Pašnekesys su provincijos klebonu

Kun. Gintas LEONAVIČIUS: „Sekmadienį nuvažiuoju apie 90 kilometrų“

Betygalos, Paliepių ir Vosiliškio parapijų klebonas kun. Gintas Leonavičius

Betygalos Šv. Mikalojaus bažnyčia

Vosiliškio Šv. Juozapo bažnyčia

Kun. Gintas Leonavičius šiemet peržengė  50 metų slenkstį. Iš jų dar tik nepilnus penkerius yra atidavęs Dievo tarnybai. Betygaloje gyvenantis Šv. Mikalojaus parapijos klebonas dar aptarnauja Paliepių Šv. Kryžiaus, Vosiliškio Šv. Juozapo parapijas ir antrąją Betygalos parapijoje Ugionių Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Su šių parapijų klebonu kalbasi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Turite aptarnauti kelias parapijas. Papasakokite apie kiekvieną. Kiek yra parapijiečių, kokia dalis jų sekmadieniais lankosi bažnyčioje? Kas tie aktyviausieji šventadienį švenčiantys žmonės?

Betygalos parapijoje gyvena daugiau kaip 1000, Paliepių – apie 500, Vosiliškio – maždaug 350 žmonių. Kaip ir visoje Lietuvoje  sekmadieniais bažnyčią lanko 5–7 proc. Betygalos ir Paliepių parapijų žmonių. Mažiausiai – apie 10 žmonių – ateina į Vosiliškio bažnyčią. Į antrąją Betygalos parapijos bažnyčią Ugioniuose nuvykstu tik per atlaidus ar kitas šventes. Tikėjimo Dievu neišsižada ūkininkai, mokytojai ir vaikai. Bet daugiausia – vyresnio amžiaus parapijiečiai.

Turbūt visų bažnyčių lankymas sekmadieniais priklauso ir nuo to, ar vyresnius žmones yra kam į ją atvežti. Kaip yra Jūsų krašte?

Sekmadieniais, kai vykstu į Paliepius, jeigu kas nors pakelėje stabdo, būtinai įsisodinu. Draugiškai sugyvenantys  kaimynai vieni kitus pavežėja. Kam netoli, tie ateina ir pėsčiomis.

Kokius darbus dirba Jūsų aptarnaujamų parapijų žmonės? Kokie jų rūpesčiai? Ar kalėdojate?

Tai – ūkininkai, mokytojai ir pensininkai. Čia klebonauju tiktai vienerius metus, todėl visų dar nepažįstu. Šiomis dienomis pradėjau kalėdoti, pirmiausia pasukau į Paliepių parapiją.

Ar yra čia mokyklų, kitų valdiškų įstaigų?

Betygaloje ir Ilgižiuose veikia mokyklos, vaikus mokytis iš Vosiliškio vežioja į Grinkiškį. Betygaloje yra seniūnija. Tikrai nežinau, kokių seniūnijų ribose yra visi Vosiliškio parapijos kaimai, o Paliepių parapija turėtų priklausyti Ariogalos seniūnijai.

Kada aptarnaujamoje parapijoje paskutinį kartą gyveno vietinis klebonas?

Paskutinis Paliepiuose buvo 18 metų čia dirbęs kun. Stanislovas Kemzūra (1899 03 19–1923 06 10–1985 05 26), o Vosiliškyje – 27 metus čia darbavęsis kun. Jonas Raudonikis (1950 07 25–1981 05 31–2011 10 21).

Papasakokite apie eilinį savo sekmadienį. Kada ir kurioje bažnyčioje pradedate aukoti šv. Mišias, kokiu maršrutu važiuojate į kitą bažnyčią ir kada ten būna šv. Mišios? Kiek kilometrų sekmadieniais nuvažiuojate? Ką patiriate keliaudamas?

9 val. šv. Mišias aukoju Paliepiuose, iš ten grįžtu į Betygalą. Čia šv. Mišios prasideda 11 val., o 13 val. jas aukoju jau Vosiliškyje. Taip sekmadienį nuvažiuoju apie 90 kilometrų. Keliaudamas matau įvairių žvėrelių, gėriuosi gamta. Dažniausiai važiuoju su patarnautojais, tai stengiamės tą aplinką ir aptarti. Kaip jau minėjau, jeigu automobilyje yra laisvos vietos, būtinai paimu einančius.

Ar aptarnaujamose parapijose turite pagalbininkų, patarnaujančių šv. Mišioms, vargonininkų, giesmininkų? Gal juos turite atsivežti iš pagrindinės, didesnės parapijos?

