Gyveno Dievui ir žmonėms

Kan. teol. lic. prof. jubil. Petras Žiukelis su savo seserimis Agniete Žiukeliene (kairėje) ir Janina Grunskiene

Balandžio 3 dieną kanauninkui profesoriui Petrui Žiukeliui (1927 04 03–1951 09 23–2013 03 02) būtų sukakę 90 metų. Ketveri metai jis ilsisi Rokiškio bažnyčios šventoriuje. Tačiau šio Aukštaitijos krašto sūnaus atminimas neblėsta ne tik jo giminaičių, bet ir tų, kurie klausėsi jo pamokslų, buvo jo pakrikštyti ar sutuokti, kuriems buvo daugybę metų kalbėta dėstant teologines disciplinas Kauno Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, atmintyje. Per penkiolika darbo seminarijoje metų jis išugdė, išmokslino ne vieną dvasininkų kartą. Todėl dera dar kartą prisiminti šią asmenybę.

Petras Žiukelis gimė 1927 m. balandžio 3 d. Rokiškio apskrities Jūžintų valsčiaus Žiukeliškių kaime, gausioje šeimoje. Kartu augo penkios seserys ir brolis. Tėvai savo rankomis dirbdavo 23 hektarų ūkyje, tad visi šeimos nariai buvo pratinami prie paprastų ūkio darbų. Tėveliai buvo praktikuojantys katalikai. Visa šeima niekuomet nepraleisdavo sekmadienių, melsdavosi Jūžintų bažnyčioje. Čia Petras patarnaudavo šv. Mišioms, seserys giedodavo chore, dalyvaudavo procesijose. Petras mokėsi Jūžintų pradžios mokykloje, Dusetų progimnazijoje, Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje. Būtent čia 1944 metų pavasarį iš tuometinio šios gimnazijos kapeliono kun. Jono Buliausko (1910 01 26–1934 05 26–1987 01 21) išgirdo apie galimybę baigus penktąją gimnazijos klasę stoti į kunigų seminariją. Pasidalijęs savo mintimis apie pašaukimą su kapelionu, tų pačių metų rudenį jau pravėrė ir Tarpdiecezinės Kauno kunigų seminarijos licėjinio kurso duris. Reikėjo baigti tris licėjaus kursus, du filosofijos ir keturis teologijos kursus. P. Žiukelis patyrė, ką reiškia ateistinės valdžios kišimasis į seminarijos gyvenimą. Besimokant joje buvo sumažintas klierikų skaičius iki 150. Seminarijos vadovybei teko panaikinti licėjinius kursus. Petrui, nors jis tuo metu studijavo tik antrajame licėjiniame kurse, buvo leista vasarą pasirengus, stoti į filosofinius kursus, išlaikius egzaminus iš trečiojo licėjinio kurso programos. Savo pašaukimo kelionėje jis žengia pirmyn: baigia filosofinius kursus, pradeda studijuoti teologiją. Tačiau 1948 metais dar labiau mažinamas klierikų skaičius. Tarp turinčių palikti seminariją – ir Petras. Netrukus jis pradeda dirbti Lukštų parapijos zakristijonu. Čia klebono pareigas ėjo buvęs jo auklėtojas seminarijoje, ilgametis Anykščių bažnyčios klebonas kun. Albertas Talačka (1921 11 19–1946 10 12–1999 12 12). Pertrauka netruko ilgai. P. Žiukelis iš kunigų seminarijos gavo pranešimą, kad atsirado laisvų vietų ir yra galimybė tęsti mokslą. Taigi, 1951 metų rugsėjo 23 dieną gauna kunigo šventimus, kuriuos Kauno Arkikatedroje Bazilikoje suteikia Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875 10 22–1902 03 22–1926 05 02–1958 01 03). Tiesa, jie suteikti dar neišklausius viso seminarijos kurso: studijas jis baigė kiek vėliau – 1952 m. birželio 1 d. Darbavosi Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo, Krekenavos bažnyčiose, Panevėžio katedroje. Vysk. K. Paltaroko paragintas, gilino teologijos žinias. Netrukus gavo teologijos licenciato laipsnį, paskiriamas Kauno Tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytoju. 1957 metais vysk. K. Paltarokas paskiria jį Katedros kapitulos kanauninku. Kunigų seminarijoje dirbo gana neilgai – 1959 metais Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotiniui Justui Rugieniui pareikalavus, turėjo palikti seminariją. Darbavosi Smilgių parapijoje, klebonavo Pumpėnuose, 1966 metais paskiriamas Pasvalio klebonu ir dekanato dekanu. Tačiau atsisako bendradarbiauti su saugumu, todėl netrukus skiriamas nedidelės Šimonių parapijos klebonu. Vėliau paskiriamas Rokiškio parapijos klebonu ir dekanu. 1973 metais skiriamas Panevėžio katedros parapijos klebonu ir dekanato dekanu.

Nuolatinė įtampa padarė savo juodą darbą – dėl sveikatos problemų kan. P. Žiukelis nė nepradėjo eiti šių pareigų. Netrukus paskiriamas Krekenavos parapijos altaristu. 1976 metais vėl skiriamas Kauno Tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytoju. Ėjo čia veikusio Teologijos fakulteto dekano pareigas. Išdirbęs 12 metų, pablogėjus sveikatai, kanauninkas grįžo į savo gimtąją Panevėžio vyskupiją. Darbavosi Anykščiuose, o nuo 1995 metų iki mirties – vėl Rokiškyje.

Kanauninkas mėgo keliauti, troško pažinti Dievo didybę. Mylėjo žmones ir buvo jų mylimas, mėgo bendrauti. Atliko savo darbą: ugdė, mylėjo, švietė, skleisdamas Kristaus šviesą. Padariusį viską, ką galėjo, nepamiršusį būti naudingu Evangelijos tarnu kan. P. Žiukelį reikia prisiminti ne tik gimtosios Aukštaitijos, bet ir visos Lietuvos tikintiesiems.

Kun. Nerijus PIPIRAS

Broniaus VERTELKOS nuotrauka

© 2017 „XXI amžius“