Pašnekesys su provincijos klebonu

Kun. Remigijus KATILIUS: „Tikinčiam žmogui neįmanoma būti vienam“

Liolių, Maironių ir Žalpių parapijų klebonas kun. Remigijus Katilius

Liolių Šv. Simono ir Tado Judo bažnyčia

Maironių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia

Maironių koplyčia Autoriaus nuotraukos

Trijų parapijų – Liolių Šv. Simono ir Judo Tado, Maironių Švč. Mergelės Marijos bei Žalpių Šv. Benedikto – klebonas kun. Remigijus KATILIUS spalio pradžioje minėjo savo 45 metų sukaktį. Iš jų beveik pusę jis atidavęs tarnystei Dievui ir žmonėms. Apie kunigo misiją dirbant trijose provincijos parapijose kalbėjosi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Turite aptarnauti kelias parapijas. Papasakokite apie kiekvieną. Kas tie aktyviausieji šventadienį švenčiantys žmonės?

Pagrindinėje Liolių parapijoje kaip ir visur gyventojų skaičius mažėja. Tarp tikinčiųjų kaip ir visoje Lietuvoje dažniausiai sutiksi moteris. Jos – ir uoliausios, ir pamaldžiausios. Negaliu peikti ir vyrų, kurie kiekvieną sekmadienį dalyvauja bažnyčioje aukojamose šv. Mišiose. Ne tik dalyvauja, bet ir savo darbu, savo veikla prisideda prie šventovės gyvenimo. Turiu dar aptarnauti Žalpių bei Maironių parapijas. Beje, šalia Dubysos upės stovi Maironių koplytėlė, kurią daugiausiai žmonių aplanko. Žmonės žino, kad tai – stebuklinga vieta. Atvažiuoja ne tik dalyvauti šv. Mišiose, bet ir pasisemti iš šulinio vandens. Daugelis tiki, kad jis turi stebuklingų galių, ne vienas yra patyręs Dievulio malonių ir pagijimų. Už tas patirtas Aukščiausiojo malones prie koplyčios yra pastatyti kryžiai.

Turbūt visų bažnyčių lankymas sekmadieniais priklauso ir nuo to, ar vyresnius žmones yra kam į ją atvežti. Ar sekmadienį važinėja visuomeninis transportas?

Visuomeninis transportas, ypač sekmadieniais, nevažiuoja. Pro Liolius tik vieną kartą pravažiuoja autobusas maršrutu Raseiniai–Šiauliai. Po pietų važiuoja į Šiaulių pusę, o vakare grįžta. Reikalus tvarkytis žmonės daugiausia važiuoja savo transportu ar jį samdosi. Kaimynai vienas kitam pagelbėja. Aišku, dalis žmonių neturi galimybės atvažiuoti į šv. Mišias, jiems didelė paguoda ir pagalba – „Marijos radijas“.

Kokius darbus dirba Jūsų aptarnaujamų parapijų žmonės? Kokie jų rūpesčiai?

Daugiausiai daro tuos darbus, kurie susiję su namų aplinka. Dažniausiai tai – ūkininkavimas. Tie ūkeliai nėra dideli, bet žmonės stengiasi nenutraukti ryšių su žeme. Galiu pasidžiaugti, kad žmonės laiko nemažai gyvulių, ypač melžiamų karvių, prieaugliaus. Nors šiandien išgyventi yra sunku, bet žmonės su viltimi žvelgia į ateitį, tikisi permainų. Dalis parapijiečių važinėja dirbti į rajono centrą – Kelmę. Lioliuose veikia pagrindinė mokykla (su beveik 100 moksleivių), socialinės paramos centras, kelios parduotuvės, seniūnija. Mano aptarnaujamose parapijose yra daugiausiai ūkininkaujančių. Maironių parapijoje irgi yra pagrindinė mokykla, o joje – daugiau kaip 80 vaikų. Čia yra ne viena darbo vieta. Dalis mokytojų į Liolių ir Maironių mokyklas važinėja iš Kelmės. Taigi darbo vietų lyg ir yra. Netrūksta ir jaunimo, siekiančio žinių mokyklose, kurių dar neuždarė. Ačiū Dievui, yra neblogos demografinės šių parapijų perspektyvos.

Ar kalėdojate?

Be abejo, kalėdoju, bet šiemet dar nepradėjau. Beje, didžioji parapijiečių dalis noriai priima, mielai bendrauja su savo klebonu ar jį pavaišina. Su tokiais yra labai artimi santykiai.

