Kunigystės pašaukimo užuomazga buvo knyga

Vyskupas Juozas Žemaitis MIC Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Antaninos ir Juozo Žemaičių šeima. Antroje eilėje viduryje – būsimasis vyskupas. Tarp tėvų – klierikas Saliamonas

Kun. Juozas Žemaitis jaunystėje

Vysk. Juozas Žemaitis MIC su vysk. Arūnu Poniškaičiu ir jo brolio Stanislovo šeima 2012 metų rugpjūtį per Žvirgždaičių bažnyčios konsekravimo iškilmę Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Rugpjūčio 30-ąją Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas ŽEMAITIS MIC švęs savo gyvenimo 90-metį. Gimęs 1926 m. rugpjūčio 30 d., kunigu įšventintas 1949 m. rugsėjo 25 d., dirbo vikaru Veiveriuose, Marijampolėje, 14 metų klebonavo Simne, 1967–1989 metais buvo Šakių klebonas ir dekanas. 1989 m. kovo 18 d. konsekruotas vyskupu, be to, priėmė amžinuosius įžadus marijonų vienuolijoje. Sulaukęs Kanonų teisės kodekse numatytos 75-erių metų amžiaus ribos, jis atsistatydino iš Vilkaviškio vyskupo ordinaro pareigų ir 2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II jo prašymą priėmė. Šiuo metu Vilkaviškio vyskupas emeritas gyvena Marijampolėje, Marijonų vienuolyne. Nuoširdžiausiai sveikindami ganytoją sulaukus šios garbingos sukakties, „Kataliko“ skaitytojus kviečiame paskaityti ištrauką iš interviu su juo, kurį spausdino „XXI amžius“.

Prisiminkite savo gimtąjį kaimą ir vaikystę.

Gimiau Zanavykijoje, Griškabūdžio parapijoje, Sparvinių kaime. Mano tėvai Antanina ir Juozas Žemaičiai buvo pasiturintys ūkininkai, giliai tikintys katalikai. Šeimoje augome penki vaikai. Aš buvau jauniausias. Pradžios mokykla, kurią lankiau, neturėjo tam pritaikytų patalpų ir kasmet būdavo vis kitame kaime, kurio nors ūkininko pirkioje. Į ją keliaudavau pėsčiomis 1–4 kilometrus. Taip pradėjęs mokyklą Meškinių kaime ją baigiau Vėdarų kaime. Mokslas sekėsi gerai. Su pagarba ir dėkingumu prisimenu savo pirmąją mokytoją Eugeniją Sartienę. Sekmadieniais į Griškabūdžio bažnyčią, kurioje klebonavo labai geras ir principingas kunigas Juozas Vaičaitis (poeto Prano Vaičaičio brolis), dažniausiai keliaudavome pėsčiomis (apie 5 kilometrus), nes tėtė norėjo, kad arkliai, sunkiai dirbę visą savaitę, sekmadienį pailsėtų. Dalyvavimas sekmadieniais šv. Mišiose, išpažintis ir šv. Komunija atgaivindavo ir sustiprindavo kitos savaitės darbams. Užjaučiu tuos vaikus ir jaunimą, kurie nesinaudoja galimybėmis ugdyti savo dvasią ir kūną. Mokydamasis Šakių „Žiburio“ gimnazijoje turėjau puikius mokytojus: Vincą Liulevičių, dėsčiusį istoriją, vokiečių kalbos mokytoją Vachauzą. Gal dėl to ir jų dėstomus dalykus labiausiai mėgau. Buvau smalsus, judrus mokinukas, bet didesnių šunybių neprisimenu, kad būčiau iškrėtęs.

