„Išpažintis nėra vienkartinis įvykis“

Kun. Aušvydas Belickas Evgenios Levin nuotrauka

Kovo 1-ąją pradėjome Gavėnią, per kurią išgyvename Kristaus Kančios prisiminimą ir Jėzaus Velykų įvykius. Tai – prasmingas pasirengimas Kristaus Prisikėlimo šventei. Gavėnia tradiciškai siejama su pareiga kiekvienam katalikui atlikti išpažintį. Išties Katalikų Bažnyčia ragina savo narius priimti šį sakramentą „bent kartą per metus“, turėdama mintyse tik kraštutinį minimumą. Kun. Aušvydas BELICKAS apgailestauja, kad Atgailos sakramentą neretai priimame menkai pasiruošę, tad ir jo vaisiais iki galo negalime džiaugtis. Kunigą kalbiname apie išpažinties svarbą.

Gavėnia – puiki galimybė geriau pažinti Atgailos sakramentą, liaudyje vadinamą tiesiog išpažintimi. Kokia nuostata jos atžvilgiu būtų teisinga? Kaip derėtų tinkamai jai pasiruošti?

Atgailos, arba Susitaikymo, sakramentas yra vienas iš gydančiųjų sakramentų. Kaip ir Eucharistija jis yra priimamas daug kartų. Atgailos sakramentas yra labai svarbus, kadangi atkuria nuodėmės sugriautą ryšį su Dievu, o kartu padeda žmogaus dvasią apvalyti nuo blogio.

Bėda ta, kad neretai jis suvokiamas gana paviršutiniškai. Žmogus yra linkęs ieškoti lengvesnių, paprastesnių kelių ir labai lengvai patenka į formalumą. Apskritai Atgailos sakramentą žmonės dažniausiai vertina vien kaip nuodėmių išpažinimą, kad reikia atlikti atgailą, sukalbėti poterius, – tuo ir apsiriboja. Atgailos sakramentas turi penkias dalis, ir visos jos labai svarbios.

Pirmoji – nuodėmes atsiminti (arba ištirti savo sąžinę). Tai nereiškia vien įvardyti nuodėmes, blogus darbus – šis veiksmas veda kur kas toliau. Įdomu, kad katalikams jį ignoruojant, tuo pasinaudojo psichologai ir psichoterapeutai – jie labai stipriai išvystė šią dalį: išanalizuoja asmenybę labai stipriai. Tad pirmiausia reikia ištirti save: kokie dalykai sukelia dvasios žaizdas, komplikuoja gyvenimą? Kada tikrai nuoširdžiai atliekame sąžinės sąskaitą, prasideda labai įdomūs dalykai. Kai bandome įvardyti blogį savyje, jis slepiasi, nenori būti atpažintas ir įvardytas. Jeigu vis dėlto žmogus sugeba jį įvardyti, blogis ieško įvairiausių pasiteisinimų: „Supraskit mane, aš nenorėjau to padaryti; nesu toks blogas, kaip jūs apie mane galvojate; aplinka kalta...“ Prasideda išsisukinėjimas, maskavimasis. Iškyla silpnybės, puikybė – žmogus nueina klaidingu keliu.

Nieko nuostabaus – juk tai įrašyta jau pačioje žmogaus prigimtyje. Pradžios knygoje skaitydami apie pirmųjų tėvų nuodėmę, kai Dievas juos suranda apsisprendusius gyventi ne pagal Dievo mintį, o patiems iš savęs kurti dievus (tai įvardijama kaip uždrausto vaisiaus ragavimas) Adomas į Dievo klausimą atsako: „Ieva man davė“. O ši, ne kvailesnė už Adomą, sako: „Žaltys man davė“. Nukreipia ugnį nuo savęs.