Kada aptarnaujamoje parapijoje paskutinį kartą gyveno vietinis klebonas?

Žinau, kad paskutinis Maironių klebonas buvo kun. Aleksandras Milašius. Dabar jis – ligonis ir gyvena Kelmėje. Žalpių parapijoje paskutinis klebonas buvo kun. Juozapas Razmantas, miręs 2001 metų pradžioje ir palaidotas Šiluvoje.

Papasakokite apie eilinį savo sekmadienį. Kada ir kurioje bažnyčioje pradedate aukoti šv. Mišias, kokiu maršrutu važiuojate į kitą bažnyčią ir kada ten būna šv. Mišios? Kiek kilometrų sekmadieniais nuvažiuojate? Ką patiriate keliaudamas? Gal ką į šv. Mišias pavežėjate?

Sekmadienio rytą pradedu apie 10 kilometrų kelione iš Liolių į Žalpius. Čia šv. Mišios prasideda 9.30 val. Paskui važiuoju į Maironių bažnyčią. Šv. Mišios – 11.30 val. Iš Maironių grįžtu į Liolius, čia šv. Mišios būna 13 val. Visas parapijas lankydamas, nuvažiuoju apie 40 km. Ir visur – žvyrkelis. Yra žmonių, kurie to atstumo nelaiko kliūtimi lankyti bažnyčią. Pats vairuoju automobilį. Jeigu pasitaiko koks praeivis, pavežu ir aš. Visada pakeleivį ir visus parapijiečius norisi praturtinti Dievo žodžiu.

Ar aptarnaujamose parapijose turite pagalbininkų, patarnaujančių šv. Mišioms, vargonininkų, giesmininkų? Gal juos turite atsivežti iš pagrindinės, didesnės parapijos?

Žalpiuose nėra nei zakristijono, nei vargonininko. Žmonės prisimena, kad senesniais laikais buvo. Bet galiu pasidžiaugti, kad Žalpių bažnyčioje gausiai renkasi žmonės giedoti kantičkines giesmes. Būtent tai labai skatina prof. Alfonsas Motuzas. Paskutinį gegužės sekmadienį bažnyčioje vyksta dideli renginiai, vadinamieji „Loskavos“, atlaidai. Šv. Mišiose giedamos kantičkinės giesmės. Jas gieda ne tik seni, bet ir jauni. Tokia tradicija nusistovėjusi nuo seno.

Maironių parapijoje yra zakristijonas, pročkelė ir vargonininkė. Ir choristų nereikia vežtis. O Lioliuose turiu tik giesmininkus, bet neturiu, kam groti vargonais. Jeigu būna atlaidai ar kitos šventės, pagalbininkų kviečiuosi iš kitų parapijų, jais tiesiog dalinamės.

Ar aptarnaujamose parapijose surinktos rinkliavos pakanka kelionės išlaidoms?

Viskas dedama į Bažnyčios kasą, kad lėšos būtų kaupiamos remontams, kitoms reikmėms. Už savo keliones rinkliavų nenaudoju. Tie, kurie užsisako šv. Mišias, irgi paremia, bet ir šias lėšas ne sau naudoju. Telieka jos Bažnyčiai, nes lėšų vis mažėja, o remontų visada daug ir jie kainuoja. Realiai reikia žvelgti į ateitį, nes jei bus būtina remontuoti, neliks iš ko už juos susimokėti.

Savo žinioje turite tris bažnyčias, Maironių koplytėlę, ir visiems šiems statiniams reikalinga priežiūra, remontai. Tam būtinos didžiulės lėšos. Iš kur jų gauti?

Esu dėkingas parapijiečiams, kurie prisideda savo lėšomis, daugiausia – iš rinkliavų. Didelių remontų čia dar neteko daryti. Su parapijiečiais pasikalbame, aptariame įvairių remontų reikalus. Sprendžiame, kokie laukia svarbiausi darbai, kad galėtume džiaugtis turėdami jaukesnes, gražesnes bažnyčias, kad jos atrodytų patraukliau. Didelių finansinių rėmėjų, kadangi parapijose gyvena nedideli ūkininkai, nelabai beturime. Visąlaik padeda atvirumas. Kai žmogus žino, kokiam konkrečiam reikalui renkamos lėšos, kas už jas bus padaryta, kaip viskas atrodys, kad tie pinigai eina ne klebonui į kišenę, tada jis labiau aukoja. Stengiamės, kad Dievo namai atrodytų žmoniškai. Yra toks posakis: „Gražu kaip bažnyčioje“. Norime, kad taip būtų.