Jaunesnės kartos žmonės neretai neprisimena savo pirmųjų mokytojų, nežino jų pavardžių, ir dažnai ne todėl, kad tie mokytojai buvo netikę. O štai Jūs savo pradžios mokytoją Eugeniją Sartienę visada prisimindavote, žinojote apie jos tragišką likimą, 90-metę senutę net būdamas vyskupu nepasididžiavote aplankyti ir tuo ją labai nudžiuginti. Vargu ar daug mūsų aplanko savo pirmuosius mokytojus, taip įvertindami jų svarbą mūsų gyvenime. Kokią reikšmę žmogaus gyvenime palieka mokytojas? Kiek svarbu mokytojui, kai jį visą gyvenimą prisimena jo mokiniai?

Mokytoja Eugenija Sartienė buvo labai geros širdies, mylėjo savo mokinius. Kartą visus mus nusivedė į savo namus, esančius už kelių kilometrų, parodė povą (dar nebuvome matę tokio paukščio), pavaišino pienu. Grįžusi iš Sibiro tremties aplankė mane Šakiuose, o tapęs vyskupu aš ją aplankydavau. Kiekvienas mokytojas ar auklėtojas man panašus į didelės šeimos tėvą ar motiną: vaikai užauga, gyvena savo gyvenimą ir tarp savų rūpesčių dažnai pamiršta žmogų, kuris galbūt parodė jam gyvenimo kelią. O šis žmogus savo mintimis, o gal ir malda, lydi kiekvieną iš jų. Neabejoju, kad buvusių mokinių apsilankymas mokytojui yra tikra šventė.

Buvote  jauniausias sūnus, rūpinotės savo tėvais, stengėtės, kad jie turėtų ramią senatvę. O kas atsitinka, kai, atrodytų, normalių tėvų gerai išauklėti vaikai užaugę savo nusenusius tėvus ima niekinti, jų neprižiūri, kad tik greičiau pasisavintų jų turtą? Dėl likusio turto ir broliai su seserimis riejasi.

Tėvus gerbti, jais rūpintis įsako ne tik ketvirtasis Dievo įsakymas. Ši pareiga Kūrėjo įdiegta kiekvieno žmogaus prigimtyje. Deja, ateistinis auklėjimas viską apvertė aukštyn kojomis. Buvo aiškinama, kad tėvai, ypač religingi, yra tamsūs, atsilikę, neverta paisyti jų nuomonės, patarimų. Pasenę jie tampa kliuviniu maloniai ir patogiai gyventi, todėl skubama jais atsikratyti, išvežti į globos namus.

Per Motinos ir Tėvo dieną kunigai primena, kad nepamirštume ne tik savo tėvų, bet ir krikšto tėvų. Ką apie savo krikšto tėvus prisimenate iš savo vaikystės? Ar per karo ir okupacijų negandas visada žinojote, koks tolesnis jų likimas?

Mano krikšto mama buvo motinos sesuo Pranciška Jakaitienė, o krikšto tėvas – jos vyras Jonas Jakaitis. Jie gyveno Gudaičių kaime, Žvirgždaičių parapijoje. Susitikdavome su jais Griškabūdyje per Šv. Onos atlaidus ir Žvirgždaičiuose per Šv. Roką. Jie man visada buvo labai geri, pavaišindavo šokoladiniais saldainiais. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Apsigyveno Čikagoje, įsigijo nuosavą namą, nors buvo paprasti gatvių šlavėjai. J. Jakaitis mirė nesulaukęs senatvės, o krikšto mama su dukra Aldona ir jos vyru Vytautu Šarka persikėlė į Šiaurės Karolinos miestelį Casniers. Ten pamiškėje pasistatė namelį ir ramiai leido senatvės dienas. Kai buvau nuvykęs į JAV vesti lietuviams kunigams rekolekcijų, pasistengiau juos aplankyti. Krikšto mamai tada buvo 96-eri metai. Nežiūrint tokio amžiaus, buvo žvali ir protinga. Mirė sulaukusi 99-erių.

Per vienerius mokslo metus gimnazijoje perskaitėte 150 knygų. Taigi mėgote skaityti. Iš kur susiformavo Jūsų poreikis skaityti? Kur gaudavote knygų? Ką dabar mėgstate skaityti?

