Netektis

A†A mons. Vincas PRANCKIETIS

(1923 01 07–1948 10 31–2016 05 03)

Gegužės 3 dieną Jonavoje mirė monsinjoras Vincas Pranckietis. Jis gimė 1923 metų sausio 7 dieną pasiturinčių ūkininkų šeimoje Labos kaime, Dambavos parapijoje. Ten mažasis Vincukas baigė tris pradžios mokyklos skyrius, o tėvams persikėlus gyventi į Baisogalos valsčių, pradžios mokslus tęsė Vabalių, Smilgių ir Šeduvos mokyklose. Vėliau mokėsi Šeduvos ir Kėdainių gimnazijose. Mokantis Kėdainiuose jam kilo mintis apie kunigystę, nors tėvas labiau norėjo, kad sūnus perimtų ūkį, vestų, susilauktų paveldėtojo. Anot tėvo, kunigas turįs būti gražus, turėti gerą balsą, o sūnus anaiptol toks nesąs. Pats Vincas svajojo, kaip jo dėdė kunigas Solovkų kalinys Augustinas Pranckietis (1886–1986) baigti dvasinę akademiją, būtinai išvykti studijuoti į Italiją, aplankyti Prancūziją.

1943 metais V. Pranckietis įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Mokydamasis pasižymėjo tikra krikščioniška dvasia, inteligentišku, nuoširdžiu ir ramiu būdu. Jau tada buvo žinomas kaip fotografijos mėgėjas, poetiškos ir jautrios sielos žmogus. Seminarijos vadovybės nuomone, V. Pranckietis buvo labai tinkamas jaunimo sielovadai. Tiesa, jo sielovadinio darbo pradžia buvo kiek kitokia, nei buvo galima manyti. Kunigu V. Pranckietį 1948 m. spalio 31 d. Kauno Arkikatedroje įšventino vyskupas Kazimieras Paltarokas dar nebaigusį studijų. Laikai buvo neramūs, grėsė trėmimai, todėl buvo nuspręsta kunigystės šventimus teikti dar nebaigusiems seminarijos paskutinio kurso klierikams. Vėliau pasirodė, kad tokia taktika pasiteisino.

1949 m. kovo 25 d. saugumiečiai suėmė kun. V. Pranckietį bei dvylika kitų seminarijos auklėtinių ir ištrėmė juos į Baikalo ežero salą Olchoną. Kunigui Vincui buvo inkriminuota jo kilmė: tėvai turėjo net (!) 50 hektarų ūkį. Kartu su likimo broliais kunigais, jau vežamas į tremtį, jis pradėjo savo sielovadinį darbą. Pats buvo sakęs, kad turėjo svajonę dirbti parapijoje prie ežero kranto, tad ši svajonė tam tikra prasme prie Baikalo ir išsipildė. Penkerius metus kunigas V. Pranckietis ten dirbo pramoninėje žvejyboje, o baigęs sunkią darbo dieną visuomet rūpindavosi aukoti šv. Mišias. Žiemomis ten buvo 40–50 laipsnių šalčio, žvejoti reikėjo naktimis, per audras, žiemą – tinklais po ledu. Ir sunkiomis sąlygomis jis neprarado sugebėjimo įžvelgti Dievo sukurto pasaulio grožį. Drauge, kiek pajėgdamas, rūpinosi dvasiškai patarnauti lietuviams tremtiniams. Po Stalino mirties padėtis sušvelnėjo, ir 1955 metais kun. V. Pranckiečiui buvo leista išvykti į Usolje Sibirskoje miestą, kur įsidarbino buhalteriu. Ten kunigas Vincas rado dideles lietuvių ir vokiečių tremtinių kolonijas, pagal galimybes juos lankydavo ir teikdavo kunigiškus patarnavimus. 1958 metais kun. V. Pranckiečiui buvo leista gyventi visoje Sovietų Sąjungoje, išskyrus Lietuvą, tačiau jis surizikavo ir grįžo į tėvynę, kurį laiką gydėsi. 1959 metų pradžioje buvo paskirtas Radviliškio parapijos vikaru, tačiau praėjus metams civilinės valdžios buvo iš ten išvarytas kaip neturintis teisės gyventi Lietuvoje. Kun. V. Pranckietis kreipėsi į Aukščiausiosios Tarybos prezidiumą, prašydamas jam tokį leidimą suteikti, tačiau, kol prašymas buvo svarstomas, oficialiai kunigo pareigų eiti negalėjo. 1961–1962 metais dirbo Kauno medžio apdirbimo kombinate darbininku. 1962 metų birželį buvo paskirtas Didvyžių ir Žaliosios parapijų klebonu, o 1965 metais perkeltas klebono pareigoms į Siesikus. 1974 m. balandžio 22 d. kunigas Vincas paskirtas Jonavos parapijos administratoriumi. Vyskupas Juozapas Matulaitis-Labukas dar pavedė jam kunigų seminarijos nuodėmklausio pareigas.  Nors sovietmečiu tikinčiųjų teises buvo varžomos, bet tuo metu galima buvo remontuoti paminklines Siesikų ir Jonavos bažnyčias. 1975 metais klebonas Jonavos bažnyčioje (priskiriamoje Lauryno Guceviciaus projektui) įvedė centrinį šildymą, perdažė puikaus interjero bažnyčios vidų ir išorę, uždėjo naują skardinį stogą. Klebonavimas Jonavoje sovietmečiu nebuvo rožėmis klotas – vieną rytą atėjęs į savo bažnyčią rado Nukryžiuotojo nišą pridergtą, o kryžių įsmeigtą į mėšlo krūvą.

1991 m. gegužės 22 d. šventasis popiežius Jonas Paulius II pakėlė kunigą Vincą Pranckietį Jo Šventenybės kapelionu (monsinjoru). 1992 metais mons. V. Pranckietis tapo Žeimių dekanato dekanu, dar atšventė Jonavos bažnyčios 200 metų jubiliejų, paskui jo sveikata labai susilpnėjo. 1994 m. balandžio 21 d. mons. V. Pranckietis savo paties prašymu buvo paskirtas Jonavos parapijos altaristu vikaro teisėmis. Kiek leido jėgos, visuomet rūpinosi patarnauti tikintiesiems – net ir sirgdamas kojų liga, mons. V. Pranckietis atvežtas į bažnyčią po valandą-pusantros klausydavo išpažinčių.

Mons. V. Pranckietis vienoje iš savo knygų rašė: „…vis prisimenu tėvo man stojant į seminariją pasakytus žodžius: kunigas turi rašyti knygas“. Baigęs klebono karjerą, išleido keturias: puikius atsiminimus apie Sibiro tremtį „Baikalo žvejys“ (1998), „Ne vien duona“ (2000), publicistikos knygą „Vynmedis ir jo šakelės“ (2005) ir laiškų knygą „Padraugaukime“ (2008).

Mons. V. Pranckiečio žemiškieji palaikai palaidoti Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios šventoriuje.

Kauno arkivyskupijos kurija

© 2016 „XXI amžius“