbanotų plaukų. 1957–1960 metais jis dėstė tikybą ir ėjo vienuolyno kapeliono pareigas Bytome. 1960–1983 metais ėjo Skorošycų (Skoroszyce) parapijos klebono pareigas, buvo gerbiamas ir mylimas vietos žmonių. Nors Lenkijoje, kaip ir kitose socialistinėse šalyse, Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, tačiau į daugelį dalykų žiūrėta pro pirštus, komunistinės tvarkos laikytasi dažnai tik paviršutiniškai. Daug sako tas faktas, jog vaikai legaliai galėjo lankyti prie bažnyčių įsteigtas katechetines mokyklas. Iškalbingiausiai apie aukščiausių partinių asmenų gyvenimą byloja kun. A. Rukštos pasakojimas apie jo naktinį pasivažinėjimą su NKVD karininku. Per vieną naktį, atvežtas į gana tolimą vietovę, kunigas pakrikštijo kelis aukštų pareigūnų vaikus, buvo už šį žygį gerai atlygintas, aišku, puikiai suprasdamas, jog girtis tuo tikrai nereikia. Už visuomeninę veiklą, aktyvią pagalbą statant naują mokyklą, Skorošycų valdžios atstovai apdovanojo kleboną kun. A. Rukštą padėkos raštu, be to, jis ne kartą apdovanotas ir už kitus nuopelnus kraštui ir šaliai. Jam dar buvo patikėtos pagalbinio kapeliono pareigos Lenkijos armijoje ir suteiktas majoro laipsnis. 1983 metais, sulaukęs pensinio amžiaus, apsigyveno Vroclave ir ėjo vietos lietuvių kapeliono pareigas.

Nors ir toliau nuo Tėvynės, nors ir negalėdamas į ją sugrįžti, kun. A. Rukšta niekada nepamiršo Lietuvos, dalyvavo vietos lietuvių veikloje. Meilę jai puoselėjo ne tik mintyse, bet ir įrodė ypatingu poelgiu. Dar būdamas kunigų seminarijos studentas, A. Rukšta sužinojo, jog Soldino miške esantį paminklą lakūnams S. Dariui ir S. Girėnui ruošiamasi nugriauti. Vietos valdžia nutarė, jog tai – vokiečių laikų palikimas, nes užrašų lentelės nuo paminklo buvo dingusios. Drąsos ir ryžto nestokojantis lietuvis kilo į kovą. Prisistatęs žuvusiųjų giminaičiu, jis ėmė atakuoti įvairias tarnybas raštais, reikalaudamas išsaugoti paminklą ir leisti jį sutvarkyti. Dar 1953 metais jis aktyviai susirašinėjo su Soldino miško eiguva, vaivadijos girininkija ir prezidiumu, kol gavo leidimus remontuoti ir atnaujinti užrašus. Kadangi tam reikėjo didelių lėšų, kun. A. Rukšta laiškais paprašė pagalbos visų jam žinomų lietuvių. Deja, padėti panoro tik vienas kitas, tad surinkta buvo tik 1050 zlotų vietoj reikiamų keturių tūkstančių. Pridėjęs ir savo turimus pinigus, tegalėjo užsakyti lentelę, o remontuoti paminklo jau nebuvo už ką. Tačiau svarbiausia buvo padaryta – svarbi mūsų tautai vieta išliko. 1993 metais paminklą Lietuvos didvyriams Soldino miške aplankė ir kūrinio autoriaus Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sūnus Vytautas Landsbergis bei tuometinis premjeras Adolfas Šleževičius. Dokumentai, pasakojantys apie kun. A. Rukštos nuveiktus darbus gelbėjant paminklą, dabar saugomi Kauno karo muziejuje.

Kai pagaliau kun. A. Rukšta aplankė tėviškę Kazokiškėse, mažai ką berado iš buvusios didelės ir gražios sodybos. Skausmas dėl šios netekties nenumalšino noro padėti atgimstančiai šaliai. 1991 metais, po pokalbio su tuometiniu Kaišiadorių vyskupu Juozu Matulaičiu, kun. A. Rukšta ėmėsi misionieriškos veiklos. 1992 metais kartu su seserimis elžbietietėmis sutvarkė ir įrengė joms atgautus namus J. Pabrėžos gatvėje Kaune, mokė jas lietuvių kalbos, išvertė brevijorių. Po pusmečio sunkaus darbo vėl išvyko į Vroclavą, kur tuo metu gyveno.

