Tėvas Pijus ir tėvas Leopoldas Mandičius

Du Gailestingumo metų globėjai mažesnieji broliai kapucinai, atlikę susitaikinimo misiją klausykloje

Tėvas Leopoldas Mandičius

Per Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę 2015 m. gruodžio 8 d., per iškilmingas šv. Mišias Šv. Petro aikštėje, popiežius Pranciškus paskelbė Gailestingumo jubiliejų. Vieni iš šių metų globėjų yra du kapucinai – t. Pijus ir t. Leopoldas, kurių relikvijos buvo pagerbtos Vatikano bazilikoje nuo 2016 m. vasario 8 iki 14 dienos. Abu kapucinai yra nepavargstančių, kantrių nuodėmklausių pavyzdžiai ir autentiški Dievo Gailestingumo liudytojai. T. Pijus skaitytojams turbūt yra geriau žinomas, tad šįkart susipažinkime su t. Leopoldu.

Tėvas Leopoldas Mandičius gimė 1866 m. gegužės 12 d., buvo dvyliktas vaikas kroatų Mandič-Carevič šeimoje, Hercegnovio mieste, Jugoslavijoje. Būdamas 16 metų, įstojo į Kapucinų ordiną Venecijoje. 1890 m. rugsėjo 20 d. buvo įšventintas kunigu. Kadangi buvo kilęs iš skirtingų religinių tradicijų aplinkos (katalikų, stačiatikių, protestantų, musulmonų, žydų), t. Leopoldas įsitikino, kad jo pašaukimas bus susivienyti išsiskyrusius ir susipykusius Rytų krikščionis. Jo užmojams sutrukdė sveikatos problemos, tačiau, nors kūnas buvo silpnas, tačiau t. Leopoldo dvasia – stipri. Nuo kitų kapucinų jis skyrėsi dvasinio gyvenimo gilumau Brolių buvo laikomas asmeniu, apdovanotu kontempliacijos dovana. Ypač daug laiko praleisdavo prie Švč. Sakramento, puoselėjo pamaldumą Švč. Mergelei Marijai. Kiti sakydavo, kad buvo jo „dvi didelės meilės“. Atsižvelgdami į tas savybes ir į t. Leopoldui būdingą širdies gerumą, kantrumą, mandagumą bendraujant su žmonėmis, vyresnieji suteikė tinkamą kryptį jo, kaip kunigo, pašaukimui ir nusprendė: „Tėve, tavo misijos Rytai bus klausykla“.

Nuolankiai paklusęs, t. Leopoldas tapo „klausyklos kaliniu“: išpažinčių klausydavo 8–12 valandų įvairiuose kapucinų vienuolynuose, o nuo 1906 metų iki mirties – kapucinų bažnyčioje Paduvoje. Susitaikinimo tarnystę t. Leopoldas atlikdavo labai atsidavęs. Jo patarimai ir pamokymai įkrisdavo žmonėms giliai į širdis, priversdavo susimąstyti, pažadindavo nerimą, sujudindavo sąžinę. Į vienuolio celę-klausyklą nuolat ateidavo paprastų žmonių, kilmingųjų, profesorių, studentų, kunigų. Visi žavėjosi t. Leopoldo taktu, mandagumu bei įžvalgomis, bet labiausiai – jo gyvenimo šventumu.

Visa tai t. Leopoldui niekada neleido pamiršti kilmingo tikslo, kurio siekė nuo pat jaunystės, – atvesti Rytų krikščionis į katalikiškąją vienybę. Kapucinas nuolatos už juos melsdavosi. Šia intencija herojiškai atidavė Dievui visą savo gyvenimą.

Tėvas Leopoldas mirė staiga 1942 m. liepos 30 d. Paduvoje, prieš tai išklausęs 50 kunigų išpažintčių. Dar jam gyvam esant, buvo laikomas šventuoju, o po mirties t. Leopoldo šventumas tapo žinomas toli už Italijos sienų. 1976 m. gegužės 2 d. popiežius Paulius VI paskelbė jį palaimintuoju ir pasakė: „Kupini nuostabos, turėtume Dievui dėkoti, kad davė mums tokį ypatingą savo malonės dalytoją per Atgailos sakramentą“. Tėvą Leopoldą kanonizavo šv. popiežius Jonas Paulius II VI vyskupų sinodo, skirto Atgailos ir susitaikinimo sakramentui, pabaigoje. Drauge popiežius paskelbė t. Leopoldą nuodėmklausių bei visų atliekančiųjų išpažintį globėju.

Antrojo pasaulinio karo metais kapucinų vienuolyną subombardavo, iš viso vienuolyno pastato išliko tik vienas kambarys – t. Leopoldo celė-klausykla. Įvyko tai, ką šventasis išpranašavo: „Taip pat šita bažnyčia ir vienuolynas bus sunaikinti, bet ne šita celė, nes joje Dievas parodė žmonių sieloms tiek daug gailestingumo, ir šita celė išliks kaip matomas Dievo gerumo ženklas.“

Šaltinis: www.kapucyni.pl.

Vertė br. Tomas Pilchas OFM Cap

„Tėvo Pijaus balsas“, nr. 26.

Mažesniųjų brolių kapucinų leidžiamą žurnalą „Tėvo Pijaus balsas“ galite įsigyti katalikiškuose knygynuose Vilniuje ir Kaune, Šv. Vincento Pauliečio (Petrašiūnų) bažnyčioje arba paskambinę broliui Vincentui telefonu 8-677-52634 .

© 2016 „XXI amžius“