Klausimas popiežiui Pranciškui: ką reiškia Gailestingumo metai?

„Kas suvokė esąs labai mylimas, pradeda išeiti iš blogo uždarumo, kuris verčia nekęsti kitų ir savęs pačių. Tikiuosi, kad daug žmonių suvokė esą mylimi Jėzaus ir leidosi būti Jo apkabinti. Gailestingumas yra Dievo savybė ir Jo silpnybė. Dėl gailestingumo visad atleidžia, užmiršta nuodėmes. Man patinka galvoti, kad Visagalis turi trumpą atmintį. Kartą atleidęs, pamiršta, nes džiaugiasi atleisdamas. Man to pakanka. Jis atleido svetimavusiai moteriai iš Evangelijos, nes „ji labai mylėjo“, „nes Jis labai mylėjo“. Visa krikščionybė yra čia“, – sakė popiežius Pranciškus interviu, kuris paskelbtas Gailestingumo jubiliejaus uždarymo išvakarėse, lapkričio 18-ąją, Italijos katalikų dienraščio „Avvenire“ puslapiuose. Pasak jo, Jėzus neprašo ypatingų dalykų, tik atsidavimo ir pripažinimo. Šventoji Teresė iš Lizju, kuri yra Bažnyčios Mokytoja, kalbėdama apie savo „mažąjį kelią“ link Dievo, mini atsidavimą vaiko, kuris visiškai pasitikėdamas užmiega ant tėvo rankų, nes artimo meilė negali būti užrakinta. Meilė Dievui ir meilė artimui yra neatskiriamos.

„Ar buvo pasiekti tie tikslai, dėl kurių Jubiliejus buvo paskelbtas? Bet aš neturėjau plano, – atsakė Pranciškus. – Paprasčiausiai dariau tai, ką man įkvėpė Šventoji Dvasia. Dalykai atėjo savaime. Leidausi vedamas Dvasios. Reikėjo tik būti paklusniam Dvasiai, leisti jai veikti. Bažnyčia yra Evangelija, Jėzaus Kristaus darbas ir nėra idėjų kelias ar būdas jas įtvirtinti. Ir Bažnyčioje dalykai atsiranda, kai laikas pribręsta, kai atsiveria“.

Pranciškus išvardijo keletą pavyzdžių, kurie rodo, kaip Dvasia subrandino laiką Jubiliejui. Iškilmingoje Vatikano II Susirinkimo atidarymo kalboje „Gaudet Mater Ecclesia“ Jonas XXIII priminė „gailestingumo vaistą“, Paulius VI gerąjį samarietį matė kaip modelį sau, šv. Jonas Paulius II parašė antrąją encikliką „Dives in misericordia“ ir įsteigė Dievo gailestingumo šventę. Benediktas XVI kalbėjo apie tai, kad vienas iš Dievo vardų yra Gailestingumas. Tai – atramos. Dvasia brandina procesus Bažnyčioje, kol išsipildo. Tai, kad visa žmonija gali patirti atleidimą, yra toji malonė, kurią skelbia apaštalinė tarnystė. Bažnyčia egzistuoja tik kaip įrankis perduoti žmonėms gailestingąjį Dievo planą. Susirinkime Bažnyčia pajuto atsakomybę būti pasaulyje kaip gyvas Dievo meilės ženklas. Per dokumentą „Lumen gentium“ pakilo iki savo prigimties ištakų – Evangelijos. Tai perkelia krikščioniško dėmesio ašį nuo tam tikro legalizmo, kuris gali būti ideologinis, prie Dievo asmens, kuris tapo gailestingumu per Sūnaus įsikūnijimą. Kai kurie, kaip rodo replikos „Amoris laetitia“, ir toliau to nesupranta. Susirinkimas tai pasakė, tačiau istorikai tvirtina, jog tam, kad Susirinkimas būtų gerai sugertas Bažnyčios kūne, reikia vieno šimtmečio. Dabar jį įpusėjome.

„Avvenire“ žurnalistė palietė ekumenizmo temą, primindama, kad per Pranciškaus pontifikatą netrūko svarbių susitikimų: su stačiatikių ganytojais Baltramiejumi ir Jeronimu Lesbo saloje, su Maskvos patriarchu Kirilu Kuboje, su kitais stačiatikių ar Rytų Bažnyčių vadovais ir su tais, kurie nesimpatizuoja ekumeniniam judėjimui. Paskutinis tikrai svarbus įvykis buvo kelionė į Lundą, į Švediją, liuteronų kvietimu į Reformacijos jubiliejaus atidarymo iškilmę. Ir čia, pasak popiežiaus Pranciškaus, jis paprasčiausiai ėjo jau anksčiau nutiestu ir subrandintu keliu, nebandydamas kaip nors jo priverstinai pagreitinti. Ir susitikimas Lunde buvo subrandintas per daugelį metų. Kita vertus, vienybės paieškos yra viena iš Romos vyskupo misijos dalių, siekiant atsiliepti į paties Jėzaus maldavimą. Popiežius Pranciškus dar kartą pabrėžė, kad krikščioniška vienybė nėra žmogiškas susitarimas ar planų primetimas. Krikščionys vienybę pasieks tik žvelgdami į Kristų ir prašydami Dvasios veikimo tarp jų. Popiežius pridūrė, kad jo sutikti ortodoksų vyresnieji, kurie yra vienuoliai, leido pajusti, jog yra maldos žmonės. Bet yra galvojančių, kad ekumeniniai susitikimai „parduoda“ ir „suprotestantina“ katalikišką doktriną. Pasak popiežiaus Pranciškaus, tai netrukdo jam ramiai miegoti, nes jis eina jau pramintu keliu ir įgyvendina Susirinkimą. Kalbant apie nuomones, priduria jis, visada reikia atsižvelgti, su kokia nuostata jos pasakomos. Kai nėra pikto nusiteikimo, jos padeda kelyje. Bet kartais greitai paaiškėja, kad kritika yra tam, kad pateisintų vieną ar kitą jau užimtą poziciją, tada ji nėra garbinga, skatina nesutarimus. Matyti, kad tam tikri griežtumai gimsta iš trūkumo, iš noro paslėpti šarvų viduje savo liūdną nepasitenkinimą. Dalyvauti procesuose, o ne okupuoti erdvę yra raktas ir ekumeniniame kelyje, tvirtina Šventasis Tėvas.

Popiežius Pranciškus pakartojo savo griežtą nusiteikimą prieš „pasaulio dvasią“ Bažnyčioje: „Toliau manau, – kalbėjo jis, – kad vėžys Bažnyčioje yra vienas kito šlovinimas. Jei kas nepažįsta Jėzaus, niekad jo nesutiko, Jį gali sutikti. Bet jei kuris jau yra Bažnyčioje ir veikia joje, nes būtent Bažnyčios aplinkoje puoselėja ir maitina savo alkį valdžiai ir susireikšminimui, serga dvasine liga, mano, jog Bažnyčia yra sau pakankama žmogiška tikrovė, kurioje viskas vyksta pagal ambicijos ir galios logikas“.

Vatikano radijas

© 2016 „XXI amžius“