Giedame Žemaičių Kalvarijos kalnus

Vieną Gavėnios šeštadienį Klaipėdos etnokultūros centras kvietė į tradicinių giedojimų popietę „Giedame Žemaičių Kalvarijos kalnus“. Susirinkusieji drauge giedojo su folkloro ansambliu „Remolee“ (vadovas – Gintautas Griškėnas) iš Sedos (Mažeikių r.). Renginį vedė Tverų klebonas kun. dr. Saulius Stumbra.

Žemaitija – etnografinis regionas, pasižymintis ne tik sava kalba ir daugybe šnektų (tarmių), turtingas skambių dainų bei ištvermingų žmonių. Šis regionas išlaikęs gyvas šermenų tradicijas ir neatskiriamą nuo Žemaitijos „Kalnų“ giedojimą. Kas yra tie „Kalnai“? Kalvarijos kalnai – keliasdešimties stočių, arba vietų, kryžiaus kelias, įrengtas Jeruzalės apylinkes primenančioje vietovėje. Pirmosios Kalvarijos įrengtos XV amžiuje Ispanijoje vienuolių dominikonų rūpesčiu. Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelią įkūrė vysk. Jurgis Tiškevičius 1637 metais. Jis pats parinko vietas ir žingsniais atmatavo, kad viskas atitiktų Kristaus kančios kelią Jeruzalėje.

Vyskupas Motiejus Valančius rašė, kad jis pats pirmą kartą Kalnus vaikščiojo ir, daugel vietose keliais eidamas, barstė žemę šventą, tyčiom iš Jeruzolimo parvežtą. Dovanojo skiedrelę medžio švento kryžiaus, ant katro Viešpats kybojo („Žemaičių vyskupystė“).

Iš popiežiaus Urbono VIII vysk. J. Tiškevičius gavo atlaidus kelioms koplyčioms. Šventojo Kryžiaus relikviją parvežė iš Liublino dominikonų vienuolyno ir 1649 metais įnešė ją į atstatytą bažnyčią, uždraudęs dalyti ar pergabenti į kitą vietą. Ši relikvija yra 3,2 cm ilgio ir 0,6 cm pločio – didžiausia Pabaltijyje. Vyskupas norėjo atgaivinti dėl reformacijos įtakos silpstantį katalikų tikėjimą. Jo sumanymas buvo sėkmingas – noras dalyvauti Jėzaus ir Marijos kančių apmąstymo kelionėje sutraukdavo dešimtis tūkstančių žmonių. Kalnai ne tik einami, lankant įrengtas koplyčias, bet ir namie giedami per šermenis bei mirusiųjų minėjimus, namuose ir bažnyčiose per Gavėnią.

Žemaičių Kalvarijos Kalnai – yra gyvas pamaldumo ir nematerialiaus paveldo lobis. Ši pamaldumo praktika yra gyva ne tik Žemaičių Kalvarijos šventovėje, bet ir kiekvieno žemaičio namuose per Gavėnią, per laidotuves ar kitus atminimus. Galime didžiuotis, kad iki šių dienų išliko gyva Kalnų giedojimo tradicija, ir budėkime, kad ji, kaip tikėjimo paminklas, būtų gyva mūsų namuose, bendruomenėse ir parapijose.

Klaipėdos etnokultūros centro informacija

© 2017 „XXI amžius“