O kokia turėjo būti Adomo reakcija? Jis turėjo tiesiai pasakyti: „Atsitiko bėda, Viešpatie! Mes praradome tą palaimos būvį, kurį buvai mums suteikęs. Kaip dabar atkurti visa tai?“

Matome, kad sąžinės sąskaita nėra toks paprastas dalykas. Reikia išmokti ištirti save be baimės, išsisukinėjimo. Kartais tam trukdo Dievo baimė. Žmogus įsivaizduoja Dievą kaip jo blogus darbus skaičiuojantį prižiūrėtoją. Tačiau santykis su Dievu yra kitas, jo tikslas – atkurti tai, kas buvo pažeista. Jis artinasi prie žmogaus su meile ne tam, kad jį apkaltintų, smerktų, o klausdamas: „Ar nori, kad būtų kitaip?“

Kai žmogus atsako: „Taip, noriu“, tada jo klausia: „Ar tu darysi, kad būtų kitaip?“ Dievas neveikia vienašališkai – pakviečia ir žmogų atlikti savo darbo dalį, atkurti savo asmenybę. Dievas savo pažadus visada išpildo, bėda, kad žmogus nepadaro savo darbo dalies.

Po labai išsamaus ir dėmesingo tyrimo, kuris trunka ne 5 minutes, bet ir kelias valandas, dienas ar savaites (kartais patartina pasikalbėti su dvasios vadovu ar geru draugu, kuris padėtų susiorientuoti, kas vyksta mumyse), artinamės prie antrosios dalies – gailesčio už nuodėmes.

Gailestis nėra tik Dievo atsiprašymas. Tai – kartu ir apmąstymas, bandymas suvokti, kaip blogis reiškiasi, kaip yra įsišaknijęs žmoguje. Kokios to priežastys? Kodėl elgiamės neteisingai? Žeidžiančio blogio suvokimas jau veda į trečiąją sakramento dalį – pasiryžti nebenusidėti. Tai reiškia, kad ieškome priemonių, kaip sutvarkyti savo vidų. Ir Dievas šias priemones parodo per maldą, dvasinį skaitymą, Šv. Rašto žodį.

Matome, koks yra didelis darbas. Jeigu jį rimtai atliekame, į išpažintį einame labai sąmoningai, gerai suvokdami, kokia yra mūsų būklė, ir tuomet išpažįstame, įvardijame blogį.

Nėra lengva sąžinę ištirti. Vieni pažįsta save geriau, kiti – prasčiau. Kaip įveikti kliūtis, trukdančias aiškiai pažvelgti į save?

Kliūtis nėra paprasta įveikti. Tačiau, kai pradedame suvokti, koks yra tikrasis santykis su Dievu, kai suvokiame, pavyzdžiui, kad Dievas tiesia pagalbos ranką, kad jo santykis yra konstruktyvus, išnyksta baimė: nebijome Dievo. Tada atsiranda įsipareigojimas, o kartu – atsakomybė, noras pateisinti Dievo pasitikėjimą.

Daug dalykų pasikeičia. Pavyzdžiui, tampa svarbu ne tai, ką žmonės pasakys, o tai, kokie iš tikrųjų esame, kaip jaučiamės, kas vyrauja mumyse. Svarbu, ką žmonės galvoja, kai kuriame savo įvaizdį, pasiduodame puikybei, – taip, tada jų nuomonės labai svarbios. Kita vertus, nors tos nuomonės žeidžia, bet nieko neduoda. Kai suvokiame, kad jos mums nieko nepridės ir neatims, mėginame išsivaduoti iš tos priklausomybės. Grandinės krenta ir laisvėjame, tada nebijome įvardyti ne tik Dievo, bet ir žmonių akivaizdoje, kad mumyse yra puikybės, pykčio. Tai yra tikrovė, o ką žmonės apie mus pagalvos, tai – jų problema. Mūsų problema – suvokti tuos dalykus ir juos įveikti.

Kas padeda gerai ištirti sąžinę? Dažnai žmones nuvilia faktas, kad vis kartoja tas pačias nuodėmes. Ar dar turi prasmę pasiryžimas nebenusidėti?

