Netektys

A†A kun. Jeronimas Petrikas
(1937 09 12–1987 05 31–2016 07 14)

Vyskupas Arūnas Poniškaitis atlieka laidotuvių apeigas

Liepos 14-osios vakare Ignalinos ligoninėje mirė Kaltanėnų parapijos klebonas kun. Jeronimas Petrikas. Jis gimė 1937 m. rugsėjo 12 d. Mažeikių kaime, Taujėnų parapijoje, Ukmergės apskrityje, tikinčioje šeimoje, kurioje užaugo kartu su dviem broliais. Su pagarba prisiminė savo tėvelį, talkinusį laisvės gynėjams. 1945–1949 metais mokėsi gimtojo kaimo pradžios mokykloje. Mokslus tęsė Taujėnų progimnazijoje, vėliau performuotoje į vidurinę mokyklą. Ją baigęs, 1956 metais įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kuriame trejus metus studijavo anglų kalbą. 1959 metais buvo paimtas į privalomą karinę tarnybą, kurią baigė po trejų metų. 1963 metais pradėjo dirbti Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje. Nuo 1968 iki 1982 metų dirbo inžinieriumi Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos Specialiame konstravimo biure. 1968–1972 metais mokėsi Vilniaus vakarinėje dailės mokykloje. Atpažinęs pašaukimą kunigystei, J. Petrikas tris kartus stojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, bet jo prašymas buvo atmestas. Tik 1982 metais pavyko įstoti. 1987 m. gegužės 31 d. Kauno Arkikatedroje buvo įšventintas kunigu. Darbavosi šiose parapijose: 1987 06 09 paskirtas Paberžės parapijos administratoriumi, kad pavaduotų susirgusį šios parapijos kleboną, 1987 09 04 – Švenčionių parapijos vikaru ir Reškutėnų parapijos administratoriumi, 1988 06 14 – Pūškų parapijos klebonu, 1988 11 25 – Lavoriškių parapijos administratoriumi ir Kenos koplyčios rektoriumi, 1990 05 18 – išleistas darbuotis į Gervėčių parapiją Baltarusijoje. 1996 07 02 kunigas Jeronimas sugrįžo darbuotis į Lietuvą ir buvo paskirtas Kalesninkų parapijos administratoriumi, 2000 10 05 – Reškutėnų parapijos klebonu, 2005 05 31 – Kaltanėnų parapijos klebonu.

Gyveno kukliai ir paprastai, su šypsena pasitenkindamas tuo, ką turėjo. Mylėjo Dievą ir Tėvynę. 1993 metais rašė: „Pilietybę, kurios nieks negali atimti, turiu: esu Dievo Tautos narys ir Jos žemių pilietis. Prieš nieką, išskyrus Viešpatį, nesilenksiu. (...) Liksiu ištikimas laisvės siekiui ir mirti noriu laisvas“.

Liepos 16-ąją prie Kaltanėnų bažnyčios buriavosi parapijiečiai ir svečiai, laukdami, kol bus atvežti a. a. kunigo Jeronimo žemiškieji palaikai. Skambant bažnyčios varpams, karstas buvo įneštas į bažnyčią ir 17 val. aukotos šv. Mišios. Jas aukojo Švenčionių Visų Šventųjų parapijos kunigai – dekanas klebonas Medardas Čeponis ir vikaras Marijanas Apriško –  bei Švenčionėlių klebonas Raimundas Macidulskas, Adutiškio klebonas Vytautas Pūkas, Strūnaičio klebonas Aldas Čeponis; Ignalinos klebonas ir dekanas Vidas Smagurauskas, rezidentai mons. Ignas Jakutis ir kun. Jonas Kardelis ir svečias iš Romos, Popiežiškojo šv. Urbono universiteto profesorius kun. dr. Vidas Balčius. Šv. Mišių pradžioje Švenčionių dekanas kun. M. Čeponis pakvietė susitelkti bendrai maldai už šios bažnyčios kleboną kunigą Jeronimą, kartu pareikšdamas gilią užuojautą velionio broliams Petrui ir Jonui su šeimomis bei visiems Kaltanėnų parapijos tikintiesiems. Skaitinį perskaitė parapijietis Antanas Breidokas, psalmę giedojo parapijos choras. Evangeliją paskelbė ir prasmingą pamokslą (primindamas Lozoriaus prikėlimo istoriją) pasakė Ignalinos dekanas kun. V. Smagurauskas. Pamaldos užbaigtos „Viešpaties angelas“ giesme.