Ar įmanoma tada vienodai rūpintis visomis parapijomis, jų bažnyčiomis, ar aptarnaujamų parapijų žmonės nenukenčia dėl to, kad gyvenate ne šalia?

Žinoma, jei parapija neturi šalia gyvenančio kunigo, o jis atvyksta tik iš kitur, visada jaučia skriaudą. Tačiau kunigą, reikalui esant, galima rasti ne tik sekmadieniais, bet ir kitomis dienomis. Jeigu kurią nors dieną užsisako šv. Mišias, visada jas aukoju. Nepraleidžiu ir laidotuvių. Visada stengiuosi pagelbėti, kad žmonės nejaustų didelės atskirties. Ji tik atitolintų juos nuo Bažnyčios.

Kaip suderinate pamaldas per Didžiąją savaitę, Velykas, Kalėdas, Devintines, Žolinę, per atlaidus, kai būna ilgesnės apeigos? Ar visose vietose jas švenčiate vienodai?

Be abejo, Didžioji savaitė, Velykos, Kalėdos, Devintinės visada suderinamos visose parapijose ir žmonių gausa per šventes nesiskundžiu. Per Devintines procesijų aptarnaujamose parapijose nebūna, o tik pagrindinėje Liolių bažnyčioje, nes visur suspėti būtų sunku. O per Žolinę, tai svarbu, koks laikas, kuri savaitės diena pasitaiko... Jeigu sekmadienis, tai gerai, o jeigu šiokiadienis, tai tą dieną švenčiantys žmonės renkasi į kitas bažnyčias. Švęsti šiokiadienį žmonės didelio poreikio nejaučia.

Kaip didesnėms šventėms padeda rengtis parapijiečiai?

Seniūnija prisideda tvarkant bažnyčios teritoriją, nugrėbia lapus ar nuvalo sniegą. Bažnyčios darbuotojai irgi nesėdi sudėję rankų, pročkutės tvarkosi, valo. Dėl to nebūna didelių problemų. Esu dėkingas Dievui, kad yra pasišventusių žmonių, kurie nuoširdžiai, su pašaukimu aukojasi Viešpačiui ir Bažnyčiai.

Ko buvo daugiau pernai: krikštų, santuokų ar laidotuvių?

Laidotuvių būna daugiausiai, krikštų – šiek tiek, o santuokų – mažiausiai.

O kaip rengiama Pirmajai Komunijai? Kiek vaikų jos eina? Pavyzdžiui, kiek buvo pernai ir šiemet?

Naujovė, kad tėvams reikia užpildyti anketas ir visus metus ruošti vaikus Pirmajai Komunijai, truputėlį juos išgąsdino. Praėjusiais metais tik Liolių bažnyčioje vaikai buvo ruošiami Pirmajai Komunijai, tokių atsirado nedaug, bet buvo ištvermingi ir gerai pasiruošė. Šiemet, pamatę, kad čia nieko baisaus, dėl Pirmosios Komunijos ėmė daugiau parapijiečių kreiptis. Požiūris, kad vaikas „sutvarkytas“ ir galima padėti „paukščiuką“, po truputėlį keičiasi.

Kas gali išgelbėti, palaikyti ir papildyti mažų parapijų gyvybingumą?

Šiandien žmonės nori permainų, ypač iš valdžios. Vis dėlto vyresni žmonės galvoja apie jaunimą, nori, kad jis pasiliktų Lietuvoje ir nesikoncentruotų vien didžiuosiuose šalies miestuose, bet gyventų ir kaimo vietovėse, kad galėtų tikrai palaikyti tą kultūrą, išlaikyti tą jauną dvasią. Jeigu iš tikrųjų bus jaunų žmonių kaime, ir bažnyčioje matysime juos. Matysime tuos, kurie tikrai nori ieškoti dvasinių vertybių, nori siekti, kad būtų gyvybingas kaimas, nebūtų numarintas gyvybingas tikėjimas. Be tikėjimo mes žūstame. Juk šiandien matome, kokia yra demografinė padėtis pasaulyje.

Kokią Jūs pats asmeniškai matote aptarnaujamų ir kitų mažesnių parapijų ateitį po 30–50 metų?

Gana įdomus ir šiandien labai aktualus klausimas. Kaip iš tikrųjų gyvensime po tiek metų, priklausys nuo mūsų jaunimo, nuo ateinančios kartos, kiek mes gebėsime išlaikyti savo tautiškumą, išsaugoti tikėjimą. Manau, kad po tiek metų Lietuva netaps dykyne, joje bus gyvenama, bus daug kalbančių lietuviškai.

