Popiežius Porciunkulėje: prašykime atleidimo ir atleiskime

Rugpjūčio 4-ąją, ketvirtadienį, popiežius Pranciškus aplankė Porciunkulę – Pranciškaus Asyžiečio prieš aštuonis šimtmečius atstatytą koplyčią, nuo kurios prasidėjo pranciškoniškojo dvasingumo ir Mažesniųjų brolių ordino istorija. Ši vieta davė pradžią garsiesiems Porciunkulės atlaidams. Prieš 800 metų Pranciškaus Asyžiečio prašomas popiežius Honorijus III suteikė galimybę pelnyti visuotinius atlaidus visiems, kas rugpjūčio 2-ąją lankys Porciunkulės koplyčią. Iš pradžių atlaidų privilegija buvo suteikta tik Porciunkulės koplyčiai; dabar jie švenčiami visame pasaulyje. Porciunkulės koplyčią popiežius Pranciškus lankė antrą kartą. Pirmąkart jis čia atvyko 2013 m. spalio 4 d., kai Asyžiuje pagerbė šv. Pranciškų Asyžietį, kurio vardą pasirinko tapęs Popiežiumi.

Popiežių pasitiko pranciškonų ordinų vadovai, Italijos Umbrijos regiono vyskupai ir vietinės valdžios atstovai. Įžengęs į baziliką, popiežius Pranciškus pirmiausia užėjo į jos centre esančią Porciunkulės koplyčią ir valandėlę vienas tyliai meldėsi. Perskaitęs Evangeliją – Kristaus palyginimą apie du skolininkus – Šventasis Tėvas katechezėje kalbėjo apie Dievo gailestingumą mums ir mūsų pareigą juo dalytis su kitais žmonėmis. Paskui Popiežius sėdo į klausyklą ir išklausė kelių penitentų išpažintis. Prieš išvykdamas atgal į Romą, popiežius Pranciškus užsuko į pranciškonų vienuolyną ir susitiko su jame slaugomais ir globojamais senatvės sulaukusiais ir sergančiais vienuoliais.

Katechezėje popiežius Pranciškus kalbėjo apie beribį Dievo gailestingumą ir mūsų pareigą atleisti vieni kitiems, komentuodamas Kristaus palyginimą apie du skolininkus (Mt 18, 21–35). Kreipdamasis į pranciškonus ir piligrimus, Popiežius priminė žodžius, kuriuos, pasak tradicijos, Pranciškus ištaręs įvedant Porciunkulės atlaidus: „Aš noriu visus nuvesti į rojų“. Ką gi gražesnio galėjo linkėti žmonėms Asyžiaus Neturtėlis, jei ne išganymo, amžino gyvenimo su Dievu ir nesibaigiančio džiaugsmo, kurį Jėzus mums laimėjo savo mirtimi ir prisikėlimu? „Tiesiausiai į dangų veda atleidimo kelias, – sakė popiežius Pranciškus. – Čia, Porciunkulėje, viskas alsuoja atleidimu. Kokią brangią dovaną Viešpats mums padovanojo, išmokydamas atleisti ir savo rankomis prisiliesti prie Tėvo gailestingumo. Kodėl mes turime atleisti mums nusikaltusiam žmogui? Dėl to, kad ir mums buvo atleista. Apie tai kalbama ir Jėzaus palyginime apie du skolininkus; tą patį mes sakome ir Jėzaus išmokytoje „Tėve mūsų“ maldoje: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mt 6, 12). Mūsų kaltės – nuodėmės, kurias Dievas mums atleidžia; mūsų kaltininkai – žmonės, kuriems mes turime atleisti“.

Vatikano radijas

© 2016 „XXI amžius“