Liepos 18-ąją, pirmadienį, 12 val. Kaltanėnų ir kaimyninių parapijų tikintieji rinkosi į gedulingas laidotuvių pamaldas už kun. J. Petriką. Šv. Mišias aukojo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, augziliaras vyskupas Arūnas Poniškaitis, keletas velionio kurso draugų, aplinkinių parapijų kunigai (apie 40). Pamokslą pasakė arkivyskupas. Jis trumpai papasakojo apie kun. J. Petriko gyvenimo kelią ir kunigystę, priminė, kad velionis buvo kuklus, nereiklus maldos vyras. Prie kapo Kaltanėnų bažnyčios šventoriuje maldas sukalbėjo ir apeigas atliko vyskupas Arūnas Poniškaitis.

Pagal Vilniaus arkivyskupijos kurijos pranešimą

A†A kun. Mykolas Petrauskas
(1960 01 26–1993 05 30–2016 07 23)

Liepos 23 dieną Telšių vyskupijoje pasklido liūdna žinia apie netikėtą ilgamečio Pajūrio, Tenenių ir Didkiemio (Šilalės rajone) parapijų klebono kun. Mykolo Petrausko mirtį. Kunigas Mykolas iškeliavo į Tėvo namus eidamas 57-uosius gyvenimo ir 24-uosius kunigystės metus. Uoliai darbavęsis kunigas buvo pašarvotas Pajūrio parapijos bažnyčioje. Čia iki pat laidotuvių dienos, liepos 26 dienos, už mirusį kunigą buvo aukojamos šv. Mišios, tikintieji melsdavosi, giedojo Žemaičių Kalvarijos Kalnus.

Laidotuvių dieną, liepos 26-ąją, aukotos laidotuvių šv. Mišios, kurioms vadovavo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo 46 kunigai, šv. Mišių liturgijoje patarnavo diakonas, giedojo jungtinis velionio kunigo aptarnautų parapijų choras.

Pamoksle vyskupas pristatė kunigo M. Petrausko nueitą gyvenimo kelią. Kun. M. Petrauskas gimė 1960 m. sausio 26 d. Kauno arkivyskupijoje, Paliepių parapijos Daujotėlių kaime, Raseinių rajone. 1978 metais baigė Ariogalos vidurinę mokyklą. Septynerius metus dirbo šaltkalviu-surinkėju Šiaulių LAD. 1986 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, vėliau studijavo atkurtoje Telšių kunigų seminarijoje. Ją baigė 1993 metais, ir tų pačių metų gegužės 30 dieną tuometinis Telšių vyskupijos vyskupas Antanas Vaičius Telšių Katedroje jį įšventino kunigu. 1993 05 30–1996 06 25 dirbo Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos vikaru, tuo pačiu metu aptarnavo ir Pikelių parapiją. 1996 06 25–2002 08 27 klebonavo Viekšnių parapijoje, aptarnavo Užlieknės parapiją. Nuo 2002 m. rugpjūčio 27 d. iki mirties klebonavo Pajūryje, aptarnavo Didkiemio ir Tenenių parapijas. Vyskupas kalbėjo apie kun. M. Petrausko nuveiktus darbus parapijose, jo uolumą, tvarkingumą, atsakingumą, rūpestingumą. Citavo straipsnius iš spaudos, kur buvo aprašyta velionio kunigo veikla bei kilnūs darbai. Vyskupas kvietė melstis už naujus pašaukimus į kunigystę bei ragino tikinčiuosius neužmiršti savo buvusio klebono ir nuolat melstis už jį, staiga ir netikėtai išėjusį į amžinybę. Laidotuvių šv. Mišių pabaigoje visiems susirinkusiesiems Telšių vyskupijos vyskupas pristatė naująjį minėtų parapijų ganytoją kun. Antaną Mačių ir jam įteikė paskyrimą.

Po šv. Mišių visiems laidotuvių dalyviams, parapijiečiams dėkojo bei einamuosius reikalus, kol į parapijas atvyks naujasis klebonas, aptarė, maldų už velionį, minint devintąją ir trisdešimtąją dieną po mirties, laiką paskelbė Šilalės dekanato dekanas, Kaltinėnų klebonas kun. Narsutis Petrikas.

Po laidotuvių apeigų kun. M. Petrausko žemiškieji palaikai, lydint kunigams ir tikinčiųjų miniai, procesijoje nešti aplink Pajūrio bažnyčią, o po to išlydėti į Paliepius ir palaidoti bažnyčios šventoriuje, nes tokia buvo jo paties valia, išsakyta testamente.

