Dievas apsireiškia stebinančiame mažume

Popiežiaus Pranciškaus Kalėdų nakties homilija

„Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms“ (Tit 2, 11). „Apaštalo Pauliaus žodžiai apreiškia šios šventos nakties slėpinį: pasirodė Dievo malonė, jo nemokama dovana, su mums dovanotu vaikeliu Dievo meilė tapo apčiuopiama“, – Kalėdų nakties Mišių homiliją gruodžio 24-ąją Šv. Petro bazilikoje pradėjo popiežius Pranciškus.

Pasak Šventojo Tėvo, tai – šlovingoji naktis, tą šlovę skelbė angelai Betliejuje ir, šiandien, mes visame pasaulyje. Tai – džiugioji naktis, nes nuo tada ir visam laikui Dievas, Amžinasis, Begalinis, yra Dievas su mumis: jis nėra toli, neturime jo ieškoti dangaus orbitose ar tarp mistinių idėjų; jis arti, tapo žmogumi ir niekad nebeatsiplėš nuo mūsų žmogiškumo, kurį padarė savą. Tai – šviesioji naktis: pranašo Izaijo išpranašauta šviesa apšvietė einančius tamsybėse, apšvietė, pasakoja evangelistas Lukas, Betliejaus piemenis. Jie sužinojo, kad kūdikis gimė dėl mūsų, ir suvokė, kad visa šlovė, visas džiaugsmas, visa šviesa susitelkia viename taške, angelo jiems nurodytu ženklu: „Rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 12). Tai – ženklas visam laikui, kaip atrasti Jėzų ne vien tada, bet ir šiandien. Jei norime švęsti tikras Kalėdas, kontempliuokime šį ženklą: mažo naujagimio paprastumą, jo romų paguldymą, jo švelnų suvystymą. Čia yra Dievas. Šiuo ženklu Evangelija mums parodo paradoksą: užsimena apie imperatorių, apie gubernatorių, apie to laiko didžiuosius, bet Dievas neapsireiškia tarp jų, pasirodo ne dailioje karališkųjų rūmų menėje, bet tvartelio skurde, ne išpustytoje regimybėje, bet gyvenimo paprastume, ne galioje, bet stebinančiame mažume. Ir kad jį sutiktume, reikia eiti ten, kur jis yra: reikia pasilenkti, priklaupti, tapti mažais. Gimęs Kūdikis mus žadina: mus kviečia palikti efemeriškas iliuzijas, kad eitume link esmės; atsisakyti nepasotinamų pretenzijų, palikti amžiną nepasitenkinimą ir liūdesį dėl kokių nors dalykų, kurių mums visada trūks. Mums bus naudinga palikti šiuos dalykus, kad Dievo – kūdikio – paprastume atrastume taiką, džiaugsmą, gyvenimo prasmę.

„Leiskimės būti žadinami, – tęsė Pranciškus, – Kūdikio ėdžiose ir leiskimės būti žadinami vaikų, kurie šiandien nėra švelniai paguldyti ir apgaubti motinos ir tėvo rūpesčio, bet guli ledinėse ėdžiose, kuriose suėdamas jų orumas; kurie paguldyti požeminiuose bunkeriuose, slepiant nuo bombardavimų, ant didelio miesto šaligatvių, migrantų prigrūsto laivo triume. Leiskimės būti žadinami kūdikių, kuriems nebuvo leista gimti, ir tų, kurie rauda, nes niekas nepasotina jų alkio, tų, kurių rankose – ne žaislai, o ginklai.

Kalėdų slėpinys, kuris yra šviesa ir džiaugsmas, žadina ir sukrečia, nes tuo pat metu yra vilties ir liūdesio slėpinys. Jame yra liūdesio skonis, nes meilė nepriimama, gyvybė atstumiama. Tai patyrė ir Juozapas su Marija, kuriems durys buvo uždarytos ir kurie paguldė Jėzų ėdžiose, nes „jiems nebuvo vietos užeigoje“. Jėzus gimsta atstumtas kai kurių ir daugeliui esant abejingiems. Ir šiandien įmanomas toks pat abejingumas, kai Kalėdos tampa švente, kuriose svarbiausi esame mes, o ne Jis; kai prekybos šviesos į šešėlį nustumia Dievo šviesą, kai nerimaujame dėl dovanų ir liekame nejautrūs atstumtiesiems. Šis supasaulėjimas Kalėdas paėmė įkaite ir reikia jas išlaisvinti!

Bet Kalėdos ypač turi vilties skonį, nes, nepaisant mūsų tamsybių, Dievo šviesa suspindi. Jo maloni šviesa nėra baugi. Mus įsimylėjęs Dievas traukia savuoju švelnumu, gimdamas vargšas tarp mūsų kaip vienas iš mūsų. Gimsta Betliejuje, kuris reiškia „duonos namai“. Tarsi mums sakytų, kad gimsta kaip duona mums. Ateina į gyvenimą, kad mums duotų gyvenimą. Ateina į mūsų pasaulį, kad duotų savo meilę. Neateina suryti ir valdyti, bet maitinti ir tarnauti. Yra tiesinė sąsaja tarp ėdžių ir kryžiaus, ant kurio Jėzus bus sulaužyta duona: tai – meilė, kuri save dovanoja ir mus išgelbėja, suteikia šviesos mūsų gyvenimui ir taikos širdims.

Tai suprato tą naktį piemenys, kurie buvo tarp savo laiko atskirtųjų. Bet niekas nėra atskirtas Dievo akyse ir būtent jie buvo pakviesti į Kalėdas, – sakė Pranciškus ir tęsė: – Savimi pasitikintys, sau pakankami buvo namuose, tarp savo daiktų, o piemenys „nusiskubino“, nedelsdami. Ir mes leiskimės šią naktį būti žadinami ir sušaukti Jėzaus, eikime pasitikėdami pas Jį su tais dalykais, dėl kurių jaučiamės atskirti, su savo ribomis. Leiskimės būti paliesti švelnumo, kuris gelbėja. Prisiartinkime prie Dievo, kuris tapo artimas, sustokime prie prakartėlės, įsivaizduokime Jėzaus gimimą: šviesa ir taika, didžiausias skurdas ir atmetimas. Įženkime į tikras Kalėdas su piemenimis, eikime pas Jėzų tokie, kokie esame, atsinešdami savo atskirtis, savo neišgijusias žaizdas. Taip, Jėzuje, paragausime tikrąją Kalėdų dvasią: grožį būti mylimiems Dievo. Su Marija ir Juozapu stovime prieš ėdžias, prieš Jėzų, kuris gimsta kaip duona mano gyvenimui. Kontempliuodami jo nuolankią ir begalinę meilę pasakykime jam „ačiū“, nes visa tai padarė dėl mūsų“.

Vatikano radijas

© 2017 „XXI amžius“