Su pavasariu ateina Šv. Velykos!..

Pavasaris. Virš pelkėse kyšančių kemsynų savo skardžiais balsais jau suklykė pempės, o virš pilkų arimų pakilęs aukštai į padangę čirena vieversėlis... Turbūt jau ir varnėnai nutūpė sodybose. Jie savo smagiu čirenimu dėkoja už sodybų medžiuose jiems įkeltus inkilus... Po lietaus visa gamta skuba pasipuošti žaliu apdaru, išdabindama jį gražiausiais žiedais ir žiedeliais... Nė nepastebėsime, kaip sukleketuos sodybų puošmenos – gandrai...

Gavėnia – Kristaus Kančios ir Jo Mirties ant Kryžiaus apmąstymo bei tam skirtų maldų metas. Tad šiuo laiku katalikai jau pasninkauja, susilaiko nuo triukšmingų linksmybių ir daug meldžiasi, atgailauja, laukdami Kristaus Prisikėlimo iškilmės...

Prabėgs kelios Gavėnios savaitės. Balandžio 16-ąją šventėme Šv. Velykas – Kristaus (po mirties) Prisikėlimo šventę. Šv. Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio. Taigi, Velykų data įvairiais metais gali kisti nuo kovo 22-osios iki balandžio 25 dienos. Kasmet prisimenu itin subtilų poetės Marijos Katiliūtės-Lacrimos eilėraščio „Šventės rytą“ posmelį:

Supasi paupio gluosny
gelsvas kačiuko pūkas...
Pavasaris! Vaikystės Velykos!
Švilpaus varnėnai netrukus,
Pempės papieviuos klykaus...

Taip ir kviečia šis posmelis susimąstyti: ar drauge su Velykų švente mumyse atbus pavasaris?.. Ar ir toliau mūsų mintys, jausmai, širdys taip ir liks viskam abejingi ir žiemiškai šalti?!

Belieka padaryti vieną išvadą: jeigu ir toliau nepastebėsime Visagalio Viešpaties mums sukurtos pasaulio harmonijos, jo grožio, vaizdų, spalvų, o savyje kaupsime vien pyktį, niekados neišvysime atbundančio pavasario, neišgirsime lakštingalos suokimo, nepastebėsime besiskleidžiančio gėlės žiedo, neužuosime jo kvapaus aromato... Mumyse ir toliau tūnos vien pyktis...

Pranciškus ŽUKAUSKAS

© 2017 „XXI amžius“