Betygaloje ir Paliepiuose turime gerus chorus. Vargonininkė – viena ir ta pati, atvažiuojanti iš Kauno savaitgaliais pas savo senelę. Ji yra subūrusi tuos du chorus. Esant reikalui, juos sutelkiame ir į vieną. Į Vosiliškį rečiau nuvažiuojame, kadangi ten į bažnyčią ateina gal 10 žmonių. Bet ten yra savas pagyvenusių žmonių choriukas, sutelkiantis 4–5 tikinčiuosius. Tikiuosi, kad ir Vosiliškyje ateityje padaugės lankančių bažnyčią. Ten, jeigu būna atlaidai, švenčiant Tėvo ar Motinos dieną, suvažiuoja daugiau žmonių. Tuomet ir vargonininkė būna.

Ar aptarnaujamose parapijose surinktos rinkliavos pakanka kelionės išlaidoms?

Nuvykti į Paliepius užtenka, nuvažiuoti į Vosiliškį – ne visada, kartais ir pritrūksta. Turiu ir savų pridėti.

Gyvenate vienoje parapijoje, o į kitas tik sekmadieniais atvykstate ar dar dėl kokių nors kitų priežasčių. Ar įmanoma tada vienodai rūpintis visomis parapijomis, jų bažnyčiomis, ar aptarnaujamų parapijų žmonės nenukenčia dėl to, kad gyvenate ne šalia?

Gyvenu Betygaloje, Paliepius ir Vosiliškį aplankau tik sekmadieniais. Nematau čia didelės problemos, nes visi, kam reikia, žino mano telefono numerį. Nebuvo atvejo, kad kviečiamas nedalyvaučiau.

Kaip suderinate pamaldas per Didžiąją savaitę, Velykas, Kalėdas, Devintines, Žolinę, per atlaidus, kai būna ilgesnės apeigos? Ar visose vietose jas švenčiate vienodai?

Švenčiame vienodai, tik laiką truputį pakeičiau. Pirmiausia šv. Mišios 7.30 val. būna Betygaloje, Paliepiuose – 10 val. Vosiliškyje – 12.30 val. Paankstinau pradžią, kartu ir prailginau laiką – vietoje dviejų valandų padariau pustrečios valandos tarpą. Bet vis tiek reikia skubėti.

Kaip didesnėms šventėms padeda rengtis parapijiečiai, galbūt valdžios atstovai ar dar kas?

Jeigu prašai, tai ir padeda. Sutvarko bažnyčią. Nebūna problemos organizuojant procesiją. Prie bažnyčios aplinkos tvarkymo aktyviai prisideda Betygalos seniūnija. Seniūnas – tikintis žmogus, jo žmona gieda bažnyčios chore.

Kiek krikštų, santuokų ir laidotuvių buvo pagrindinėje Jūsų parapijoje ir aptarnaujamose pernai?

Pernai trumpai čia klebonavau, bet reikalingus duomenis turiu. Paliepiuose pakrikštyti 2, Vosiliškyje – irgi 2, Betygaloje – 23 vaikai. Paliepiuose ir Vosiliškyje nebuvo užregistruota nė vienos bažnytinės santuokos, tačiau Betygaloje – aštuonios. Užtat laidotuvių buvo daug: Paliepių parapijoje –17, Vosiliškio –12, Betygalos – net 47.

O kaip rengiama Pirmajai Komunijai? Kiek vaikų jos eina? Pavyzdžiui, kiek buvo pernai ir šiemet?

Man čia dirbant Pirmąją Komuniją priėmė 12 vaikų. Yra jau apie 20 vaikų, norinčių priimti Pirmąją Komuniją kitais metais. Kliūčių ruoštis Pirmajai Komunijai nematau nė vienoje parapijoje.

Dėl per mažo žmonių skaičiaus Lietuvoje vos ne kasmet panaikinama po kelias parapijas. Kas bus toliau? Kas gali išgelbėti, palaikyti ir papildyti tokių parapijų gyvybingumą?

Išvažiuojantys į užsienį užsidirbti, išsiveža ir savo vaikus. Grįžta juos pakrikštyti, bet ir atgal išsiveža. Tiktai Dievas gali išspręsti šią problemą. Dabar žmonės tolsta nuo Dievo. Reikia daugiau uolių tikinčiųjų. Viskas – jų rankose.

