Žolinė Pivašiūnuose

Žolinės atlaidai Pivašiūnuose kasmet sutraukia daug piligrimų. Keliaujančios į Amžinojo Tėvo namus Bažnyčios nuotaiką įkūnijo Kaišiadorių vyskupijos jaunimo centro organizuota jaunimo stovykla Varkaliuose ir piligriminis žygis, kuriam vadovavo seminaristas Gintas Petkevičius, o dvasinis vadovas buvo kun. Rolandas Bičkauskas. Pagrindine tema buvo pasirinkti psalmės žodžiai „Vaikščioju tad akivaizdoj Dievo“ (plg. Ps 116, 9). Apie 70 jaunuolių tris dienas Varkalių stovyklavietėje klausėsi mokymų ir liudijimų apie asmeninę maldą ir santykį su Dievu. Ypatingai buvo kreipiamas dėmesys į sakramentų šventimo svarbą kasdieniame gyvenime, todėl ir žygio metu buvo galimybė švęsti Susitaikymo sakramentą ir šv. Mišias. Keliaudami į šventovę jaunieji piligrimai aplankė Užuguosčio, Aukštadvario, Onuškio ir Dusmenų bažnyčias. Keliautojų ryžtą Viešpats išbandė saulės kaitra, audros vėjais bei liūtimis, tačiau tai jaunuolių nepalaužė. Piligrimai dalyvavo išvakarių šv. Mišiose ir organizavo eucharistinę procesiją, o pagrindinę Žolinės iškilmių dieną savanoriavo.

Pagrindinę Žolinės Pivašiūnuose atlaidų dieną, rugpjūčio 15-ąją, buvo dėkojama Dievui už palaimintojo Teofiliaus Matulionio, vyskupo ir kankinio, gyvenimą bei tarnystę. Pivašiūnų šventovėje tikintieji galėjo melstis prie pal. Teofiliaus didžiojo relikvijoriaus, kuris stovėjo šventovės šv. Kryžiaus šoninio altoriaus papėdėje. Didžiojo relikvijoriaus forma primena palaimintojo sarkofagą, saugomą Kaišiadorių Katedros pal. Teofiliaus koplyčioje. Jei palaimintojo sarkofago ilgis yra apie 190 cm, tai didžiojo relikvijoriaus – apie 140 cm. Piligrimai gausiai spietėsi ne tik prie malonėmis garsaus ir neseniai po restauravimo į šventovę sugrąžinto Švč. Mergelės Marijos, Nuliūdusiųjų Paguodos, paveikslo, bet ir siekė paliesti pal. Teofiliaus relikvijorių bei įsigyti palaimintojo paveikslėlį. Tapo akivaizdu, kaip Dievo tautai reikia globėjų bei užtarėjų pas Viešpatį!

Šv. Mišių pradžioje visus pasveikino Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, bet Eucharistijai vadovavo ir homiliją skelbė Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Homilijos metu arkivyskupas komentavo Apreiškimo knygos ištrauką apie didingą ženklą danguje – Moterį, apsisiautusią saule (plg. Apr 12, 1-6). Ugniaspalvio slibino tykojimo pulti Moterį epizodą pamokslininkas išplėtė iki per visą istoriją veikiančių piktojo atakų prieš Bažnyčią, o tai tapo labai akivaizdu ir pal. Teofiliaus gyvenime. Arkivyskupas pasidalino prisiminimais iš apsilankymo Solovkų lageryje ir ragino nepasiduoti nevilčiai bei turėti drąsos apkabinti gyvenimo kelyje pasitaikančius kryžius, kad jie mus kaip ir pal. Teofilių vestų į žvaigždes, į dangų.

Kunigų ir vienuolių dieną, rugpjūčio 16-ąją, pagrindinėse šv. Mišiose buvo meldžiamasi už kunigus ir vienuolius. Dėkota Viešpačiui už pašaukimo malonę ir melsta, kad Viešpaties vynuogynas niekad nepritrūktų darbininkų. Pasidžiaugta, kad šiemet į kunigų seminarijas kreipėsi ir buvo priimta daugiau jaunuolių... Artimo meilės puoselėjimui skirtą dieną, rugpjūčio 17-ąją, susirinko „Carito“ bei kitų krikščioniškų labdaros organizacijų atstovai. Pivašiūnų gimnazijoje Kaišiadorių vyskupijos „Caritas“ organizavo konferenciją, kurią vedė Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ sielovadininkas kun. Mozė Mitkevičius. Konferencijoje dalyvavo apie 70 „Carito“ savanorių iš įvairių Kaišiadorių vyskupijos parapijų. Kunigas kalbėjo apie bendražmogiškus santykius „Carito“ bendruomenėje ir ne tik, pasitelkdamas ištrauką apie Kainą ir Abelį iš Pradžios knygos. Ši dviejų brolių drama tinka kiekvienai socialinei grupei, nes pasakoja apie žmonių tarpusavio santykių sudėtingumą. Visada iškyla apsisprendimas priimti arba nepriimti kitą žmogų. Prelegentas pasiūlė susimąstyti apie santykį su žmonėmis, su tais, kurie yra šalia mūsų. Anot kunigo Mozės, visi žmonės yra skirtingi. Dažnai esame panašūs į Kainą, nes atsakome taip, kaip ir jis – nežinome, kur yra mūsų brolis. Nutolę nuo Dievo įsakymų prarandame ramybę (kaip Kainas), bėgame ir prarandame artumą su Dievu. Bėgdami nuo kito, nuo artimo, bėgame nuo savęs. Nuodėmė gimdo nuodėmę. Konferencijoje paminėta dialogo, pokalbio svarba. Be pokalbio prarandamas ryšys su asmeniu, su broliu, seserimi. Bažnyčioje esame broliai ir seserys. „Gyvendami vienatvėje nesužinome, kas mes esame. Taigi visi mes skirtingi ir kitokie, o asmeniu tampame per santykį su kitu“, – sakė kun. M. Mitkevičius.