Sąžinės sąskaitą padeda atlikti kiekvienoje maldaknygėje esantys klausimai. Jie labai naudingi – kiekvienas klausimas atskleidžia dalelę mūsų. Jeigu būna sunkiau, patartina kalbėtis su dvasios tėvu: besikalbant ima ryškėti pažeistos vietos širdyje, iškyla problemos. Ir pats žmogus, nuoširdžiai žvelgdamas į save, tai mato. O nuoširdumo reikia, nes kalbame apie mūsų asmeninį likimą. Tai – mūsų gyvenimas. Anoniminiai alkoholikai turi gerą posakį: „Apgaudinėti kitus yra geras biznis, bet, jei imi apgaudinėti save, tai tampa tragedija“.

Peržvelgę visą blogio mechanizmą savyje, pereiname prie ketvirtosios Atgailos sakramento dalies – išpažinties – išpažįstame, įvardijame blogį ir per kunigą gauname Dievo atleidimą.

Ta dalis sutelkta būtent į atleidimą – Dievas dovanoja, išdildo kaltę, o kartu dovanoja pašvenčiančiąją malonę, kuri skatina gyventi pagal pažintą tiesą, sėkmingai kurti save. Nuodėmės iškart nedingsta, kartojasi, nes blogio šaknys labai gilios. Dievas suteikia Šv. Dvasios galios, paramos eiti pasirinktu keliu.

Kas yra nuodėmė? Ar prasminga skirstyti nuodėmes į lengvas ir sunkias? Kokios yra išpažintinos?

Blogis blogiui nelygu: skirstymas į lengvas ir sunkias nuodėmes padeda žmogui susiorientuoti. Atgailos sakramento metu išpažįstamos sunkios nuodėmės, patartina ir lengvąsias, jeigu norima išgirsti nuodėmklausio atsakymą ar ko nors paklausti. Tai nėra būtina, nes lengvosios nuodėmės yra atleidžiamos kaskart, kai žmogus nuoširdžiai gailisi iš meilės Dievui, pavyzdžiui, šv. Mišių pradžioje ar šiaip meldžiantis.

Patartina naudotis tokiu principu: sunki nuodėmė yra tada, kada žmogus nusideda svarbiame dalyke, suvokdamas, kad daro nuodėmę, ir laisva valia. Jeigu šie trys dalykai sutampa, nuodėmė yra sunki, jeigu vieno iš jų trūksta, nuodėmė lengva, pavyzdžiui, jeigu trūksta laisvos valios. Arba nesuvokia, kad tai – didelis blogis, arba jeigu nesvarbiame dalyke.

Svarbūs dalykai – Dešimt Dievo įsakymų, Bažnyčios įsakymai, artimo meilės įsakymas. Dažnai kartojamos lengvosios nuodėmės gali tapti sunkios. Žmogus, kuris gyvena dvasios gyvenimą, žino Jėzaus mokymą, puikiai mato, ar yra prieštaravimas Dievo tiesai, ar nėra.

Kodėl nuodėmes reikia išpažinti kunigui? Daug kas sako, kad gali jas išpažinti „Dievui tiesiai“ be jokių tarpininkų.

Tai – labai subtilus išsisukinėjimo būdas. Jis nieko neįpareigoja, greitai užmirštame ir vėl grįžtame į tas pačias nuodėmes, į tą patį gyvenimo būdą. Žmogus yra psichofizinė būtis. Žmogui reikia ištarti. Pavyzdžiui, žmonės sako: „Kai išsikalbu, lengviau pasidaro“. Ir taip yra.

Žmogus išsako nuodėmes kitam žmogui – šiuo atveju kunigui, kuris yra ne tik Dievo atstovas, bet ir bendruomenės, kuriai priklausome ir kuriai nusidėjome. Per jį atsiprašome visos bendruomenės ir įsipareigojame jai keisti savo gyvenimą. Kristus šį gailestingumo, atleidimo ženklą patikėjo pašvęstiems asmenims, kad jie taptų regimu Dievo atleidimo ženklu.