Kokią Jūs pats asmeniškai matote aptarnaujamų ir kitų mažesnių parapijų ateitį po 30–50 metų?

Nesu kažkoks toliaregis, kad taip toli matyčiau. Nežinau, kaip bus po 30–50 metų. Dievas yra sakęs, kad Bažnyčios pragaras nenugalės. Žinau, kad ji bus.

O iš kur esate pats kilęs? Juk dažnai būna, kad miestiečiui darbas nuošaliame kaime atrodo esąs kaip bausmė ir jei jis ilgai čia dirba, tai gali pasirodyti, kad labai aukojasi?

Esu kilęs iš Kauno. Dirbdamas kaime jaučiuosi gerai, čia išmokau pasikurti krosnį, pasigaminti valgį. Mano tėvai – irgi iš kaimo kilę žmonės, gyventi į Kauną atvykę. Anksčiau žmonės iš kaimų kraustėsi į miestus, dabar jau iš miestų kuriasi kaimuose. Pasikeitė tie išvažiavimai. Nesijaučiu, kad kažkuo aukočiausi dirbdamas kaimo parapijose. Jeigu tarnauji Dievui, privalai tarnauti ir žmonėms. Kiek jėgos leidžia, tiek ir darau.

Ar dirbti ištuštėjusiame kaime nenuobodu, ką čia klebonui, be sielovados reikalų, dar galima veikti? Kas Jus atgaivina, dvasiškai pakylėja, gal aplankantys žmonės ar koks pomėgis?

Visur mane kviečia dalyvauti, vos ne kiekviename kaimelyje yra susikūrusios bendruomenės. Ypač suaktyvėjo jų veikla artėjant Šv. Kalėdoms. Turiu jau pasižymėti, kurią dieną ir kurią valandą kur reikės dalyvauti. Laikas, kai čia dirbu, nepastebimai prabėgo. Mėgstu paskaityti, pasimelsti, pabendrauti su parapijiečiais. Kaune gyvena tėvas, jį aplankau. Gruodžio 8-ąją jam sukaks 86 metai. Tėvą prižiūri netoli gyvenanti mano sesuo.

Ar taip įsivaizdavote savo kunigystę? Ar ją rinkdamasis nujautėte, kad gali tekti turėti tokią didelę savo aptarnaujamų parapijiečių teritoriją skirtingose parapijose su tiek palyginti mažai žmonių?

Tikrai neįsivaizdavau, kokia bus ta kunigystė. Tiesiog Dievas kvietė ir ėjau. Nenujaučiau, kad bus taip, kaip yra dabar. Teritorija tikrai didelė, o žmonių joje – ne per daugiausia.

Šiemet Jūs paminėjote savo gyvenimo 50-metį. Į kunigus buvote įšventintas jau brandaus amžiaus, kai iki 46 metų trūko trijų dienų. Kaip atrodo kelias, vedęs Jus į kunigystę? Ką veikėte, kuo dirbote anksčiau?

Baigęs vidurinę mokyklą, tarnavau armijoje. Paskui dirbau staliumi. Po mamos mirties pradėjo keistis mano gyvenimas. Ji ne kartą buvo sakiusi, kad eičiau į kunigus. Toks mamos paraginimas kadaise man atrodė juokingai. Bet po jos mirties pradėjau dažnai lankyti bažnyčią, atsirado didžiulis noras melstis. Lankiau Šv. Antano Paduviečio bažnyčią. Čia mane bendruomenė įtraukė į savo veiklą, pakvietė į chorą. Ir kaip stalius kai ką paremontuodavau. Mano dvasios pokyčiai vyko palaipsniui. Matydami mano pamaldumą, aplinkiniai patarė siekti kunigystės. Čia vėl pasijuokiau – koks iš manęs išeitų kunigas? Bet, kaip sakoma, iš Dievo pakvietimo negali juoktis. Atsitiko taip, kad sutiktas klebonas nustebo, kodėl aš – ne seminarijoje? Pradėjau rinkti dokumentus. Visur mane vedė Šventoji Dvasia. Nuėjęs į polikliniką pasitikrinti sveikatos ir paklaustas, kodėl sugalvojau eiti į kunigus, atsakiau: išgirdau Dievo pašaukimą. Tada jutau gerą, žodžiais nenusakomą ramybę.

Tarp klierikų amžiumi turbūt buvote vyriausias?