1995 metais kun. A. Rukšta sugrįžo pastoraciniam darbui į gimtąją Kaišiadorių vyskupiją, į Užuguosčio parapiją, ir ėmėsi klebonijos remonto, dirbo parapijoje pusantrų metų. 1997 m. liepos 25 d. kunigas paskirtas į Kietaviškes. Čia ir vėl dveji metai tvarkymo, atstatymo, gražinimo. Klebonas kun. A. Rukšta kartu su pagalbininke Marija Frančeska Kurtyka buvo lyg mobilioji remonto brigada, siunčiama į apleistas parapijas, kad jas sutvarkytų ir prikeltų naujam gyvenimui. Tačiau šis darbas buvo labai reikalingas ir svarbus, nors kainavo abiem daug jėgų ir sveikatos. 2000 m. gegužės 26 d. „remonto brigada“ atvyko į Stakliškes. Tai, ką čia aptiko, nugąsdino ne juokais – nebuvo galima ne tik pernakvoti, o apie gyvenimą apgriuvusioje klebonijoje negalėjo būti ir kalbos. Ryžto ir noro dirbti šie vaizdai nenumušė. Ir klebonui, ir šeimininkei teko glaustis Birštone ir iš ten važinėti į Stakliškes, bet tai, ką jie padarė per gana trumpą laiką, buvo akivaizdu. Šiandien ir bažnyčia, ir klebonija yra puikiai sutvarkytos, visur gražu, skoningai dailu. Neplanavęs ilgai užsibūti, klebonas Stakliškėse praleido 14 metų, be jo miestelio ir parapijos kultūrinis bei visuomenės gyvenimas tapo neįsivaizduojamas, klebonas dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, priimdavo juos į bažnyčią. Šeimininkė M. F. Kurtyka, niekada negalvojusi tapti klebono pagalbininke, nors giedodavo bažnyčioje, už bažnyčios ir klebonijos tvarkymą ir priežiūrą buvo apdovanota Kaišiadorių vyskupijos padėkos raštu. O klebono kun. A. Rukštos indėlis į Stakliškių krašto gyvenimą įvertintas Prienų rajono savivaldybės „Dėkingumo“ nominacija.

Sunkus, sudėtingas, visų matomas ir aptariamas kunigo gyvenimas. Kun. A. Rukšta yra sakęs, kad ne tik žmonių pagarba ir meile jis apgaubtas, bet ne kartą teko išgirsti skaudžių žodžių, apkalbų ir įžeidimų. O kunigui kartais irgi būna liūdna, sunku pakelti pareigų naštą, susitaikyti su jėgų trūkumu negandų užkluptam. Tačiau stakliškiečiai savo kleboną pažino kaip linksmą, mėgstantį pajuokauti žmogų, kuris ir padainuodavo šventėse, ir pašokdavo, kiekvienam rasdavo gerą ir malonų žodį. Kun. A. Rukšta visada mokėjo patraukti jaunimą savo maloniu, paprastu bendravimu, todėl ne tik lankydavosi mokykloje, bet ir leido suburti šiuolaikinį chorą bažnyčioje, visokeriopai jį remdavo ir skatindavo. Nemažas amžiaus skirtumas netrukdė jam suprasti, kaip gyvena ir ko nori jauni žmonės. Apie tai, ką teko patirti, pamatyti, padaryti kun. A. Rukštai, vien nuotraukų iš įvairių jo gyvenimo tarpsnių yra daugybė albumų. Todėl džiugu, kad atsiminimai apie vaikystę ir jaunystę, karą sugulė į tėviškės žmonių sudarytą knygą. Apmąstydamas praeitį, klebonas ir pats užrašydavo visa, kas jam yra svarbu ir saugotina. Laisvalaikiu skaitydavo kitų kunigų atsiminimus, knygas, laikraščius. O kalbėdamas apie savo dvasinę veiklą, sakydavo, jog didžiausią džiaugsmą jam teikia parapijiečiai, kurie ne tik lankosi bažnyčioje per didžiąsias šventes, bet ir dažniau, krikštija vaikus, tuokiasi Dievo akivaizdoje, gyvena santarvėje šeimose ir su aplinkiniais. Skaudu, sunku, tačiau beveik nieko negali padaryti dėl tų, kurie pasirinko girtuokliavimą, narkomaniją, nesirūpina ne tik savo dvasia, bet ir apleidžia vaikus. Juk toks kunigo gyvenimas – tarnauti žmonėms, kartu su jais džiaugtis ir liūdėti, stengtis atvesti į tikrąjį kelią. Gaila, jog tikinčiųjų bažnyčioje vis mažėja, o priežasčių tam – daug, tik mažai kas įveikiama kunigo jėgomis.

