Nuo kasdienybės iki šventumo

Seminarijos rektorius kun. Hans Friedrich Fischer CO su atvirų durų dienos svečiais

Gegužės 13 dieną Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje vykusioje atvirų durų dienoje buvo aukojamos šv. Mišios

Malda, mokslai, ganytojiškas darbas ir saviugda – ant šių keturių kertinių akmenų laikosi Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos studentų gyvenimas. Nuo 1998 metų šią aukštąją mokyklą globoja Šv. Juozapas, todėl ir klierikai juokais savo aukštąją mokyklą vadina „Šv. Juozapo šiltnamiu“, juk išvertus iš lotynų kalbos „seminarium“ reiškia „daigyną“. Viename gražiausių Vilniaus kampelių, Jeruzalėje, įsikūrusi seminarija traukia akį kiekvieno, važiuojančio Kalvarijų gatve. Iš vienos pusės – parkas su Kalvarijų Kryžiaus kelio takeliais, iš kitos – judri gatvė ir tankiai užstatytas mikrorajonas. Nejučiomis kyla asociacijos: būsimus kunigus ugdanti aukštoji mokykla įsikūrusi tarp dviejų pasaulių – Dievo ir žemiškojo. Juk kunigas yra tas, kuris, tvirtai žengdamas žeme, sutaiko žmones su Dangumi.

Kartą per metus Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija turi ypatingas iškilmes, per kurias garbina savo globėją. Šiemet kasmetinė šventė seminarijoje vyko kovo 18 dieną, Šv. Juozapo liturginių iškilmių išvakarėse. Tuomet seminarijoje susitiko alumnų tėvai ir artimieji. „Tokį susitikimą organizuojame mūsų klierikų šeimoms, kad vieni su kitais susipažintų ir pamatytų, kuo gyvename“, – aiškina seminarijos prorektorius kun. Andžejus Šuškevičius, kuris praskleidė paslapties šydą ir papasakojo apie šios aukštosios mokyklos kasdienybę.

Pašaukimų ar drąsos krizė?

Pastaruoju metu galbūt kiekviena švietimo įstaiga skundžiasi kasmet mažėjančiu mokinių skaičiumi. Seminarija nėra išimtis... Tačiau alumnų trūkumas šioje aukštojoje mokykloje kelia tam tikrų pastebėjimų: nejaugi Dievas išnaudojo pašaukimų limitą. Juk tik kunigystė ypač stipriai siejama su pašaukimu.

„Dažnai girdime klaidingą pasakymą, kad trūksta pašaukimų. Tai – netiesa: Dievas ir toliau kviečia, tačiau problema yra tai, jog trūksta drąsos priimti šią dovaną“, – teigia prorektorius.

Kunigų pavyzdys

„Gerų liudijimų iš kunigų pusės stoka irgi turi nemažos įtakos pašaukimams. Skandalai, susiję su dvasininkais – tiek pasaulinio masto, tiek mažesni, „mūsų kiemo“, – pažeidžia Bažnyčią ir neturi geros įtakos pašaukimų skaičiui didėti, – aiškina kunigas Andžejus ir kartu pabrėžia, kad svarbų vaidmenį atlieka aplinka, visuomenė ir šeima, kurioje auga jaunas žmogus. – Dar prieš 20 metų, kai ėjau į seminariją, tarp klierikų buvo mažuma tų, kurių šeimos priešinosi jų sprendimui, dabar dauguma klierikų šeimų nesidžiaugia dėl šių jaunų vaikinų sprendimų. Geriausiu atveju toleruoja jų pasirinkimą“.

Pasakodamas prorektorius prisimena vieną įvykį, kai vedė rekolekcijas jaunoms šeimoms. Jauni sutuoktiniai, kurie yra įsitraukę į savo parapijų religinį gyvenimą, į klausimą, ar norėtų, kad ateityje jų vaikai pasirinktų kunigystę, ryžtingai atsakė: „Ne“.

Kita vertus, teigiamas konkrečios parapijos klebono pavyzdys „duoda vaisių“ – gerus pašaukimus. Jei prie altoriaus stovi gana didelė grupė patarnautojų, kurie įsitraukia į parapijos gyvenimą, padeda savo klebonui, tai tikriausiai ateityje kuris nors išgirs tylų Dievo balsą.

