Apie vieno kunigo gyvenimą

Ramunė Sakalauskaitė su savo knyga „Gyvenimas, koks jis buvo...“

Tytuvėnų bibliotekininkė Zita Deikutė pakvietė žingeidžius, neabejingus literatūrai ir pagarbiai žiūrinčius į neeilines asmenybes tytuvėniškius į susitikimą su Ramune Sakalauskaite. Šią moterį – žurnalistę, rašytoją, filmų kūrėją, visuomenininkę – išsamiai pristatė popietę-susitikimą vedusi Tytuvėnų gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Zenta Mačiulaitienė. Ji vardijo Ramunės sukurtus dokumentinius filmus, jos knygas bei veiklos pavyzdžius: ji yra idėjos įrengti rašytojai J. Ivanauskaitei skirtą skverą sostinės Aguonų gatvėje ir ten pastatyti skulptūrą „Katinas“ autorė, mons. Kazimierui Vasiliauskui atminti skirto skvero prie Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios ir čia pastatytos skulptūros idėjos autorė ir projekto vadovė, padėjo rinkti lėšas labdaros ir paramos fondo „Bėdų turgus“ sumanytai Vilniaus krašto labdariams skirtai skulptūrai „Žaliasis obuolys“, prisidėjo prie Gruzijos karo pabėgėlių vaikams skirtos akcijos „Lietuva – Gruzija. Viena širdis “ ir atliko dar daug kitų visuomenei vertingų darbų.

Viena svarbiausių pastarųjų metų Ramunės Sakalauskaitės veiklos krypčių – puoselėti Lietuvos kultūros vertybes, įprasminti nusipelniusių šaliai ir tautai žmonių atminimą. Į mokytojos Zentos klausimą, kokie aspektai lemia renkantis knygų bei filmų herojus, kūrėja atsakė, kad svarbiausia yra įdomi asmenybė, turinti Dievo dovaną ir ją plėtojanti, nesvarbu, ar tai politikos veikėjas, teatro režisierius ar kunigas. Svarbu, kad žmogus lieka ištikimas pašaukimui bei savo Tėvynei.

Kodėl toks dėmesys mons. Kazimierui Vasiliauskui, sukurtas filmas, parašyta išsami biografija? Pasak Ramunės Sakalauskaitės, šio žmogaus asmenybės gylį ir prasmę ji suvokė tik po to, kai neteko šio draugo bei gyvenimo mokytojo. Susipažinę dar Sąjūdžio laikais, jie artimi išliko iki pat monsinjoro mirties. Nuo pat pirmų pažinties dienų, kaip sako knygos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ autorė, klebonas ją lavino, pirko ir dovanojo geras knygas, kvietė į parodas ir koncertus, supažindindavo su neeilinėmis asmenybėmis.

Didelį dėmesį knygos pristatymo metu ir renginio vedėja, ir biografijos autorė skyrė tam, kas yra vadinama „balta varna“, mat, monsinjoras priklausė būtent šiai ne tik tarp paprastų žmonių, bet ir tarp kunigų egzistuojančiai „kitokių“ grupei. Gyvendamas lūžio, kaip vadino autorė, metais (rusų okupacija, tremtis, nepriklausomybės atkūrimas), Kazimieras Vasiliauskas suprato žmonių nutolimą nuo bažnyčios, tikėjimą priėmė nedogmatiškai, kaip įmanydamas telkė katalikų bendruomenę. Geriausiai tą faktą iliustruoja gyvenimo ir tarnystės Dievui pavyzdžiai. Tarkime, ateina žmonės tuoktis, dorai net žegnotis nemokėdami, o apie maldas ir kalbėti neverta... Klebonas, Arkikatedros vadovas, nesibara, neveja lauk, o su šypsena taria: „Kodėl taip tyliai meldžiatės?“ Ateina krikštytis vaikų namų auklėtinis ir ištiesia didelio nominalo „vagnorėlį“, monsinjoras neima, o liepia nusipirkti valgyti. Žmogus mąsto, iš kur klebonas žinojo, kad pinigai skolinti?! Sutuokė ir pakrikštijo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas daug žmonių. Dažnai krikšto tėvais ar liudininkais tapdavo kaimynai, buvę sportininkai Karobliai. Pasak knygos autorės, prabėgus kuriam laikui ne vienas iš tų, kurie nelankė bažnyčios, bet troško šeimai Dievo palaimos, tapo pavyzdiniais katalikais. Daug panašių netradicinio kunigo ir „ganomų avelių“ susitikimų istorijų galima rasti monsinjoro biografijoje.

