Popiežius Pranciškus Egipte kalbėjo apie pagundas

Musulmonų sunitų imamas šeichas Achmedas Mohamedas al Tajebas ir popiežius Pranciškus

Aleksandrijos koptų patriarchas popiežius Tavadrosas ir popiežius Pranciškus

Popiežius Pranciškus ir Aleksandrijos koptų katalikų patriarchas Ibrahimas Izaokas Sidrakas eina aukoti šv. Mišių

Popiežius Pranciškus ir Aleksandrijos koptų katalikų patriarchas Ibrahimas Izaokas Sidrakas eina aukoti šv. Mišių

Popiežius Pranciškus vyksta į šv. Mišias Egipto karinėms oro pajėgoms priklausančiame stadione

Koptų katalikų kunigų seminarijoje popiežius Pranciškus susitiko su kunigais, vienuoliais ir seminaristais

Balandžio 28–29 dienomis popiežius Pranciškus lankėsi apie 90 milijonų gyventojų turinčiame Egipte. Pirmąją vizito dieną šalies sostinėje Kaire jis susitiko su prezidentu Abdeliu Fata el Sisiu (Abdel Fattah el Sissi), musulmonų sunitų imamu šeichu Achmedu Mohamedu al Tajebu (Ahmad Mohammad al Tayeb), Aleksandrijos koptų patriarchu Tavadrosu II, Aleksandrijos koptų katalikų patriarchu Ibrahimu Izaoku Sidraku, Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi, kalbėjo Al Azharo universitete surengtoje tarptautinėje konferencijoje. Popiežius Pranciškus atskirai bendravo su Koptų Bažnyčios lyderiais, su jų patriarchu Tavadrosu II, kuris, kaip Senosios Aleksandrijos Bažnyčios patriarchas (jos pradininkas yra apaštalas evangelistas šv. Morkus ir jos vadovas, tradiciškai išlaikęs popiežiaus titulą kaip Romos popiežius, yra apaštalo šv. Petro įpėdinis), vadinamas Aleksandrijos popiežiumi, pasirašė deklaraciją. Joje paliudijama apie abipusį krikšto pripažinimą, primenama apie praeities ir dabarties tragizmą, kai daug tikinčiųjų yra persekiojami ir žudomi vien todėl, kad yra Kristaus išpažinėjai. Antrąją vizito Kaire dieną Šventasis Tėvas pradėjo šv. Mišiomis, kurias su kitais aukojo Egipto karinėms oro pajėgoms priklausančiame stadione, dalyvaujant maždaug 30 000 tikinčiųjų. Pasak Popiežiaus, Prisikėlimas nėra Bažnyčioje gimęs tikėjimas, tačiau Bažnyčia yra gimusi iš tikėjimo į prisikėlimą. Homilijoje popiežius Pranciškus sakė, kad neprasminga pripildyti maldos vietas, jei mūsų širdys yra ištuštintos nuo Dievo baimės ir jo buvimo. Neprasminga melstis, jei mūsų malda Dievui netampa meile broliui. Neprasminga turėti daug religingumo be daug tikėjimo meilės. Neprasminga rūpintis išore, nes Dievas žvelgia į sielą ir širdį, ir neapkenčia veidmainystės. Dievo akyse geriau netikėti nei būti apsimetėliu tikinčiuoju, veidmainiu. Tikras tikėjimas yra tas, kuris mus daro meilesnius, gailestingesnius, sąžiningesnius ir žmogiškesnius; kuris skatina širdis mylėti visus; kuris leidžia matyti kitą ne kaip priešą, o kaip brolį, kurį reikia mylėti, jam padėti ir tarnauti; kuris mus skatina skleisti ir ginti susitikimo, pagarbos, dialogo ir brolybės kultūrą; kuris suteikia drąsos atleisti įžeidusiam, ištiesti ranką parkritusiam, aprengti nuogą, pasotinti alkaną, aplankyti kalinį, padėti našlaičiui, pagirdyti ištroškusį, pagelbėti seneliui ir stokojančiam. „Tikras tikėjimas yra tas, kuris mus skatina ginti kito teises su ta pačia jėga ir entuziazmu, kuriais giname save. Kuo daugiau augama tikėjime ir pažinime, tuo daugiau augama nuolankume ir sąmoningume apie savo mažumą“, – sakė Pranciškus. Pasak jo, vienintelis tikintiesiems leidžiamas ekstremizmas yra artimo meilės ekstremizmas. Bet koks kitas ekstremizmas nėra iš Dievo ir jam nepatinka. „Nebijokite mylėti visus, draugus ir priešus, nes tokioje meilėje yra tikinčiojo jėga ir lobis“, – pabaigoje sakė Popiežius.