Išeiti iš zakristijos

„Nuo 1993 metų, kai buvo atnaujinta Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos veikla, pirmąjį dešimtmetį klierikų skaičius augo. Iš pradžių buvo vienas kursas, po to – du, trys ir t. t. Kai pradėjau studijuoti, 1994 metais, mūsų buvo 13 klierikų, ir visi tada sakė, kad tai – mažas kursas. Dabar turime 12 klierikų per visus kursus iš trijų vyskupijų“, – pasakoja prorektorius aiškindamas, kad aukštoji mokykla, vadovaudamasi Šventojo Tėvo Pranciškaus raginimu kunigams išeiti iš zakristijų ir eiti ieškoti savo avelių, nesėdi rankų sudėjusi, o stengiasi eiti pas jaunus žmones.

Vienas tokių būdų – pašaukimo rekolekcijos. Šiemet tris dienas trukusiose rekolekcijose dalyvavo 20 žmonių. Tai buvo mokyklų vyresnių klasių moksleiviai, o drauge – studentai ir dirbantys žmonės. Per pastaruosius metus tai – viena didžiausių grupių. Vilties suteikia tai, kad jaunimas nebijo ieškoti, nori patikrinti save, pamatyti, ar jam tinka toks gyvenimas.

Kasmet galima apsilankyti seminarijoje, kai vyksta atvirų durų dienos. Akademiniais metais nustatytas klierikų lankymosi mokyklose planas. Alumnai susitinka su mokiniais, su jais kalbasi įvairiomis temomis, tačiau visų pirma liudija savo pašaukimą.

Maldos rėmai

Šiuo metu seminarijoje mokosi 12 klierikų ir 3 broliai vienuoliai pranciškonai. Propedeutiniame (parengiamajame) kurse yra penki, kurie turi užsiėmimų planą, nepriklausomą nuo kitų seminaristų gyvenimo.

Diena seminarijoje prasideda anksti ryte bendra malda (jai per dieną skiriamos kelios valandos), paskui – bendras Valandų liturgijos skaitymas, šv. Mišios, adoracija, pamąstymai ir meditacija, rekolekcijos. Kaip pabrėžia mano pašnekovas, dvasinė formacija yra svarbiausia, todėl visas dienos planas yra tarsi įrašytas į maldos rėmus. Evangelijos skelbimo galios būsimi kunigai turėtų semtis iš asmeninio artimo ryšio su Kristumi. Tai – jų gyvenimo pagrindas.

Dar trys gyvenimo seminarijoje aspektai – akademinė, ganytojiška ir bendražmogiška formacija. Alumnai studijuoja šešerius metus: dvejus metus mokosi filosofijos ir ketverius gilinasi į teologijos mokslus. Seminarija yra Lietuvoje gerbiama aukštoji mokykla ir Popiežiškojo Laterano universiteto Romoje filialas. Todėl baigę mokslus klierikai gauna du diplomus – vieną lietuvišką, suteikiantį religijotyros magistro vardą, antrą – itališką, suteikiantį teologijos bakalauro laipsnį. Gabesni studentai gali tęsti studijas kitose aukštosiose mokyklose – tiek Romoje, tiek kitose šalyse. Mokosi užsienio kalbų – anglų arba italų. Studentai, kilę iš Vilniaus vyskupijos ir baigę lietuviškas mokyklas, privalo mokytis lenkų kalbos.

Nesutrikti vienatvėje

Kiekvieno klieriko akademinių metų planuose įrašytos ir ganytojiškos praktikos – alumnai yra skiriami į įvairias parapijas, atlieka praktikas ir Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre, „Carite“ ar „Betanijoje“, ligoninėje, susipažįsta su įvairiomis ganytojiško darbo formomis, mokosi bendrauti su tikinčiaisiais.

Be to, klierikams privaloma saviugda. Seminaristų gyvenimas yra taip sudėliotas, kad jie turi laiko užsiimti kultūrine veikla, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, sportuoti, dirbti savanoriais, patarnauti įvairiose bendruomenėse, maldos grupėse, jaunimo stovyklose, piligriminėse kelionėse. Dieną baigia malda ir sąžinės tyrimu. Po 21 valandos yra privaloma vadinamoji šventoji tyla (lot. silentium sacrum). Ir nors, kaip teigia prorektorius, klierikai nėra linkę pažeidinėti reglamentą, auklėtojai prižiūri tvarką.

