Kai žodis tampa kūnu…

Kun. Algirdas Toliatas su popiežiumi Pranciškumi „L’Osservatore Romano“ nuotrauka

Prieš kelias savaites Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje buvo sutikta Algirdo Toliato, Lietuvos policijos kapeliono, knyga „Žmogaus ir Dievo metai“. „Tyto albos“ išleistoje knygoje – kun. A. Toliato pamokslai, sakyti per pastaruosius kelerius metus.

Kaip atsirado ši knyga ir kam jos reikia – juk pamokslai skirti sakyti ir klausytis bažnyčioje? Norėdami atsakyti į šį klausimą, pirmiausia susipažinkime su kun. A. Toliatu. Ateikite sekmadienį 12 valandą į šv. Mišias Šv. Ignoto bažnyčioje ir įsitikinsite.

Prieš kelerius metus paskirtas Lietuvos policijos kapelionu kunigas Algirdas įtikino Bažnyčios ir policijos vadovybę, kad reikia bendrų policijos ir visuomenės Mišių. Į pirmąsias susirinko keliolika žmonių, gal kad buvo sausis, kaip tik užėję šalčiai. Paskui žmonių vis gausėjo, ir dabar turime stiprią bendruomenę, didelę jos dalį sudaro policijos darbuotojai.

Kunigas Algirdas yra dosnus žmogus. Jam neužtenka gražiai pakalbėti organizacijos šventėse, teatrališkai palaiminti naujus policijos automobilius, būti kunigu, po Mišių uždarančiu bažnyčios duris ir užsidarančiu vienišiaus apmąstymuose. Policijos darbuotojams vilniečiams (jiems šiuo atveju pasisekė labiau) kunigas Algirdas ėmėsi organizuoti susitikimus su įdomiais žmonėmis – su dailininku Giedriumi Kazimierėnu važiavome į Raudondvarį, pliaupiant vasario lietui gėrėme arbatą menininko Rimanto Dichavičiaus dirbtuvėje, Bernardinai.lt redakcijoje šnekučiavomės su tuomečiu vyriausiuoju šio internetinio dienraščio redaktoriumi Andriumi Navicku, gavome dovanų aktorės Adrijos Čepaitės seminarą, klausėmės profesoriaus Leonido Donskio paskaitos.

Galima sakyti, kunigas Algirdas yra žmogus, praktiškai gyvenantis pagal krikščionybės principus kasdien, kiekvieną valandą. Iš čia jo dalyvavimas projekte „Saugokime vieni kitus kelyje“ – praktinis kultūros keliuose vadovas – arba Šventosios Mortos grupės, skirtos kovai su prekyba žmonėmis, kūrimas Lietuvoje.

Jei atidžiai klausotės kunigo Algirdo pamokslų, greičiausiai pastebėjote, kad jis yra itin pamėgęs gerojo samariečio pavyzdį. Nors kartais atsiduriantieji šalia kunigo Algirdo gali paliudyti, kad jis pats taip ir gyvena – kiekvienoje situacijoje stengiasi būti geruoju samariečiu. Antai nuvažiavome su kunigu Algirdu pas garsų menininką, jau garbaus amžiaus, nestiprios sveikatos. Žiemos pabaiga, polaidis, šaligatviai slidūs. Ir kaip tyčia to menininko svečias išeidamas slystelėjo ir ne juokais nikstelėjo koją. Kunigas Algirdas, turėdamas pusvalandį iki Mišių Šv. Rapolo bažnyčioje, tam žmogui ne tik rūpestingai padeda atsikelti, bet ir nuveža į namus.

Įsišnekėjęs su menininko žmona, sužinojęs, kad jie yra gana vieniši, nelabai kas aplanko, pasisiūlo, kai reikės, nuvažiuoti į parduotuvę, atvežti produktų – šaligatviai tokie slidūs, parduotuvė nearti.

Kodėl iš taip toli pradedame, jei ruošiamės kalbėti apie knygą? Todėl, kad pirmiausia joje rasite kunigą Algirdą.

„Ši knyga – ne tik pamokslai, pagrįsti asmeniniais išgyvenimais. Tai – visos bendruomenės išgyvenimas, Mišių auka, sekmadienio agapė, kur svarbiausia – ne vaišės, o susitikimas su bendruomene ir pasidalijimas tuo, kuo gyvename, ką išgyvename, kuo kvėpuojame. Būtent tie dalykai svarbiausi, jei norime, kad bendruomenė būtų gyva. Nes tik gyva bendruomenė gali rašyti tokią knygą. Ir tai yra mūsų bendras turtas, kurį Dievas mums dovanoja“, – sako kun. A. Toliatas.

Pagal asmeninį kun. Algirdo Toliato tinklaraštį www.toliatas.lt

© 2016 „XXI amžius“