Kokia yra kunigo užduodamos atgailos prasmė? Ar vien jos užtenka?

Žmogui išpažinus nuodėmes, jeigu mato reikalą, kunigas ko nors paklausia arba pamoko, kaip vengti vienų ar kitų ydų, nuodėmių, kaip savo silpnybes įveikti. Galiausiai „užduoda atgailą“. Tomis maldomis mes ir Dievo atsiprašome, ir žmonių, kurių negalime pasiekti. Meldžiamės už save, kad būtume tvirti užsibrėžtame kelyje, kad įvykdytume tai, ką esame suplanavę. Meldžiame Dievo malonės tiems, kuriuos įžeidėme.

Paskutinė, penktoji dalis ragina atsilyginti ir taisytis. Tos maldos ir yra taisymosi ženklas. Dažnai žmonės supranta jas kaip pradžią ir pabaigą. Ne, malda tik įvesdina į ilgą procesą. Raginimas atsilyginti ir taisytis tęsiasi nuolat. Tai nėra vienkartinis veiksmas – konkrečiose savo gyvenimo situacijose panaudojame priemones, kurias pažinome tirdami savo sąžinę ir pasiryždami nebenusidėti. Stengiamės nekartoti blogio, siekti gėrio, vyksta savęs kūrimo ir tobulinimo darbas.

Visas Atgailos sakramentas nėra baigtinis, o nuolat vykstantis įvykis. Kai sąmoningai kiekvieną dalį atliekame, jis yra labai paveikus – kur kas paveikesnis nei psichoterapeuto pagalba, kadangi čia veikia Dievas. Tai, ko mes negalime padaryti, – o daug dalykų mes nepajėgūs savyje pakeisti, – atiduodame į Dievo rankas. Išsivaduojame iš sunkios naštos ir galime susitelkti prie tų dalykų, kuriuos mes galime atlikti, kuriuos mes turime padaryti.

Pabrėžėte tinkamai priimamo išpažinties sakramento veiksmingumą. Tačiau ar yra atvejų, kuomet vien jo neužtenka, reikia specialisto pagalbos?

Taip, kartais yra atvejų, kai reikalinga psichologo ar psichoterapeuto pagalba. Aš pats asmeniškai esu ne kartą pataręs kreiptis į specialistą.

Ką reiškia „išpažinties paslaptis“ – ar ji išlaikoma net tada, kai kunigas sužino apie nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama įstatymais?

Nereikėtų painioti civilinės teisės ir sakramento. Be abejo, kunigą saisto išpažinties paslaptis. Ką kunigas išgirsta išpažinties metu, negali pasakoti kitiems, negali net užuominomis leisti suprasti. Jeigu pokalbyje dalyvauja žmogus, kuris buvo išpažinties, ypač turi būti atsargus, kad net nesudarytum jam įspūdžio, jog netiesiogiai bandai ką nors atskleisti. Tai – labai subtilūs dalykai. Dvasininkams taikomos labai griežtos bausmės. Jie praranda teisę atlikti kunigiškas pareigas jau pačiu tuo veiksmu – ipso facto, yra suspenduojami. Tik vėliau vyskupas atlieka visus formalumus.

Be abejo, kontroversiškas dalykas, kai kunigas per išpažintį išgirsta apie nusikaltimą. Kunigas turi pareigą atkreipti penitento dėmesį ir visomis įmanomomis priemonėmis paskatinti jį pranešti apie savo veiksmus, prisipažinti ir priimti teisingą bausmę. Kunigas iš savo pusės tikrai daug padaro, kad žmogų nukreiptų tiesos keliu.

Kalbino Saulena ŽIUGŽDAITĖ

Bernardinai.lt

© 2017 „XXI amžius“