Knygas mėgau skaityti nuo pat vaikystės. Mokydamasis pradinėje mokykloje, knygų parsinešdavau iš mokyklos bibliotekos. Skaičiau daugiausia pasakas ir įvairias nuotykių knygas. Tiesiog nenormaliai daug skaičiau mokydamasis gimnazijoje. Kai kuri literatūra buvo privaloma pagal programą, bet daug skaičiau ir neprograminės literatūros. Knygų gaudavau gimnazijos ir miesto bibliotekose. Knygoms pirkti pinigų neturėjau. Tik tapęs kunigu galėjau nusipirkti nemažai knygų. Pirkau ir ateistines knygas. Vikaraujant Marijampolėje, knygyne dirbo vienuolė ses. Teresė Kajutytė. Jos paprašiau, kad beveik visas tos rūšies knygas temptų į mano butą, o aš jas perduodavau namo šeimininkei sudeginti. Tokiu būdu kovojau su bedievybės nuodais, nes kitokie kovos būdai tada buvo neįmanomi. Tapęs vyskupu skaitymui apetito nepraradau, bet laiko skaityti likdavo labai mažai. Tikėjausi, kad sulaukęs pensininko emerito amžiaus turėsiu daugiau laiko skaityti. Kiek leidžia galimybės, stengiuosi susipažinti su naujausia religine literatūra.

Kaip brendo Jūsų pašaukimas kunigystei?

Mane ypač sužavėjo knyga apie šv. kun. Joną Boską. Manau, kad tai buvo mano kunigiškojo pašaukimo užuomazga. Mintį, kad galėčiau tapti kunigu, giliai slėpiau širdyje, nes aplinkiniai vis užsimindavo, kad ir man derėtų pasekti garsiųjų dėdžių – trijų kunigų Grigaičių ir brolio Saliamono bei dviejų mamos dėdžių Kudirkų – pavyzdžiu. Tylėdavau, bet su paauglišku užsispyrimu sau kartodavau: „Ot ir nebūsiu kunigas!“ Bet kai atėjo laikas rimtai apsispręsti, abejonių nebuvo. Šį pasiryžimą dar sustiprino trys dienos, praleistos sovietiniame kalėjime apskrities centre Griškabūdyje, į kurį buvau patekęs už 1945 metų vasario 16-osios minėjimą vidurinėje mokykloje, kuri tuo metu iš Šakių buvo perkelta į Barzdus.

Kodėl dabar mažai pašaukimų?

Anuomet, pasirinkdamas apaštalus, Kristus „pasišaukė, kuriuos pats norėjo“ (Mk 3, 13), taip ir šiandien jis pats renkasi ir kviečia jaunuolius kunigiškai tarnystei. Deja, ne visi kviečiamieji išgirsta ir atsiliepia į šį kvietimą. Aplinka, kurioje jie gyvena, šeimoje ir visuomenėje vyraujantis požiūris į vertybes, baimė prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus, būti nesuprastam ir pašieptam net pačių artimiausių žmonių ne vienam sutrukdo išgirsti ir atsiliepti į Viešpaties kvietimą.

Ar suskaičiavote, kiek kunigų įšventinote? Kodėl kai kurie vėliau atsisako kunigystės? Gal per jauni įšventinami kunigais?

Įšventinau 72 kunigus. Dėkoju Dievui, kad jie beveik visi garbingai tesi savo įsipareigojimus. Tik keli atsisakė eiti kunigiškas pareigas. Nemanau, kad tokie dalykai įvyksta staiga. Šventimai nepakeičia žmogaus prigimties – kunigas lieka toks pat silpnas ir trapus, kaip ir visi žmonės. Savo kilnią pasiuntinybę jis gali vykdyti tik remiamas Dievo malonės. Bet jei apleidžiama malda, neišgyvenama šv. Mišių auka, tada susilpnėja ar net visai nutrūksta ryšys su Dievu. Tada kunigas tampa labiau pažeidžiamas, širdį užvaldo aistros, pasiduodama blogiems įpročiams, kurie nesuderinami su kunigiškuoju pašaukimu. Man atrodo, kad ištvermė pašaukime priklauso ne nuo šventinamojo amžiaus, bet nuo jo vidinės brandos.