O iš kur esate pats kilęs? Juk dažnai būna, kad miestiečiui darbas nuošaliame kaime atrodo esąs kaip bausmė, ir jei jis ilgai čia dirba, tai gali pasirodyti, kad labai aukojasi?

Esu miesto žmogus, gimęs Šiauliuose, bet nesvetimas ir kaime. Vaikystėje teko nemažai pas senelius iš tėvo pusės lankytis kaime, darbuotis prie ūkio, gyventi per atostogas. Kaimas tikrai man nėra svetimas ir kaimo darbai nesvetimi. Per 20 kunigystės metų kaimas netapo baisus. Galbūt šiokia tokia auka yra, bet juk kiek žmonių savo gyvenimą mieste iškeitė į gyvenimą kaime? Kartais jauni, sukūrę šeimas mieste, jau eina gyventi į kaimą. Visa tai iš tikrųjų yra Dievo planai ir jis duoda posūkį kiekvieno gyvenimui.

Ar dirbti kaime nenuobodu, ką čia klebonui, be sielovados reikalų, dar galima veikti?

Veiklos tikrai yra, net žmonės kartais nusiskundžia, kad kunigą sunku surasti klebonijoje: tai – ir ūkiniai reikalai, ir pastoracinė veikla. Įvairiausius parapijų reikalus tenka tvarkyti. Stengiamės ne tik projektus parašyti, bet ir juos įgyvendinti. Liolių Šv. Simono ir Judo Tado bažnyčia priklauso kultūros paveldui, todėl ir jos remontus pagal projektus reikia ne kaip nori, bet kaip reikalaujama, daryti. Visa tai ir yra mano rūpestėliai, nors jie nėra matomi ir nėra kaip jų parodyti.

Ar taip įsivaizdavote savo kunigystę?

Kai ruošiausi kunigystei, tikrai galvojau: tikėjimo dirva yra plati dirbant ne vien su kaimo, bet ir su visais žmonėmis. Liudyti tikėjimą ir gyventi  juo – štai kur atsiveria didžiulės galimybės. Tai – tokia dirva, kur reikia įdėti daug darbo. Iš tiesų galima sakyti, kad kunigo misija Lietuvoje yra būti misionieriumi čia, mūsų tėvų žemėje.

Minėjote, kad Liolių bažnyčia yra įtraukta į kultūros paveldo sąrašą. Kuo ši šventovė ypatinga?

Pagal dokumentus jos statyba datuojama 1508–1509 metais. Ant sienos rašoma, jog bažnyčia statyta 1520 metais. Medinę, iš tašytų sijų ją statė vietos meistrai. Bažnyčia liudija to krašto žmonių tikėjimą ir gyvenimą su Dievu, ir būtent tai perteikta statinio architektūroje. Bažnyčia yra įrašyta į Baroko kelią. Kultūros paveldui ji priklauso todėl, kad yra sena. Stengiamės ją išsaugoti ne tik dabartinei, bet ir ateities kartoms, nes tai – tikrai istoriją liudijantis pastatas, nenusileidžiantis gražiausioms užsienio bažnyčioms. Bažnyčia yra kryžiaus formos. Daugelyje bažnyčių bokštas būna šone ar kažkur gale. Liolių bažnyčios bokštas nedidelis, forma panašus į minareto kaip pas musulmonus ir yra pačiame bažnyčios viduryje. Varpinė yra atskirai nuo bažnyčios, irgi labai gražios formos. Ji turi analogą – Palūšės varpinę. Bažnyčios viduje turime unikalių dalykų. Čia pamatysi tašytais ąžuoliniais kuoliukais išgrįstą kryžiaus formos taką. Jis yra nuo bažnyčios pastatymo ir nudažytas juoda spalva, to reikalavo Kultūros paveldo departamentas. Bažnyčioje yra dar kitas unikalus dalykas – klausykla su dviem langeliais: vienas – žemiau, kitas – aukščiau. Vaikai, kurie ruošiasi Pirmajai Komunijai ar esantys neaukšto ūgio, kad galėtų pasiekti kunigą, eina prie žemesnio langelio, normalaus ūgio žmonės – prie aukštesnio. Įspūdingų formų klausykla suderinta su sakykla. Sakyklos viršuje – iš medžio išdrožta paukštė, maitinanti paukščiukus. Tai liudija, kad kunigas iš sakyklos skelbia Dievo žodį, sako pamokslus, tikinčioji bendruomenė maitinama Dievo žodžiu. Iš tikrųjų parodoma, kad paukštė maitina paukščiukus, o Dievas per Bažnyčios tarną – kunigą – maitina visus tikinčiuosius.