Dar vieną aktualų klausimą autorei uždavė puikiai biografiją išsistudijavusi susitikimo vedėja Zenta: kaip monsinjoras, išgyvenęs tremtį, patyręs daug išbandymų, nejautė pykčio, liko kupinas gėrio? Ramunė Sakalauskaitė pasakojo, kad kunigas Kazimieras sakydavo: „Jei aš noriu išgyventi, privalau atleisti, nes pyktis mane patį sunaikins“. Apie tremtį jis kalbėdavo tik gerai, dėkojo Dievui, kad pas baltąsias meškas sutiko pačius geriausius draugus, perskaitė įdomiausias knygas, sukalbėjo nuoširdžiausias maldas. Ir Tytuvėnai susiję su monsinjoro gyvenimu ne tik per jo bičiulį kunigą Ričardą Mikutavičių, bet ir likimo draugą rašytoją Vladą Kalvaitį. Pas pastarąjį Kazimieras Vasiliauskas yra ne kartą viešėjęs, o tytuvėniškio knygoje „Sustiprinto režimo barakas“ viena novelė skirta tremtyje sutiktam Kaziukui.

Knygoje atskleistas ir iki tol mažai nagrinėtas monsinjoro gyvenimo periodas – dešimtmetis Latvijoje, Daugpilyje, kai po tremties nebuvo leista grįžti gimtinėn. Pasak biografijos autorės, ją po kunigo gyvenimo vietas tarsi vedžiojo jis pats. Nesitikint po penkiasdešimties metų surasti jo tarnavimo žmonėms ir Dievui liudininkų, įvykdavo susitikimai, kurie nuvesdavo pas žmones, artimai pažinojusius mons. Kazimierą Vasiliauską. Šios istorijos aprašytos knygoje, pateikta unikalių iliustracijų.

Knygoje apie politinį kalinį ir tremtinį, pirmąjį Vilniaus arkikatedros kleboną bei atkurtos Kunigų seminarijos rektorių, Vilniaus miesto garbės pilietį panaudota daug šaltinių. Jie išliko įvairiais būdais: archyvuose, jau mirusios sesers Bronislavos namuose Panevėžyje, kur buvo kaupiami visi monsinjoro daiktai, brolio namuose Šiauliuose. Leidinyje yra ir kolegų kunigų atsiminimų apie šią šviesią asmenybę. Jie atskleidžia įvairias monsinjoro savybes: paprastumą, humoro jausmą, supratingumą, gebėjimą užjausti, atvirumą, žmoniškumą, mokėjimą bendrauti su visais, meilę literatūrai. Rašydamas pamokslus, juos gausiai iliustruodavo citatomis, atmintinai mokėjo Vytauto Mačernio eiles.

Visos knygos aptarti neįmanoma – reikia imti ir skaityti. Tai padarė ne vienas susitikimo dalyvis. Mokytoja Zenta padėkojo autorei, kad užsuko į mūsų miestelį, o niūri popietė nusidažė kitokiomis spalvomis. Nuoširdžiai už prisiminimus ir knygą dėkojo Sveiko gyvenimo klubo vadovė Nijolė Guntaitė, bibliotekininkė Zita Deikutė ir visi popietės dalyviai.

Bronislava Buchienė

© 2016 „XXI amžius“