Popiežius Jonas Paulius II yra sakęs, kad vyskupas turi stengtis būti savo kunigams tėvas ir brolis, juos mylintis, išklausantis, priimantis, pataisantis, paguodžiantis, besistengiantis su jais bendradarbiauti, besirūpinantis jų materialine gerove. Kokios bėdos kamuodavo Jūsų kunigus? Kokių rūpesčių jie turėdavo?

Mūsų vyskupija daugiausia nukentėjo karo metu, todėl atgavus nepriklausomybę buvo imtasi atstatyti sugriautas bažnyčias. Todėl kunigai daugiausia kreipdavosi prašydami patarimų, kaip gauti lėšų bažnyčių remontui ir atstatymui. Tekdavo kalbėtis ir intymiais, asmeniškais klausimais. Stengiausi išklausyti kunigus, juos suprasti, užjausti, patarti ir, kiek įmanoma, padėti.

Esate marijonų vienuolis. Kodėl pasirinkote būtent marijonus?

Su tėvais marijonais turėjau progos susipažinti vikaraudamas Marijampolėje. Man patiko palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasia, siekiai, kuriuos stengėsi įgyvendinti jo atnaujinta Marijonų vienuolija. Jau tada buvau kviečiamas tapti marijonu, bet dėl susidariusių aplinkybių negalėjau tuo kvietimu pasinaudoti. Marijonu tapau vėliau, jau būdamas Šakių klebonu.

Per Jūsų vyskupystės metus buvo atstatyta keletas bažnyčių, nukentėjusių nuo karo audrų. Pirmoji buvo Sintautuose. O dar keletas bažnyčių, pavyzdžiui, Alvito, Bartninkų, Sudargo, liko neatstatytos. Nuo ko priklausė vienos ar kitos bažnyčios atstatymas? Nejaugi vien nuo kunigo ryžto, kaip kadaise Šakių bažnyčios atstatymas priklausė nuo kunigo Andriaus Gustaičio?

1989 metais buvau vienintelis vyskupas, neturintis savo bažnyčios – katedros. Todėl vienas iš pirmųjų uždavinių buvo pasirūpinti atstatyti Vilkaviškio Katedrą. Be jos buvo statoma ar atstatoma dar Akmenynų, Patašinės, Naujosios Ūtos, Sintautų, Kučiūnų, Aleksoto, Alytaus Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos, Ežerėlio, Pilviškių, Viršužiglio, Sangrūdos, Pažėrų, Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios ir Kryžių koplyčia. Statybų sėkmė priklauso nuo klebono organizacinių sugebėjimų ir nuo geradarių dosnumo, bet labiausiai – nuo Dievo palaimos.

Dažnai sakoma, kad kunigas – žmogus, nepriklausantis sau. Ar Jūs pats niekada nesijautėte vienišas? Juk būdamas vyskupu, turbūt niekur vien dėl savęs negalėjote nei nueiti, nei nuvažiuoti nepastebėtas ir neatpažintas?

Nei būdamas kunigu, nei eidamas vyskupo pareigas niekada nesijaučiau vienišas, nes visada bendravau su žmonėmis. Be to, nebuvo kada nuobodžiauti: šv. Mišios, išpažinčių klausymas, kitų sakramentų teikimas, asmeninė malda, kuri ypač svarbi kunigo gyvenime, užima nemažai laiko, o laisvalaikiu, jei šiek tiek jo likdavo, skaitydavau knygas.

Dėkoju už pokalbį, linkiu sveikatos ir Dievo palaimos toliau tarnaujant Dievui ir žmonėms.

Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS

„XXI amžius“

© 2016 „XXI amžius“