Gražus ir dinamiškas Bažnyčios vystymasis

Gardino vyskupas Aleksandras Kaškevičius

Gardino vyskupas Aleksandras Kaškevičius Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje Teresos Vorobej („Vilniaus krašto laikraštis“) nuotrauka

Liepos 1 dienos „Kataliko“ numeryje skelbėme, kad Šalčininkų rajono savivaldybės Tarybos nariai už dvasinį ir moralinį autoritetą bei visuomeninę ir labdaros veiklą rajono garbės piliečiu paskelbė iš Aukštalaukio kaimo kilusį Gardino (Baltarusija) vyskupą Aleksandrą Kaškevičių. Šiandien spausdiname interviu su juo, skelbtą Vilniuje lenkų kalba leidžiamame katalikų laikraštyje „Spotkania“ („Susitikimai“).

Interviu su Gardino vyskupijos ordinaru vyskupu Aleksandru Kaškevičiumi, buvusiu Vilniaus Šventosios Dvasios parapijos klebonu.

Šiemet yra Jūsų kunigystės 40-metis ir vyskupo tarnystės 25-metis. Kuo Ekscelencijai šios sukaktys yra svarbios?

Šiais metais tos dvi datos – kunigystės sakramento ir vyskupo mitros suteikimo – man duoda progą padėkoti Aukščiausiam už pašaukimą ir už juntamą Jo globą mano pasirinktame kelyje.

Kaip vieną pagrindinių vyskupystės tarnystės šūkių pasirinkau žodžius „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Tokia išraiškos forma norėjau išreikšti ne tik savo asmeninę meilę Vilniui, bet ir Dievo Gailestingumo apraiškai, labai įdomiam ir painiam Dievo Gailestingumo paveikslo keliui. Tai tapo mano šiandienos tarnystės iššūkiu, kad ir kokios kliūtys bepasitaikytų mano kelyje. Esu giliai įsitikinęs, kad kunigas ar vyskupas gali vaisingai ir turiningai tarnauti Bažnyčiai ir žmogui tik tada, kai visapusiškai atsiduoda Dievo globon ir tampa Jo įrankiu. Tokia nuostata padeda susitvarkyti su savo vidumi, kai aplanko netikrumo ir sunkumo akimirkos. Tikime, kad nepaisydamas mūsų netobulumo ir silpnumo, Jėzus Kristus mus pasirinko ir pašaukė, panoro, kad mes taptume Jo Karalystės statytojais.

Jūsų dvasiniame kelyje, jeigu neklystu, buvo dvi parapijos – Panevėžio Katedra ir Šv. Dvasios parapija Vilniuje. Kokios jos liko Jūsų atmintyje? Žinau, kad ir dabar esate minimas kaip vienas iškiliausių jos klebonų...

Manau, kad maloniausi kiekvieno kunigo prisiminimai lieka ten, kur buvo darbo pradžia. Atmintyje lieka tai, kas buvo gera, malonu, džiaugsminga. Tarnystė Panevėžio parapijoje atmintyje iškyla dažnai. Tai buvo prisilietimas prie specifinių bažnytinių ir liaudies akcentų pynės, kiek kitokio nei mano gimtojoje Vilnijoje vietos gyventojų charakterio. Daug kas man buvo nauja, iki šiol nesutikta ar tik girdėta. Manau, kad penkeri metai, atiduoti Panevėžio parapijiečiams, buvo Dievo Apvaizdos dovana man. Per juos susipažinau su tarnystės įvairove skirtinguose Lietuvos regionuose, su vietos gyventojų tradicijomis, įpintomis į aukojimo apeigas. Teko sutikti daug nuoširdžių žmonių ir tarp dvasininkų, ir tarp pasauliečių.

Šv. Dvasios parapijoje Vilniuje žengiau pirmuosius savarankiškus klebonavimo žingsnius. Su meile menu dvasininkus, su kuriais uoliai dirbome, prisimenu ir parapijiečius, skleidusius gėrį, žmogišką šilumą, supratimą. Daugelis iš jų jau pašaukti Aukščiausiojo. Jie liko mano atmintyje ir maldoje.

Atmintyje ypač įstrigo 1980–1990 metų istorinės permainos, entuziazmas, energingas šuolis religijos link. Tada matėsi, kad visuomeninis ir religinis Vilniaus ir Lietuvos veidas keičiasi negrįžtamai. Buvo juntami visiškai naujo laiko žingsniai.

Neslėpsiu, gavęs paskyrimą į Gardino vyskupiją, Vilnių apleidau su giliu liūdesiu. Žinojau, kad pradedu naują savo gyvenimo atkarpą, kuri daug kuo skirsis nuo nueito kelio.

Vis galvoju, kad nebuvo lengva pradėti darbą besikuriančioje vyskupijoje. Kas Ekscelencijai padėjo įveikti gyvenimo pateiktą iššūkį?