Buvo dar vienas netgi vyresnis už mane. Studijas tais metais seminarijoje pradėjome dvylika, kunigais iš Kauno arkivyskupijos buvome įšventinti keturi. Paskui dar vienas prisidėjo, grįžęs iš akademinių atostogų. Taigi iš mūsų kurso išėjo penki kunigai. Mūsų kursas buvo kaip viena šeima. Mokymosi seminarijoje metais nejaučiau jokio spaudimo ar pažeminimo.

Būdamas klieriku galbūt įsijungėte į kokią nors kitą veiklą? Gal irgi buvote stalius?

Giedojau seminarijos chore. Prižiūrėjau liturginius drabužius, išskalbęs juos išlygindavau. Staliumi būti neteko, kadangi reikėjo daug mokytis.

Kai studijavote seminarijoje, ar nebuvo kilę minčių, kad ne tuo keliu einate?

Tokia abejonė buvo kilusi mokantis ketvirtame kurse. Mūsų dvasios tėvas padėjo suprasti, kas manyje vyksta. Neįtikėjęs į Jėzų Kristų, nebūčiau tapęs ir kunigu.

Kokia buvo Jūsų, jau kaip dvasininko, pradinė veikla?

Pradžioje buvau diakonu Kauno Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje. Gera tą laiką prisiminti. Išmokau santuokos teikimo, krikšto, laidojimo apeigas. Čia daug padėjo klebonas kun. Virginijus Birjotas. Įšventintas kunigu, beveik ketverius metus buvau vikaras Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Čia jaučiausi kaip savas. Teko lankyti sergančius ligoninėje, silpnus ligonius namuose. Tokia praktika buvo įdomi.

Tikriausiai Jums, ne jaunam, o esančiam brandaus amžiaus, norėjosi imtis savarankiško darbo – kiek čia galima klausyti klebono?

Būk kuo nori, žmogus esi silpnas be Dievo pagalbos. Prašiau Dievo pagalbos, Jo malonės, jaučiau Jo vedimą. Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo paklaustas, ar sutikčiau vykti į Betygalą klebonu, atsakiau, kad esu davęs paklusnumo priesaiką. Jeigu reikia, galiu važiuoti, nors man gerai ir Raseiniuose. Turėjo dar kitų kandidatų, bet kažkodėl mane pasirinko.

Ar, atvykus į Betygalą, netapo baisu – juk, be šios parapijos, laukė dar papildomai dvi?

Ne tiek baisu, kiek jaučiau didžiulę atsakomybę. Juk reikėjo susipažinti su žmonėmis... Visiškai kitaip, kai jau esi su jais susidraugavęs ir žinai, į ką ir kokiu reikalu kreiptis.

Klebonas – statybininkas, psichologas, žmonių sielų ganytojas. Kaip buvęs stalius, gal ir apie remontus pagalvojate?

Klebonas turi matyti, ar ne kiauras bažnyčios stogas. Jis – dar ir ūkvedys. Eini ir visur savo nosį kaišioji apžiūrinėdamas. Suremontavome Betygalos bažnyčios varpinės bokštą, čia lėšomis parėmė Raseinių rajono savivaldybė. Atlikome Paliepių bažnyčios vidaus remontą, o pavasarį imsimės jos išorės gražinimo darbų. Vosiliškio bažnyčioje bėdų mažai, nebent papūtus stipresniam vėjui barkšteli koks stogo skardos lapas, todėl ir remontuoti jos nebūtina.

Kaip remontams prasimanote lėšų, gal paremia parapijiečiai?

Paliepiuose surinkau žmones ir jų paklausiau, ar norėtų matyti gražesnę bažnyčią. Patys nusprendė, kad reikia daryti remontą. Pradėjus rinkliavą, atsirado rėmėjas, o tada reikiamą sumą surinkome. Bažnyčios išorės remontui lėšų prašysime iš rajono savivaldybės biudžeto. Rajono valdžia nėra nusistačiusi prieš bažnyčią.

Ar visada parapijiečiams sakote, kad rinkliava yra ne sau ar geresniam Jūsų automobiliui?

Kiek čia man tų pinigų reikia? Žinoma, turiu išlaikyti automobilį, kad galėčiau nuvykti į arkivyskupiją, į dekanato centrą Raseinius, aplankyti savo parapijiečius. Kaip tik dabar pradėjau kalėdoti ir artimiau su jais susipažinti. Reikia, kad automobilis važiuotų. Būtina turėti ir telefoną. Be šių dalykų nebūtų įmanoma tinkamai atlikti savo pareigas.

Malonu buvo su Jumis bendrauti. Ačiū už pokalbį.

Betygala, Raseinių rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“