Šiluvoje, Apsireiškimo koplyčioje, yra Švč. Mergelės Marijos pasirodymo vieta – akmuo, apie kurį žmonės eina keliais. Kažkada centriniame Liolių bažnyčios altoriuje žmonės ėjo keliais aplink paveikslą. Jie yra patyrę stebuklų, pagijimų, užtarimo ir apsaugos nuo visokio blogio atvejų. Tai liudija ant grindų įsispaudusios, nuo žmonių kelių nusitrynusios žymės.

Anksčiau Jums teko dirbti Sidabravo, Skaistgirio parapijų klebonu, dabar dirbate Kelmės krašte. Kuo parapijos viena nuo kitos skiriasi?

Šiaulių vyskupijoje yra ir aukštaičių, ir žemaičių. Pati pirmoji mano klebonavimo parapija buvo žemgalių, prie Latvijos sienos. Sidabravas – jau aukštaičiai, o Lioliai – Žemaitijoje. Čia – žemaitiško charakterio, bet Dievą mylintys žmonės.

Ar nešmėsteli mintis, jog neblogai būtų padirbėti ir gimtuosiuose Šiauliuose?

Visur gyvena žmonės, visur reikia įdėti darbo ir visur reikia suspėti. Kur yra žmonių, ten ir reikia sėti Dievo žodžio sėklą. Neišskirčiau kaimo ir miesto parapijų ar jų žmonių. Kiekvienam kunigui Dievulis duoda charizmą darbuotis įvairiose parapijose. Kaimo klebonui yra vienokia charizma, miesto klebonui Dievulis dovanoja kitokią charizmą. Reikia būti atviram Dievo balsui, Dievo žodžiui, kad atvirai galėtume priimti tą Dievo kvietimą, jam paklusti ir leisti, kad jis galėtų vesti.

Kunigas esate 21-uosius metus. Ko daugiau – nevilties ar džiaugsmo akimirkų – teko patirti?

Per šį laiką atėjo gilesnė patirtis bendrauti su žmonėmis. Psichologiniai dalykai, kuriuos studijavome, yra labai abstraktūs, dar neišgyventi. Kai buvau klieriku, paskui – diakonu, teko dirbti mieste. Iš tiesų miesto parapijos poreikiai yra vienokie, o kaimo – kitokie. Pradėjęs dirbti savarankiškai kaimo parapijose, pamačiau kitokius poreikius. Džiaugiuosi, kad esu čia naudingas. Kai yra veiklos, tai ir vienatvė nustumiama į šoną, ji užsimiršta. Kunigui be galo svarbus maldos gyvenimas. Žmogus niekada nėra vienas, o, kaip sakoma, su Dievu. Tikinčiam žmogui neįmanoma būti vienam, tikintysis negali jaustis vienišas.

Kokie rūpesčiai neleidžia jums ramiai miegoti?

Vis rūpi remontai. Laikas daro savo darbą, remonto prašosi Žalpių bažnyčia. Joje reikia keisti grindis, visa tai kainuoja didelius pinigus. Maironių koplyčiai reikia vidaus remonto. Ji pastatyta dar prieš karą. Vienas žmogus prieš karą ėjusiame leidinuke vaikams „Žvaigždutė“ atrado rašytinį šaltinį, kad daugiau nei prieš 100 metų toje vietoje vykdavę stebuklai. Žmonės šioje vietoje eidavo keliais ir melsdavosi. Taip čia atsirado raudonų plytų koplytėlė. Per sovietmetį žmonės ją sugebėjo išsaugoti. Jau gavome leidimą aplink koplyčią iškirsti beverčius medžius.

Ar dažnai grįžtate į gimtuosius Šiaulius?

Tėvai – jau pensininkai, esu vienintelis jų sūnus. Kiekvienoje šeimoje vaikai yra laukiami, todėl ir aš stengiuosi tėvus aplankyti, kai tik sugebu ištrūkti iš parapijos. Be to, ten dar laukia senelė, mamos mama. Ji mane padėjo išauginti, nes visą laiką kartu gyveno. Senelei – jau 94 metai, bet aštraus proto ir džiaugiasi gyvenimu.

Ačiū už pašnekesį. Linkiu nesuklupti einant kunigystės keliu.

Lioliai, Kelmės rajonas

© 2016 „XXI amžius“