Taip, tarnystės pradžia buvo sudėtinga kaip ir kiekvienas nežinomas, vos tik pradėtas darbas. Vyskupija kūrėsi nuo pamatų: įvairių bažnytinių institucijų steigimas, svarbiausių kunigų tikslų nustatymas pareikalavo daug jėgų ir sumanumo. Žiūrėdamas iš 25 metų tarnystės laiko aukštumų, priėjau prie išvados, kad didžiausias pagalbininkas visame tame, ką teko įveikti, buvo tiesioginis atsidavimas Dievo valiai. Malda, dvasinis pasitikėjimas Juo daug kartų mane įtikino teisingai pasirinkta pozicija, kai neapsistojame ties materialiniais išskaičiavimais, o visiškai atsiduodame Dievo valiai ir leidžiame Jam veikti. Esu dėkingas Dievui, kuris mano gyvenimo kelyje nepagailėjo daug gerų, nuoširdžių žmonių – dvasininkų ir pasauliečių, kuriais visiškai galėjau pasitikėti ir remtis. Tam tiko malda, patariamasis šiltas žodis, konkreti pagalba. Už tai labai nuoširdžiai norėčiau jiems padėkoti.

Gardino sritis geografiškai, istoriškai ir netgi emociškai artima Vilnijai. Pastarieji politiniai žingsniai šiek tiek sutraukė tuos ryšius. Kaip atrodo šiandienos Bažnyčia Ekscelencijos vadovaujamoje vyskupijoje? Kokią vietą užima šis „vaikas“ Jūsų gyvenime?

Tikra tiesa, kad šie regionai yra arti vienas kito visais aspektais. Reikėtų pastebėti, kad Bažnyčia tarybiniais laikais buvo skirtingai traktuojama abiejose respublikose. Ateistinis režimas Bažnyčiai Lietuvoje padarė mažesnių nuostolių tiek dvasinėje, tiek materialinėje srityje negu Baltarusijoje. Sugriuvus Tarybų Sąjungai, Baltarusijos Bažnyčia turėjo daug daugiau darbo atkūrimo srityje negu Vilnijos kraštas, todėl mus džiugina kiekviena iniciatyva, kiekvienas, netgi mažas pasiekimas. Labai sunku keletu žodžių apibūdinti šiandienos Bažnyčios ir tikinčiųjų gyvenimą, nugyventą per ketvirtį amžiaus. Jau dauguma parapijų turi savo sielovadininkus, pavyko atgauti daug bažnyčių ir koplyčių, jas suremontuoti. Statomi nauji sakraliniai objektai. Gardino Aukštesnioji dvasinė seminarija, šiek tiek vyresnė už Gardino vyskupiją, nes įkurta 1990 metais, į gyvenimą išleido daugiau kaip 200 kunigų. Ši seminarija aprūpina ne tik Gardino sritį, bet ir siunčia savo auklėtinius į kitas vyskupijas. Bažnyčia vykdo vaikų ir jaunimo katekizaciją ir evangelizaciją, kuriasi specifinės draugijos, piligrimystės judėjimas. Bažnyčia turi savo masinės informacijos priemones. Aktyviai veikia „Caritas“. Tai, kas šiandien yra akivaizdu Bažnyčios gyvenime Gardino srityje, visai neseniai atrodė nepasiekiamas dalykas. Kaip gyvenime vis būna, yra tas alkio pojūtis – norisi padaryti daugiau, geriau, kitaip... Bet nuolankiai, nuoširdžiai ir atsakingai reikia pasakyti, kad nemažai pavyko pasiekti ir tai nuopelnas visų tų, kurie kūrė Bažnyčią Gardino srityje. Vyskupai, kunigai, visi pašvęstieji asmenys, tikintys pasauliečiai sudarė tvirtą bendruomenę. Kiekvienas, kas tik kuo galėdamas prisidėjo prie Bažnyčios atstatymo, gali tuo didžiuotis.

Reikia pasakyti, kad atnaujinimą pradėjome ne plyname lauke, o ant tvirtų pamatų, kuriuos padėjo senesnės kartos tikintieji. Tikėjimo tiesa, praktikuota namuose, nepaisant represijų ir persekiojimų, buvo įleidusi gilias šaknis žmonių sąmonėje ir širdyje. Visa tai padėjo pasiekti religinį atgimimą, pradėtą Bažnyčios.

Kokie šiandien santykiai su Lietuvos ir Lenkijos Bažnyčiomis?

Geografine, istorine ar kultūrine kaimynyste susieti esame natūraliai. Kai tik prasidėjo mūsų čionykštės Bažnyčios atgimimas, Lietuvos ir Lenkijos Bažnyčios suskubo su materialine ir dvasine pagalba. Iš kaimyninių kraštų atvyko kunigų, vyskupijų darbuotojų, vienuolijų brolių ir seserų, netgi pasauliečių, galinčių savo darbu ir patirtimi neatlygintinai prisidėti vykstant atstatymui. Be jų pagalbos šiandien visa tai atrodytų daug menkiau. Tad gardiniečių kunigų ir tikinčiųjų širdyse už suteiktą paramą, už Kristaus liudijimą, evangelizaciją, kuri neturi sienų, liks dėkingumas ir Lietuvai, ir Lenkijai.

