Popiežius apie prakartėlę ir vilties Kalėdas

Popiežius Pranciškus gruodžio 21-osios, trečiadienio, bendrojoje audiencijoje pasidalijo mintimis apie prakartėlę, kurią nuo šv. Pranciškaus laikų krikščionių šeimos per Adventą pasistato savo namuose, laukdamos Kalėdų. Prakartėlė savo paprastumu perduoda viltį; kiekviena prakartėlės figūrėlė yra pasinėrusi į vilties atmosferą. Visų pirma pastebime vietą, kurioje Jėzus gimė, – Betliejų. Tai – mažas Judėjos miestelis, kuriame tūkstantį metų anksčiau gimė Dovydas, piemuo, kurį Dievas išrinko būti Izraelio karaliumi. Betliejus – ne sostinė, tačiau dieviškosios apvaizdos išrinktas todėl, kad Dievas myli mažuosius ir nuolankiuosius. Toje vietoje gimsta lauktas „Dovydo sūnus“ Jėzus, kuriame susitinka Dievo ir žmogaus viltis. Paskui pamatome Mariją, vilties Motiną. Ištardama „Taip!“ Dievui, ji atvėrė Dievo vartus į mūsų pasaulį: mergaitės širdis buvo kupina tikėjimu pagrįstos vilties, todėl Dievas ją išsirinko, o ji patikėjo Jo žodžiu. Ji devynis mėnesius buvo naujos ir amžinos Sandaros skrynia; ji Betliejuje kontempliuoja Kūdikį ir jame mato Dievo meilę, ateinančią išgelbėti Jo tautą ir visą žmoniją. Prie Marijos yra Juozapas, Izaijo ir Dovydo palikuonis. Jis irgi įtikėjo angelo žodžiais ir, žvelgdamas į ėdžiose paguldytą Jėzų, medituoja, kad tas Kūdikis prasidėjo iš Šventosios Dvasios ir kad pats Dievas jam nurodė pavadinti jį Jėzumi. Šis vardas yra viltis kiekvienam žmogui, nes per šį moters sūnų Dievas išgelbės žmoniją nuo mirties ir nuodėmės. Todėl svarbu žvelgti į prakartėlę, sustoti prie jos, pažvelgti ir pamatyti jos veikėjus apgaubusią viltį.

Beje, kaip prisiminė Popiežius, prakartėlėje yra ir piemenys, kurie vaizduoja neturtingą ir nuolankią žmoniją, laukiančią Mesijo, Izraelio paguodos (Lk 2, 25) ir Jeruzalės išvadavimo (Lk 2, 38). Jie kūdikį mato kaip pažadų išsipildymą ir viliasi, kad Dievo išganymas nužengs iki pat kiekvieno iš jų. Tačiau tie, kurie pasikliauja savais svertais, ypač materialiniais, nelaukia Dievo išganymo. Gerai įsidėmėkime: mūsų svertai mūsų neišgelbės. Vienintelis svertas, kuris gelbsti, yra viltis Dieve; ji vienintelė gelbsti, ji vienintelė stipri. Viltis Dieve leidžia eiti per gyvenimą su džiaugsmu, siekiant daryti gera ir trokštant tapti laimingais per amžius. Mažieji, piemenėliai, pasitiki Dievu, viliasi juo ir džiaugiasi atpažindami Kūdikį, kaip angelų nurodytą ženklą (Lk 2, 12).

Ir yra angelų choras, iš aukšto paskelbiantis apie didį Dievo planą, kurį įgyvendina Kūdikis: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“ (Lk 2, 14). Krikščioniška viltis yra išreiškiama šlovinimu ir padėka Dievui, kuris pradėjo savo meilės, teisingumo ir taikos Karalystę.

Brangūs broliai ir seserys, šiomis dienomis kontempliuodami prakartėlę ruošiamės Viešpaties Kalėdoms. Bus tikra šventė, jei priimame Jėzų, Dievo vilties sėklą, pasėtą mūsų asmeninės ir bendruomeninės istorijos dirvoje. Kiekvienas „Taip!“ Jėzui yra vilties daigas. Pasitikėkime šiuo vilties daigu, mūsų ištariamu „Taip!“ Jėzui. „Taip! Jėzau, tu mane gali išgelbėti! Tu mane gali išgelbėti!“, – pakartojo popiežius Pranciškus pridurdamas: „Vilties Kalėdų visiems!“

