Naujas kankinys mus kviečia sekti jo pavyzdžiu

Kardinolas Andželas Amatas prie Palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio sarkofago ir ką tik atidengto jo paveikslo

Birželio 25 dieną Vilniuje palaimintuoju paskelbtas Kaišiadorių arkivyskupas Teofilius Matulionis. Gimęs 1873 m., 1892 m. įstojo į Sankt Peterburgo seminariją, 1900 m. kovo 7 d. įšventintas į kunigus. 1943 metais tapo Kaišiadorių vyskupu, o 1962 metais – arkivyskupu. Po kelių mėnesių, būdamas 89 metų, 1962 m. rugpjūčio 20 d. mirė Šeduvoje. Jo mirtis laikoma kankinyste kalėjime. Pasak Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto kardinolo Andželo Amato (Angelo Amato), ši formuluotė reiškia, kad mirtis sukelta kalėjime patirtų kančių. Ilgi ir skausmingi kentėjimai kalėjimuose, koncentracijos stovyklose, namų arešto sąlygomis žymėjo visą palaimintojo gyvenimą ir po truputį išsunkė tvirtas ganytojo jėgas. Tačiau kankinimai nepalaužė jo gėrio troškimo. Nacistų ir komunistų priešiškumas neturėjo jokio racionalaus paaiškinimo ir buvo tik neapykantos Jėzaus Evangelijai ir Bažnyčiai vaisius.

Šiandien daug kalbama apie kankinius ir kankinystę, kartais ne visai tinkamai vartojant šį krikščioniškos kilmės terminą. Kas yra krikščioniška kankinystė? Krikščionių tradicijoje kankinystė – tobulas Jėzaus, nekaltai mirusio ant kryžiaus, sekimas. Kristus dalyvauja kankinystėje ypatingu būdu suteikdamas kankiniui jėgų ir drąsos. Kankiniai žino Jėzaus mokiniams ištartus žodžius: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 28–32), sako kardinolas Amatas, pridurdamas, kad palaimintojo kankinystė tęsėsi metai iš metų, tiek nacių, tiek komunistų diktatūrų metu, kurios siekė sunaikinti Bažnyčią. Buvo uždaromos seminarijos, bandyta įsteigti nacionalinę bažnyčią, uždaryti vienuolynai, uždrausti bet kokie ryšiai su Roma, užgniaužta katalikiška spauda. Bažnyčia priversta nutilti. Būtent – tylos Bažnyčia.

Kas suteikė kankiniui jėgų ištverti ilgo, neteisingo, nežmoniško įkalinimo žeminimus, nepatogumus? Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas sako, jog būtent Kristaus malonė T. Matulioniui suteikė jėgų ir drąsos atsilaikyti tikėjime. Jo ištikimybę Evangelijai liudijo daugelis, kurie matė jame „tikrą Dievo žmogų“ ir „šventąjį“. Koncentracijos stovykloje jis elgėsi pamaldžiai ir ramiai, visiškai atsidavęs Dieviškajai Apvaizdai. Persekiotojai matė jo didvyriškumą. Pavyzdžiui, kai rusų kalėjimo komendantas išgirdo apie jo mirtį, pasakė: „Jis buvo tikras žmogus!“ O represinės sovietinės valdžios atstovas sunerimęs pareiškė, kad „negalime atmesti galimybės, kad ateityje Vatikanas gali paskelbti jį „šventu“ ir tokiu būdu jo kapas taptų piligrimų lankoma vieta“. Ši prognozė pilnai išsipildė.

Kaip nutinka, kad žmogus, kuris didžiąją gyvenimo dalį praleido kalėjime, koncentracijos stovyklose, kuris iki gyvenimo pabaigos dėvėjo kalinio drabužius, niekad nejautė pagiežos priešų atžvilgiu? Atsakymas slypi jo krikščioniškame būde, kuris sutaurino jo sielą. Kaip Jėzus kankinys Matulionis sugebėjo įžvelgti Dievo ir jo Apvaizdos gerumą net ir tuose žmonėse, kuriuose kiti matydavo tik blogį. Jis siekė pagerbti dievišką žymę kiekviename asmenyje, net ir nedoriausiame. Jis buvo gailestingas kiekvienam žmogui, nes kiekvienas sukurtas pagal Dievo atvaizdą.

Pasak kardinolo A. Amato, Bažnyčioje ir šiandien yra kankinių. Jie ir šiandien mus kasdien moko Prisikėlimo. Pernai balandį, nekaltų egiptiečių krikščionių egzekucijos akistatoje, žvelgdama į Prisikėlusį Kristų, Bažnyčia garsiai pranešė atleidžianti žudikams ir meldžianti jų atsivertimo. Krikščioniui neapykanta turėtų būti tolygi kankinių kraujo išdavystei. Kankinys T. Matulionis moko mus kaip reikia gyventi, melstis, kentėti ir dirbti didesnei Dievo garbei ir sielų išganymui. Jo sieloje nebuvo sienų. Jo širdyje gyveno meilė, neturinti ribų, užkrečiama ramybė, gailestingas gerumas. Naujas kankinys mus kviečia sekti jo pavyzdžiu.

Vatikano radijas
Laimos  Penekaitės nuotrauka

© 2017 „XXI amžius“