2014 metais, nusilpus jėgoms, kun. A. Rukšta pasiprašė atleidžiamas iš klebono pareigų ir išvyko reziduoti į Vroclavo arkivyskupiją Lenkijoje.

Kun. A. Rukšta buvo pareigingas ir darbštus, su kolegomis mielai dalijosi įgyta pastoracine ir gyvenimiška patirtimi, buvo vaišingas ir draugiškas. Visose parapijose Kaišiadorių vyskupijoje uoliai rūpinosi ne tik bažnyčių ir kitų parapijoms priklausančių statinių būkle ir grožiu, bet rėmė karitatyvinę veiklą. Besidarbuodamas Kaišiadorių vyskupijoje atšventė jubiliejinę 60 metų kunigystės sukaktį.

Kun. A. P. Rukšta buvo pašarvotas Skorošycų Šv. Jadvygos parapijos bažnyčioje. Laidotuvių pamaldoms kovo 5 dieną vadovavo Opolės vyskupas Andžejus Čaja (Andrzej Czaja) bei keliasdešimt kunigų. Homilijoje vyskupas pabrėžė aistringą kunigo Alfredo norą skelbti Evangeliją ir tarnauti Visuotinei Bažnyčiai. Vyskupas priminė apie kun. Alfredo tarnystę lietuvių sielovadoje tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje.

Po šv. Mišių atsisveikinimo žodį tarė Kaišiadorių vyskupo generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius. Jis perdavė artimiesiems Kaišiadorių vyskupo Jono Ivanausko, vyskupo emerito Juozo Matulaičio ir Kaišiadorių vyskupijos kunigų bei tikinčiųjų užuojautos žodį.

Prienų rajono savivaldybės bei Stakliškių parapijiečių vardu žodį tarė Stakliškių seniūno pavaduotoja Nijolė Ivanovienė. Ji priminė pagrindinius kun. A. Stakliškių parapijoje nuveiktus sielovadinius darbus.

Vroclavo Šv. Maksimilijono Kolbės parapijos klebonas prel. Česlavas Majda (Czesław Majda) prisiminė kunigą Alfredą kaip ištvermingą konfesarijų, nes prieš atvykdamas sielovadiniam darbui į Lietuvą jis buvo ištikimas Šv. Maksimilijono Kolbės bažnyčios pagalbininkas. Laidotuvėse dalyvavo Vroclavo lietuvių kapelionas prel. Alfonsas Jurkevičius, kuris 1995 metais iš kun. Alfredo perėmė sielovadinį rūpinimąsi Vroclavo lietuviais.

Po užtarimo maldų laidotuvių procesija pajudėjo link Nysos kapinių (Cmentarz Jerozolimski), kuriose šalia savo tėvų ir giminaičių buvo palaidotas kun. Alfredas Rukšta. Karsto įleidimo į duobę metu aidėjo kareivių iššautos salvės – paskutinis kariuomenės atsisveikinimas su buvusiu karo kapelionu, majoru kun. A. Rukšta.

Tesuteikia Viešpats savo tarnui amžinybės džiaugsmą!

Pagal Kaišiadorių vyskupijos kurijos pranešimą ir „Krašto vitriną“

© 2016 „XXI amžius“