Kitoje bendrojoje trečiadienio audiencijoje dalyvavusiems piligrimams popiežius Pranciškus tęsė katechezę apie krikščionišką viltį. Šio trečiadienio katechezės tema – „Abraomo tikėjimas ir viltis“. Šv. Paulius laiške romiečiams, rašydamas apie tikėjimo ir vilties kelią, primena Abraomo pavyzdį: „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi“ (Rom 4, 18). Šv. Paulius čia kalba apie Abraomo tikėjimą Dievo pažadu, jog jis sulauksiąs sūnaus. Tai iš tiesų buvo – „viltis, nematant jokios vilties“, nes pats Abraomas jau buvo senas žmogus, o jo žmona buvo nevaisinga. Pasitikėdamas pažadu, Abraomas leidosi į kelionę, sutiko palikti savo gimtąjį kraštą ir tapti svetimšaliu kitame krašte, tikėdamas, kad Dievas jam tikrai duos tą neįmanomą sūnų. Jo tikėjimas atsiveria vilčiai, net jei viltis iš šalies žiūrint atrodo neprotinga. Abraomo viltis, sakė popiežius, – sugebėjimas nesilaikyti siaurų žmogiškųjų samprotavimų, pasaulio išminties, tikėti tuo, kas atrodo neįmanoma ir netgi prasilenkia su sveiku protu. Viltis atveria naujus akiračius, padaro sugebančius svajoti neįsivaizduojamus dalykus. Viltis padeda nebijoti neaiškios ateities. „Tai – nelengvas kelias“, – sakė popiežius. Taip pat ir Abraomui atėjo abejonių ir nusivylimo metas. Jis pasitikėjo, paliko savo namus, savo šalį, savo draugus. Paliko viską. Jis atėjo į Dievo nurodytą kraštą ir štai jau praėjo nemažai laiko, o žadėtojo palikuonio taip ir nėra. Abraomas nepraranda vilties, bet nesulaukdamas pažado išsipildymo, ima skųstis. Pasak popiežius, Abraomo skundas – maldos rūšis, kurios ir mes turėtume išmokti. „Išsakyti Dievui savo skausmą – maldos forma“, – sakė Pranciškus.

Pradžios knyga pasakoja, kad Dievas paliepė Abraomui išeiti laukan ir pakelti akis į dangų: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti... Taip gausūs bus tavo palikuonys“. Abraomas vėl patikėjo Viešpačiu ir „Viešpats tai jam įskaitė teisumu“ (Pr 15, 2–6). Pokalbis vyksta nakties tamsoje. Taip pat ir Abraomo širdyje tamsa, nusivylimas. Jis ima prarasti drąsą, jam sunku tikėti tuo, kas, atrodo, neįmanoma. Tačiau ir skųsdamasis Dievui, jis tiki. Jei netikėtų, kokią prasmę turėtų jo skundas? Kam gi reikėtų priminti Dievui jo duotą pažadą? „Tikėjimas, – sakė popiežius, – ne tylėjimas, su viskuo sutinkant. Viltis – ne galutinis tikrumas, apsaugantis nuo abejonių ir netikėtumų. Tikėjimas – ir kova su Dievu, tai – Dievui išsakomas skausmas, be „pamaldaus“ apsimetinėjimo. Viltis – bebaimis priėmimas tikrovės, tokios, kokia ji yra, su visais jos prieštaravimais. Tad Abraomas, su tikėjimu kreipiasi į Dievą ir prašo, kad jam padėtų neprarasti vilties. Ir Viešpats jam atsako vėl kartodamas neįtikėtiną pažadą: „Tu sulauksi sūnaus, tavo paveldėtojas bus ne tavo tarnas, bet tavo sūnus“. Dievas kviečia Abraomą išeiti iš palapinės, išeiti iš savo siauro mąstymo ir žiūrėti į dangaus platybę, į nesuskaitomas žvaigždes“.

„Tokiu tikėjimo ir vilties keliu mes visi turime eiti, – sakė Pranciškus, baigdamas gruodžio 28-osios, trečiadienio, bendrosios audiencijos katechezę. – Turime pasitikėti Dievu taip pat ir tuomet, kai viskas atrodo beviltiška. Tokiomis akimirkomis žiūrėkime į dangų. Nėra nieko gražesnio. Viltis neapgauna“.

Vatikano radijas

© 2017 „XXI amžius“