Laidotuvių apeigas prie kapo duobės atliko velionio seminarijos kurso draugas, testamento vykdytojas, Endriejavo ir Judrėnų parapijų klebonas kun. Stasys Šlepavičius. Jis ir Šilalės dekanato dekanas kun. N. Petrikas padėkojo visiems laidotuvių dalyviams, pakvietė melstis už kunigą bei prašė neužmiršti jo kapo.

Po laidotuvių apeigų Paliepių parapijos bažnyčioje už kun. M. Petrauską buvo aukojamos gedulingos Šv. Mišios, jas aukojo keletas kunigų ir iš kitų vyskupijų, o jose dalyvavo gausus būrys tikinčiųjų.

Amžinąjį atilsį duok mirusiam kunigui, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia!

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas

Pranciškaus Žukausko nuotrauka

A†A mons. Jonas VOVERIS
(1913 11 02–1939 06 03–2016 08 02)

Rugpjūčio 2 dieną, eidamas 103-iuosius metus, Taujėnuose mirė vyriausias Lietuvos kunigas monsinjoras Jonas Voveris.

Jis gimė 1913 m. lapkričio 2 d. ūkininkų šeimoje Vaičiuliškių kaime, Ukmergės apskrityje, dabartiniame Anykščių rajone, Kurklių parapijoje. Šeimoje augo šeši vaikai. Jonukas mokėsi Vaičiuliškių pradžios mokykloje, kurią baigus jį vienintelį iš visų vaikų tėvai leido mokytis toliau. Mokslus Jonas Voveris tęsė Ukmergės gimnazijoje. Joje baigęs septynias klases ir Kauno jėzuitų gimnazijoje išlaikęs lotynų kalbos egzaminą, 1933 metais įstojo į Kauno kunigų seminarijos antrąjį licėjinį kursą. Galima suprasti, kad pašaukimas į kunigystę jo širdyje buvo gimęs jau seniai, o ištikimybę jam J. Voveris įrodė visu savo gyvenimu.

Seminarijos vadovybės J. Voveris apibūdinamas kaip gabus, pavyzdingo elgesio, gero ir sugyvenamo būdo, kuklus ir pamaldus klierikas. Pastebima, kad nerodė didelės iniciatyvos, įsijungdamas į tuo metu vykdomą katalikišką akciją. Seminarijos rektoriaus nuomone, J. Voveris labiausiai būtų buvęs tinkamas dirbti kaimo sielovadoje. Kunigu 1939 m. birželio 3 d. Kauno Arkikatedroje įšventino arkivyskupas Juozapas Skvireckas. J. Voveris tuo metu jau buvo baigęs seminariją ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą.

Galbūt atsižvelgiant į seminarijos rektoriaus nuomonę, pirmąja kunigo J. Voverio darbo vieta tapo nedidelė kaimo parapija – Pernarava, į kurią jis buvo paskirtas vikaru. Ten darbavosi septynerius metus. 1946 m. lapkričio 14 d. buvo iškeltas į Vidiškius laikinam vikaro darbui. Po penkių mėnesių J. Voveris skiriamas Raseinių parapijos vikaru, po dar vienos dienos kitu raštu, paliekant Raseinių vikaro pareigose, kunigas Jonas Voveris laikinai skiriamas Kauno Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaru. Iš tiesų kunigas Jonas į Raseinius taip ir nenuvyko, bet iš karto apsigyveno Kaune ir buvo paskirtas nuolatiniu Prisikėlimo parapijos vikaru, nors faktiškai teko eiti klebono pareigas. Tiesa, ten dirbti teko tik nepilnus tris mėnesius. Tuo metu sovietinis saugumas ieškojo tuometinio Prisikėlimo bažnyčios klebono ir dekano, norėdamas jį suimti. Kadangi Prisikėlimo parapijoje dirbantys kunigai neišdavė, kur slapstosi klebonas, saugumo pareigūnai įsakė kunigą J. Voverį iškelti iš Žaliakalnio. 1947 m. rugpjūčio 6 d. jis buvo perkeltas vikaro pareigoms į Šančių parapiją. Toks dažnas kilnojimas iš vienos vietos į kitą galėtų atrodyti keistas, tačiau tai buvo susiję su kunigui Jonui gresiančiu pavojumi. Iš tiesų praėjus vos mėnesiui nuo persikėlimo į Šančius, 1947 metų rugsėjį J. Voveris buvo suimtas ir 1948 metais už akių nuteistas 10 metų darbo stovyklos. Buvo išvežtas į Kirovo sritį, vadinamąjį Vetlagą ir išbuvo iki 1954 metų.