Baigę seminariją jauni kunigai išeina į pasaulį, kuris jau yra suformuotas, vadovaujasi tam tikrais principais ir nenori jų keisti. Kaip įveikti kliūtis, kur ieškoti pagalbos? Kunigas Andžejus pabrėžia, kad seminarijos auklėtojai stengiasi padėti studentams suvokti, kad jiems būtinas kitas žmogus, bendruomenė, broliški ryšiai su kolegomis, su kuriais vėliau kuria kunigų šeimą vyskupijoje.

Turbūt įsimylėjo...

„Turime seminarijoje televiziją, galime naudotis internetu, laisvu metu turime laiko giminaičiams ir bičiuliams, su kuriais susitinkame arba čia, arba mieste. Juk negalime pabėgti nuo pasaulio, kuriam turime nešti Dievą“, – savo pastebėjimais dalijasi antro kurso studentas, klierikas Robertas Voičanas, Paberžės Šv. Stanislavo Kostkos gimnazijos absolventas.

Dvejais metais vyresnis kolega Valdemaras Šyrvinskis pritaria, kad seminarija – laikas, praleistas akis į akį su Jėzumi. „Mūsų formaciją seminarijoje popiežius Pranciškus palygino su laiku, kurį apaštalai praleido su Jėzumi, o Šv. Dvasios atsiuntimą, kai pradėjo skelbti Kristų, – su kunigystės šventimais. Dabar esame su Jėzumi ir norime kuo daugiau iš Jo išmokti, kad vėliau Jo Žodį skiepytume kitiems“, – pasakoja Valdemaras, Vilniaus Adomo Mickevičiaus gimnazijos absolventas.

Abu alumnai pabrėžia, kad kasdiene malda stiprina savo tikėjimą, o šis suteikia jiems jėgų įveikti abejones ir sunkumus. „Pašaukimas – kaip ir įsimylėjimas, kai nuolat norisi būti su mylimu žmogumi. Panašiai ir mes, įsimylėję Kristų, norime augti šioje meilėje, ugdyti ją ir semtis iš jos jėgų“, – teigia.

...o gal išprotėjo

Giminių ir bičiulių reakcija į žinią, kad vaikinai ketina studijuoti seminarijoje, būna įvairi: nuo ašarų iki juoko ir net pasakymų, kad išprotėjo.

„Mano tėvai sužinojo paskutiniai“, – pasakoja Valdemaras. „Žiūrėjome žinias, pasakė, kad baigėsi antrasis priėmimo į aukštąsias mokyklas etapas. Mano mama su siaubu akyse paklausė, kur ketinu studijuoti. Išgirdusi apie mano sprendimą apsiverkė. Tai buvo sąmyšio ašaros. Tėtis sureagavo „vyriškai“: „Eik ir tik gėdos man nepadaryk“, – sakė klierikas Valdemaras, prisimindamas pirmuosius tėvų apsilankymus seminarijoje, kai jie pratinosi prie minties, kad jų sūnus gyvena kiek kitokį gyvenimą nei jo bendraamžiai.

Su bičiuliais buvo įvairiai: vieni apsidžiaugė, kitų draugų sprendimas nenustebino, nes žinojo apie jų įsipareigojimą bažnyčioje, kai kurie pavadino pamišėliais ir nenorėjo palaikyti ryšių, o dar kiti kartais skambina ir prašo pasimelsti.

Robertas, kuris anksčiau patarnaudavo Paberžės bažnyčioje, dažnai būdavo su jaunimu, kuris buvo įsitraukęs į parapijos veiklą, tačiau, kaip sako, to jam nepakakdavo, ieškojo ko nors daugiau, todėl priėmė sprendimą dėl kunigystės.

Susitikimų su jaunimu mokyklose metu abu klierikai pastebėjo, kad daug jaunų žmonių trokšta pokalbių dvasinėmis temomis, o tik nedaugelis su jais apie tai kalba.

Ne kartą klausinėja alumnus apie sunkumus, apie celibatą, kaip atras save vienišame gyvenime. Atsakymą gauna vieną: „Esame laimingi, nes atradome Dievo planą mūsų atžvilgiu ir tikime, kad tai mums yra geriausia“.

Teresa Vorobej

„Vilniaus krašto savaitraštis“ M. Jocio nuotraukos

Pajutusieji kunigišką pašaukimą ir apsisprendę stoti į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją laukiami liepos mėnesį. Liepos 10–14 dienomis bus priimami dokumentai, o liepos 18-ąją vyks stojamieji egzaminai. Daugiau informacijos – seminarija.lt arba seminarijos raštinėje, tel. 8 5 270 1602; el. p. rastine@vks.lcn.lt.

© 2017 „XXI amžius“