Septyni laipteliai Gavėnios kelionei

Kelias, padedantis išgyventi Gailestingumą – septyni laipteliai, kurie per šią Gavėnią gali padėti kiekvienam priartėti prie Gailestingumo konkrečiais žingsniais. Šį palydėjimą knygelėje „Gavėnia. Proga, kurios negalima praleisti“ pristato Germanjo (Germagno) Šv. Petro ir Pauliaus vienuolyno vienuolis benediktinas Mikaelis Davidas Semeraras (Michael Davide Semeraro), gyvenantis vienuolinėje namų bendruomenėje Remesos (Val di Rhźmes) slėnyje Aostos regione, Šiaurės Italijoje.

Pirmasis laiptelis.

Nemokantį pamokyti

Pirmoji pakopa gailestingumo laiptuose kviečia mus pamatyti viską, kas yra būtiniausia ir kas sudaro kito asmens gyvenimą. Pradedame nuo pagrindinių kiekvieno poreikių – pavalgydinti artimą, tai – teisingas atspirties taškas žengiant pirmąjį žingsnį, kuris leidžia kitam pasijusti priimtam.

Pavalgydinti išalkusį – padėti kitam suprasti, ko jis alksta gyvenime, ir paklausti, ko jam trūksta, kad atgautų viltį. Tiems, kurie išgyvena sudėtingas situacijas ar kuriuos kankina abejonės, nereikia pateikti parengtą atsakymą ar pasiūlyti išbandytą sprendimą, tačiau duoti laiko, kad jie galėtų iškelti klausimus ar abejones.

Antrasis laiptelis.

Abejojančiam patarti

Viešpats moko mus pagirdyti ištroškusius. Šiandien visi žino, kad vandens trūkumas bus viena didžiausių problemų, su kuriomis ateityje susidurs mūsų planeta. Tačiau yra ir kitoks vanduo, ir turime padėti vieni kitiems, kad jo nepritrūktume. Tai – išmintis.

Esame tiek pertekę informacijos ir nuolat prisijungę, kad iškyla rizika prarasti ryšį su esminiu gyvenimo prasmės šaltiniu. Tai ypač gresia jaunajai kartai – spontaniškiems vartotojams ir skaitmeninio pasaulio čiabuviams. Turime rūpintis, kad neišsektų atsargos to vandens, kuris išlaiko kūno jėgų darną, ir turime perduoti išminties, kultūros, visuomenės, civilizacijos lobius, be kurių žmonija prarastų save pačią, nesugebėdama naujai ir gyvai patirti pasikartojančių dalykų.

Trečiasis laiptelis.

Pikta darantį sudrausti

Dera įspėti klystančius imantis veiksmų ar žodžių, kurie leistų jiems pajusti, kad jie priimami su visa savo patirtimi, tačiau kad nereikia tapatintis su klaidomis ir nusikaltimais. Pasiūlyti „drabužius“ tam, kas neturi, kuo prisidengti; pripažinti kito teisę ne tik nemirti iš šalčio ar nenudegti saulėje, tačiau ir leistis jam pasijusti pamatytam bei pastebėti kitą kaip tokį patį, neatstumiant jo.

Ketvirtasis laiptelis.

Nuoskaudas iškęsti

Priėmimas šiandien tampa dar didesniu, daugiau pastangų reikalaujančiu iššūkiu, nes kitas gali tapti dar labiau trikdančiu asmeniu, kuris atskleidžia mūsų negebėjimą atsiverti.

Kasdien pratindamiesi tarti žodžius ir imtis veiksmų, kurie galėtų kurti tiltus, įsipareigojame skirti dėmesį ir mažiems dalykams, žvelgti geranoriškai ar atlikti mažą mandagumo gestą. Jei priimame namuose kitą, tai ne tik turime suteikti būtiniausius dalykus – poilsį, maistą. Turime priimti jo asmenybę, išklausyti, jo istoriją, pažvelgti į širdį, ir leistis, kad priimtų mus su mūsų istorija ir širdimi.

Penktasis laiptelis.

Įžeidimus atleisti

Jei turime galimybę aplankyti kalinius, tai gali būti labai graži ir svarbi patirtis ne tik tiems, kuriuos aplankome ir paguodžiame, bet ir mums patiems, kad suprastume, jog ir mūsų širdyse pilna šešėlių.

Yra įvairių vienatvės formų ir užkaborių, kuriuos reikia aplankyti, kad jiems padėtume išsilaisvinti. Kaskart, kai sugebame švelniai įveikti kokią spyną, atleisdami įnešame šiek tiek daugiau šviesos į šį pasaulį. Tai – ne tik paprastas asmeninės skolos nurašymas, tačiau santykis, kuris stipriai ir šviesiai apgaubia trapumą, klaidą ir net kaltę.

Šeštasis laiptelis.

Padėti sergančiam,

nuliūdusį paguosti

Švelnus žodis, prisilietimas, nuoširdus žvilgsnis galbūt nepagydo, tačiau visada gali nuraminti kentėjimą ir sumažinti nerimą. Niekada nepamirškime, kad į kiekvieną kančią turime žvelgti pagarbiai, net jei mums ji nepriimtina, ir ji niekad nepalieka tokių pačių, nes priklauso nuo mūsų ir mūsų gebėjimo ją priimti. Tai mus daro geresnius.

Septintasis laiptelis.

Melstis už gyvus ir mirusius

Neslėpti mirties tikrovės ir išlydėti mirusius su dėmesiu ir meile yra ne tik pareiga, tačiau ir civilizacijos įrodymas. Melsdamiesi už visus, ne tik gyvuosius, tačiau ir mirusius, pradedame plačiau suprasti gyvenimo prasmę. Mūsų visuomenėje ritualai ir gebėjimas melstis yra daugiau nei vien religinės apeigos, jie neleidžia pamiršti amžinybės ir slėpinio, be kurio žmonijai gresia sunykimas.

Vatikano radijas

© 2017 „XXI amžius“