Popiežius jauniesiems giedotojams: supykstu, bet nesikandžioju!

Popiežius Pranciškus Vatikane, Pauliaus VI salėje, susitiko su šešiais tūkstančiais vaikų, paauglių ir jaunuolių, mergaičių ir berniukų, priklausančių „Pueri cantores“ – „Vaikų giedotųjų“ – judėjimui.

Muzikos ir giedojimo vieta Bažnyčios liturgijoje yra tokia svarbi, kad liturgija be to sunkiai įsivaizduojama. Vaikų chorai irgi yra labai sena tradicija, siekianti bent IV amžių ir ypač išplitusi viduramžiais, kai tokie chorai buvo įsteigti beveik kiekvienoje katedroje, kiekviename didesniame vienuolyne. Ne vien todėl, kad jaunuolių balsai gražūs, bet ir todėl, kad tai – būdas jiems dalyvauti liturgijoje, gauti formaciją ir džiugiai „giedoti savo tikėjimą“. Jei XVIII–XIX amžiuose „pueri cantores“ tradicija sumenko, tai buvo vėl atgaivinta ir atnaujinta XX amžiaus pradžioje kaip ir atliekamų kūrinių spektras, įtraukiant daug šiuolaikinių sakralinių kūrinių.

Jaunieji giedotojai buvo susirinkę į keturiasdešimtąjį tarptautinį kongresą. Jie atvyko iš aštuoniolikos šalių. Viena iš jų – Latvija.

*

„Pueri Cantores“ visada gieda sausio 1-ąją popiežiaus aukojamose Mišiose. Šįkart Aichšteto katedros choras iš Vokietijos Vatikane pasirodė šiek tiek išskirtinėmis aplinkybėmis dieną anksčiau: giedojo nedidelėje salėje, klausant popiežiui emeritui Benediktui XVI ir jo broliui Georgui, dar keletui žmonių. Kalėdinė programa, atliekant Mendelsono, Bramso, Briteno ir kitų kūrinius, buvo dovana popiežiui emeritui, kuris yra žinomas kaip didelis klasikinės muzikos žinovas ir mylėtojas, nekalbant apie jo brolį, kuris 30 metų pats vadovavo Regensburgo katedros chorui ir surengė šimtus koncertų su vaikais ir suaugusiais.

*

Kitos dienos susitikime popiežius Pranciškus bendravo su jaunaisiais giedotojais spontaniškai ir atsakė į keletą jų klausimų. „Ką galvojate apie mūsų giedojimą? Ar jums patinka giedoti?“ – klausta Šventojo Tėvo. Atsakydamas į šį klausimą popiežius Pranciškus atsakė „taip“ ir tuoj pat prisipažino, kad, jei pats bandytų, būtų panašus į asilą... Tačiau jam muzikinė patirtis yra ir buvo svarbi, tęsė popiežius, prisimindamas, kad vaikystėje šeštadieniais mama susodindavo jį ir brolius aplink radijo aparatą ir tada visi klausydavosi operos. „Giedojimas auklėja sielą, giedojimas palieka gero sielai“, – neabejojo popiežius Pranciškus, priminęs ir pirmųjų amžių Bažnyčios Mokytojo šventojo Augustino patarimą: „Giedok ir eik“. Jis paprašė savo klausytojų pakartoti ir įsiminti šį patarimą.

Į kitą klausimą apie tai, kodėl jis toks geras ir kodėl niekad nepyksta, Popiežius atsakė Jėzaus žodžiais: „Tik Dievas yra geras, o mes – pusiau, mumyse yra šiek tiek visko. Ir todėl, ieškodami gerumo, meilės, gailestingumo kreipiamės į Viešpatį, prašome, kad padėtų būti mažesniais nusidėjėliais, geresniais, niekam nepadaryti blogybių, nepavydėti ir neįsivelti į priešiškumus. Reikia prašyti malonės būti gerais“. Tačiau kalbėdamas apie supykimą Popiežius pasakė, kad tai nėra jam svetima emocija, ypač kai kas nors kažką padaro negerai. „Supykstu, bet nesikandžioju!“ – tuoj pat pridūrė jis. Ramybę ir savitvardą išlaikyti padeda mintis, kad ir jis pats kartais supykdė kitus. Labai svarbu supykus kalbėtis kaip broliui, nes pyktis yra nuodingas, gali apnuodyti sielą. Pyktis, rėkimas skaudina, ypač vaikus, kuriems tai – tarsi peilis sieloje. Reikia saugotis, kad pyktis netaptų įpročiu, kad siela netaptų karčia, visad pykstančia. Jėzaus siela nebuvo karti, bet švelni.

Atsakydamas į klausimo dalį apie tai, ko norėtų šiems metams, popiežius Pranciškus atsakė: „Melstis“. Jis priminė epizodą iš „Apaštalų darbų“ apie tai, kaip apaštalai, nespėdami atlikti darbų, įsteigė diakonatą, nes patys norėjo daugiau atsidėti maldai ir Evangelijos skelbimui. Vyskupas, taigi ir Romos vyskupas, visada turi atsiminti, kad pirmasis jo uždavinys yra malda, be to jis negali būti vyskupu. „Ar šiek tiek daugiau melstis nebūtų geras pasiūlymas ir jums?“ – paklausė Šventasis Tėvas jaunuolių.

Kitas klausimas irgi susidėjo iš dviejų dalių: kuo jis norėjo būti ir ar pasaulis yra pasmerktas būti liūdna, dramatiška vieta, kaip kad matome televizijos laidose? Kai buvo visai mažas berniukas, jis norėjo, pasakojo popiežius Pranciškus, būti kaip tas įgudęs mėsininkas turguje, pas kurį jų šeima apsipirkdavo, bet vėliau mintys pasikeitė... Tiesa, kad pasaulyje daug dramų. Popiežius paprašė savo klausytojų atsiminti, kad jiems galint giedoti ir džiaugtis, yra daug vaikų, kurie to negali, yra daug karų – Afrikoje, Amerikoje, Ukrainoje... Bet yra ir daug gero. Gėrio ir blogio kova tęsis iki laikų pabaigos. Ir visi mes joje dalyvaujame, kai renkamės tarp blogio ir gėrio. Pastarojo irgi daug, kaip ir tikrai gerų bei šventų žmonių, deja, dažnai apie tai nutylima, nerodoma televizijoje, nes nekelia reitingų, nes nuobodu, neįdomu, netinka reklamai. Svarbiau, rodos, garsios firmos pagamintas papuošalėlis. „Tegu mūsų neapgauna tuštybė“, – linkėjo Popiežius, audiencijoje pasveikinęs daug vaikų ir jaunuolių, galiausiai visus palaiminęs.

Vatikano radijas

© 2017 „XXI amžius“