Paskutinis trumpo popiežiaus Pranciškaus vizito Kaire įvykis buvo Koptų katalikų kunigų seminarijoje įvykęs susitikimas su kunigais, vienuoliais ir seminaristais. Katalikų Egipte labai nedaug – mažiau nei 300 tūkstančių, jie sudaro vos 0,3% šalies gyventojų. Dauguma jų priklauso Koptų Katalikų Bažnyčiai, nors yra ir nedidelių kitų rytų apeigų katalikų bendruomenių. Koptų Katalikų Bažnyčia šiuo metu turi 16 vyskupų, įskaitant emeritus, beveik 500 kunigų – po pusę diecezinių ir vienuolių, 80 seserų vienuolių, beveik 100 seminaristų. Su jais popiežius Pranciškus susitiko. Padėkojęs už nelengvą darbą, už kasdieninį liudijimą, kuriame sunkiomis dabartinio gyvenimo sąlygomis paprastai būna daugiau iššūkių negu paguodos, Šventasis Tėvas drąsino Egipto katalikų kunigus ir pašvęstuosius be baimės tikėti, liudyti, berti į dirvą gerą sėklą, net ir žinant, kad ne jie, o kiti sulauks derliaus. „Tarp daugybės šiandieninių ženklų, kurie neskatina vilties, tarp blogio pranašų, tarp pasmerkimų, jūs būkite pozityvi jėga, būkite šios visuomenės šviesa ir druska, būkite tarsi garvežiai, kurie tempia visą traukinio sąstatą link tikslo; sėkite viltį, tieskite tiltus, kurkite dialogą ir santarvę“, – ragino Popiežius. Dievui gyvenimą pašventęs žmogus nepasiduos nevilčiai, jeigu sugebės atsispirti kiekvieną dieną gyvenimo kelyje sutinkamoms pagundoms. Dalindamasis savo, kaip kunigo, vyskupo ir vienuolio patirtimi, Popiežius paminėjo keletą didžiausių pagundų. Visų pirma, tai – pagunda ne vesti, bet būti vedamiems, visada dejuoti ir skųstis, blogai kalbėti apie kitus ir pavydėti, save lyginti su kitais, ypač su tais, kuriems prasčiau sekasi, ir džiaugtis, kad mes esame pranašesni, fraonizmo – kietos širdies, žiūrėjimo iš aukšto – pagunda, individualizmo, savęs nesuvokimo bendruomenės nariu pagunda ir noras klaidžioti be aiškios krypties ir tikslo.

„Brangieji kunigai ir pašvęstieji, – sakė popiežius Pranciškus, – atsispirti visoms šioms pagundoms sunku, bet įmanoma, jei esame įskiepyti Kristuje kaip šakelės vynmedyje. Kuo labiau mes Jame įskiepyti, tuo gyvesni ir vaisingesni esame!“ Popiežius meldė Egipto katalikų kunigams ir vienuoliams jų misijai labai reikalingų gausių Šventosios Dvasios dovanų – meilės, džiaugsmo, taikos, kantrybės, malonumo, gerumo, ištikimybės, romumo, susivaldymo (plg. Gal 5, 22) – ir prašė, kad ir jie melstųsi už jį.

Beje, balandžio 29-osios vakarą iš Kairo į Romą skrisdamas lėktuvu popiežius Pranciškus bendravo su kartu keliavusiais žurnalistais ir atsakė į keliolika klausimų. Kalbėta apie ką tik pasibaigusį vizitą, apie jo svarbą plėtojant bičiuliškus tarpreliginius ir ekumeninius ryšius bei siekiant pasitarnauti pasaulio taikai. Popiežius Pranciškus sakė, kad susitikimuose kalbėta apie Europos situaciją, pavojus, iškilusius Europos vienybei, neigiamą europiečių požiūrį į migrantus, jų laikymą stovyklose, kurios, pasak Popiežiaus, yra tarsi koncentracijos stovyklos. Kalbėta ir apie Šiaurės Korėją, apie baimę, kad dabartinė įtampa nevirstų pasauliniu karu.

„Aš visada raginu problemas spręsti diplomatijos priemonėmis, derybomis, nes nuo jų gali priklausyti žmonijos ateitis, – sakė popiežius Pranciškus. – Jei šiandien prasidėtų visuotinis karas, pražudytų, gal ne pusę, bet didelę dalį žmonijos, sunaikintų kultūrą. Būtų baisu. Manau, kad žmonija to neištvertų. Užtenka pasižiūrėti, kas dedasi šalyse, kuriose vyksta vidiniai karai – Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje. Sustokime. Ieškokime diplomatinių sprendimų. Manau, kad Jungtinės Tautos privalo susigrąžinti savo lyderystę, nes šiandien ji truputį išskydusi“.

Pabaigoje vėl sugrįžta prie ekumenizmo, kuris buvo viena svarbiausių Popiežiaus vizito Egipte temų. Popiežius Pranciškus pakartojo, kad ekumenizmas yra dinamiškas procesas, kad jo pažanga kuriama bendroje kelionėje, bendrai darant artimo meilės darbus. Neįmanomas statiškas ekumenizmas. Žinoma, svarbus ir teologinis dialogas, svarbios studijos ir santarvės taškų ieškojimas, tačiau tai nieko nereikštų, jei vieni į kitus nežiūrėtume kaip į bendrakeleivius.

Pagal Vatikano radiją
AFP nuotraukos

Apie popiežiaus Pranciškaus kelionę į Fatimą rašysime kitame „Kataliko“ numeryje.

© 2017 „XXI amžius“