1954 metų rugsėjį, atlikęs du trečdalius bausmės, kun. J. Voveris grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Girdžių parapijos altaristu (išlaikytiniu), o po mėnesio – Girdžių parapijos klebonu. Ten jis išdirbo dešimt metų ir 1964 metų balandį buvo paskirtas Surviliškio parapijos klebonu. Dar po šešerių metų, 1970 metų lapkritį, skiriamas Taujėnų parapijos klebonu. Čia jis liko gyventi beveik 46 metus.

Jau dirbdamas Taujėnuose, kun. J. Voveris, susirašinėdamas su tuometiniu Kauno arkivyskupijos apaštališkuoju administratoriumi arkivyskupu Liudviku Poviloniu, mini, jog jam buvo pasiūlyta keltis darbuotis į Vandžiogalą, tačiau laiške pripažįsta, kad nemoka lenkų kalbos, kuri toje parapijoje būtų reikalinga, tačiau, anot jo, galėtų pasinaudoti žodynu, tik bijo, kad neišvengtų nesusipratimų. Vis dėlto, jeigu arkivyskupas manytų, jog tai būtų reikalinga, jei nebūtų surasta tinkamesnio kandidato, kunigas Jonas sakosi sutinkąs priimti viską: vykti į Vandžiogalą, keltis kur kitur ar pasilikti Taujėnuose. Šiais žodžiais bene geriausiai išreiškiama jo, kaip ištikimo ir klusnaus kunigo, laikysena.

Kun. J. Voveris labai rūpinosi jaunimo religiniu švietimu, rašė ir savo lėšomis leido knygas, dalijosi savo patirtimi su kunigais. Savo parapijiečiams Taujėnuose jis visuomet buvo kaip tikras tėvas, visus juos pažinojo, mylėjo juos ir patarnaudavo visomis jėgomis. Gyveno labai kukliai ir ne veltui jo paskutinis testamente išreikštas noras – ką tik galima, iš jo turimo kuklaus turto išdalyti labdarai.

1998 m. kovo 26 d. šventasis popiežius Jonas Paulius II pakėlė kunigą Joną Voverį Jo Šventenybės kapelionu (monsinjoru).

2000 metais mons. J. Voveris patyrė didelį sukrėtimą: plėšikai užpuolė klebonijoje jį ir jam patarnaujančią šeimininkę, reikalaudami pinigų surišo ir sumušė. Užpuolimo metu žuvo kunigo šeimininkė, o monsinjoro Voverio sveikata pradėjo sparčiai blogėti.

2002 metų pabaigoje kun. J. Voveris, jau beveik apakęs, pasiprašė atleidžiamas iš klebono pareigų, prašydamas jam leisti pasilikti gyventi Taujėnuose. Arkivyskupas jam pagelbėti, suteikdamas visas klebono teises, paskyrė Vidiškių parapijos kleboną. Oficialiai iš Taujėnų parapijos klebono pareigų mons. J. Voveris buvo atleistas 2005 metais ir nuo tada Taujėnus aptarnavo Vidiškių parapijos klebonai. Taujėnuose gyvenantis ir visų meiliai tėveliu vadinamas kunigas Jonas visuomet paremdavo juos savo malda, kiek dar leido jėgos, patarnaudavo bažnyčioje, mielai vykdavo į arkivyskupijos kunigų susitikimus, ypač džiaugdavosi, galėdamas susitikti ir kartu melstis su savo tremties draugais.

Jam likusius gyvenimo metus mons. J. Voveris praleido namuose, tačiau, jei tik galėdavo, prašydavosi bent sekmadienį atvežamas į bažnyčią irt kartu koncelebruodavo šv. Mišias. Jų tekstus jis buvo išmokęs atmintinai. 2014 metais buvo paminėtas jo kunigystės šventimų 75 metų jubiliejus.

Mons. J. Voverio žemiškieji palaikai buvo pašarvoti Taujėnų Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišios vyko rugpjūčio 4 dieną (ketvirtadienį) 12 valandą. Po šv. Mišių mons. J. Voveris palaidotas naujosiose Taujėnų parapijos Užupušių kapinėse. To pageidavo pats velionis savo testamente, nes, anot jo, ten nėra palaidota nė vieno kunigo. Jis, ilgus metus buvęs kartu su savo parapijiečiais, norėjo ir po mirties atsigulti tarp jų. Paskutinis jo pageidavimas buvo laidotuvėms nenešti gėlių ir vainikų, o visus melsti Dievo gailestingumo ir Švč. Mergelės Marijos užtarimo.

Amžinąjį atilsį duok ištikimam savo tarnui, Viešpatie!

Broniaus Vertelkos nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“