Šiuo metu mūsų Bažnyčios ryšiai su vietinėmis Bažnyčiomis yra šiek tiek kitokie. Skirtumą sudaro įvairios iniciatyvos, siekiant suartinti Bažnyčios ir tarpusavio santykius. Gražus trišalio bendradarbiavimo pavyzdys yra piligriminė kelionė, kurios ištakos siekia Balstogę, toliau – Gardiną ir Aušros Vartus Vilniuje. Šioje pėsčiųjų eisenoje sutiksime lenką, lietuvį, baltarusį, vienodai susikaupusį maldoje, nepaisant kalbos skirtumo. Jau 20 metų ši graži iniciatyva puoselėja žmogiškus santykius ir visuomenės bendrystę.

Stengiamės vystyti bendradarbiavimą ir tarp kunigų, seminarijų, pašvęstojo gyvenimo institucijų visose srityse, neišskiriant ir šeimyninių ryšių, nes daugelis mūsų vyskupijos narių turi giminių ir artimųjų kaimyninėse šalyse.

Kadangi, Ekscelencija, užimate aukštas pareigas, turite kontaktus su Visuotinės Bažnyčios vadovybe, tai leidžia Jums pabuvoti Vatikane ir kituose kraštuose. Kaip vertinate Bažnyčios užimamą padėtį šiuolaikiniame pasaulyje? Kokios ateities perspektyvos?

Keliais žodžiais sunku apibūdinti Bažnyčios vietą šiuolaikiniame pasaulyje, nes ji yra visapusiška. Labai dažnai į Bažnyčią žiūrime europiečių akimis ir todėl susidaro įspūdis, kad su Bažnyčia nėra gerai, yra kažkas panašaus į krizę. Mano nuomone, šių mums rodomų ženklų nereikėtų palikti be dėmesio, bet reikia ir atminti, kad Bažnyčia Europos žemynu nesibaigia. Daugelyje pasaulio kraštų turime gražiai ir perspektyviai besivystančią Bažnyčią. Tai būtų Šventosios Dvasios veikimo ir Gerosios Naujienos liudijimo ženklas. Be to, dviejų tūkstančių metų Bažnyčios istorija mums rodo, kad visokios negandos, pasitaikiusios Bažnyčios kelyje, buvo laikinos, kaip kokia apsivalymo priemonė, kuri atverdavo naujas perspektyvas ir naujus horizontus. Nesivadovauju pesimizmu apie tariamą gilią Bažnyčios krizę ar ir visišką krikščionybės saulėlydį.

Šalčininkų rajono valdžia parodė gražią iniciatyvą ir suteikė Jūsų Ekscelencijai, kaip kraštiečiui, Šalčininkų rajono garbės piliečio vardą. Kaip pavyksta išlaikyti ryšius su gimtuoju kraštu?

Esu sujaudintas ir pamalonintas Šalčininkų rajono valdžios dėmesio ir išskirtinumo mano asmeniui. Manau, kad kiekvienas žmogus savo širdyje turi kampelį sentimentams ir meilei savo gimtinei. Vis dėlto tai yra nerūpestingos vaikystės ir jaunystės kraštas, pilnas optimizmo ateičiai. Manau, kad sugebėjau išlaikyti ryšius su gimtine, ir tai mane džiugina. Šalčininkų rajone ir Vilnijos krašte gyvena mano artimieji, bičiuliai, kolegos ir pažįstami. Besilankydamas gimtinėje, visada, kai tik aplinkybės leidžia, su dideliu malonumu aplankau juos, domiuosi jų gyvenimu, dalyvauju įvairiose bažnytinėse šventėse. Trumpai sakant, Vilnijoje nesijaučiu svečias, o jaučiuosi esąs tikras šeimininkas.

Baigdamas susitikimą paprašysiu tarti keletą žodžių „Spotkania“ skaitytojams.

Brangūs broliai ir seserys, Šventojo Tėvo Pranciškaus valia Visuotinė Bažnyčia švenčia ypatingą Gailestingumo jubiliejų. Jubiliejiniais metais linkiu, kad jus, jūsų šeimas ir artimuosius lydėtų Dievo palaima, kad kiekvienas iš mūsų pajustų susitikimą su Jėzaus nuoširdumu ir gailestingumu. Te Gailestingoji Motina, kuri spindi Aušros Vartuose, jus visus globoja ir nenuvilia. Naudodamasis proga, trokštu karštai padėkoti visiems už maldas, visokeriopą paramą ir nuoširdumą, kurie lydi mane. Ir toliau prašau jūsų maldos dovanos.

Širdingai dėkoju už išsakytas mintis.

Kalbėjosi kun. Tadeušas JASINSKIS

„Spotkania“ („Susitikimai“), 2016, nr. 6
Iš lenkų kalbos vertė Pranciška Abromavičiūtė

© 2016 „XXI amžius“