Po konferencijos buvo švenčiama Eucharistija, kuriai vadovavo vyskupas emeritas Juozas Matulaitis. Pamoksle generalvikaras mons. Algirdas Jurevičius priminė, jog visi turėtume būti karitiečiais ta prasme, kad artimo meilės puoselėjimas nėra krikščionims privilegija, bet pareiga. Po pamaldų vyko agapė su dainomis bei nuoširdžiu bendravimu. „Carito“ savanoriai su Pivašiūnų klebonu mons. Vincu Baubliu aplankė Pivašiūnų senelių globos namus. Pedagogams skirtą maldų dieną, rugpjūčio 18-ąją, į Pal. Teofiliaus Matulionio metams skirtą konferenciją Pivašiūnų gimnazijoje susirinko tikybos mokytojai bei katechetai. Konferenciją vedė Birštono sakralinio muziejaus vadovė dr. Roma Zajančkauskienė. Ji pabrėžė, kad pal. Teofilius buvo aktyvus vaikų ir jaunimo ugdytojas, jam net teko būti ir tikybos mokytoju. Teofilius, būdamas paprastas ir draugiškas, mokėjo užmegzti glaudžius ryšius su savo ugdytiniais, rūpinosi tolimesniu jų išsimokslinimu, susirašinėdavo. Palaimintojo gyvenimo credo – gyventi tiesoje – nepaprastai aktualus ir mūsų laikais, nes klaidinančios ideologijos veržiasi ir į mokyklą. Tiesos sakymas tampa nepopuliarus, kartais net pavojingas... Pabaigoje prelegentė pasiūlė visus savo rūpesčius ir sunkumus pavesti pal. Teofiliaus užtarimui, nes pats buvęs panašiose situacijose jis puikiai mus supranta. Be to, jis pats ragino melstis į savus šventuosius mūsų tautiečius. Po šv. Mišių Kaišiadorių vyskupas įteikė tikybos mokytojams kanoninius siuntimus dėstyti tikybą įvairiose vyskupijos mokyklose.

Maldų už šeimas dieną, rugpjūčio 19-ąją, Kaišiadorių vyskupijos Šeimos centro savanoriai nuo ankstaus ryto pasitiko į šventovę atvykstančius maldininkus, įteikė jiems lankstinukus ir kvietė į šeimos santykius stiprinančias programas. Pagrindinėse šv. Mišiose buvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas Pivašiūnų parapijiečiams. Po pamaldų šeimos organizavo agapę, kurią aplankė ir vysk. Jonas Ivanauskas, tarė padėkos ir padrąsinimo žodį. Kun. Mindaugas Grenda vedė katechezę šeimoms apie maldos svarbą šeimoje. Po katechezės dalyviai galėjo pasidalinti savo maldos patirtimi. Tuo pat metu kun. Laurynas Visockas Pivašiūnų šventovėje vedė katechezę vaikams. Po katechezių šeimos džiaugėsi tikėjimo bendryste ir šeimynišku buvimu, giedojo, dainavo tol, kol sudundėjęs griaustinis priminė, kad jau laikas atsisveikinti ir vykti kiekvienam į savo kraštą dalintis Pivašiūnuose patirtomis malonėmis.

Sekmadienis, rugpjūčio 20-oji, buvo skirtas maldoms už ligonius, slaugytojus bei medicinos darbuotojus. Vysk. J. Ivanauskas homilijoje kalbėjo apie ligą, kaip tikėjimo išbandymą, ir ragino su Viešpaties pagalba nešti savo gyvenimo kryžių. Pamokslininkas priminė pal. Teofilių, kurio 55-osios mirties metinės tą dieną buvo minimos, ir ragino šauktis jo užtarimo. Šv. Mišių metu buvo teikiamas Ligonių patepimo sakramentas. Jį priimančių ligonių veiduose buvo tiesiog regimas didžiulis pasitikėjimas Viešpaties valia ir viltis pasveikti iš savo ligų.

Maldų už žemdirbius ir bendruomenes dieną, rugpjūčio 21-ąją, pamokslininkas mons. Algirdas Jurevičius kalbėjo apie bendrystės svarbą pavienių žmonių gyvenime ir priminė pal. Teofiliaus Bažnyčios, kaip šeimos, ilgesį. Šeimos pavadinimas Bažnyčiai nepaprastai tinka. Jis pasako tai, jog žmogus yra čia laukiamas nepaisant jo trūkumų, keistenybių ar nepriteklių. Jis laukiamas kaip šeimoje. Tai ir yra tobula bendruomenė, kuomet vienas kitą papildome savo dovanomis bei charizmomis. O bažnytinė bendruomenė ieško ne tik horizontalaus matmens, bet čia svarbi ir vertikali dimensija – bendrystė su Dievu, bendravimas su dangaus šventaisiais.

Žolinės atlaidų šventimą Pivašiūnuose apvainikavo Švč. Mergelės Marijos Karalienės liturginis minėjimas rugpjūčio 22-ąją. Jo metu buvo meldžiamasi už Gyvojo Rožinio, Marijos legiono ir kitas maldos grupes. Gyvojo Rožinio draugijos nariai prieš šv. Mišias organizavo piligrimystę į Pivašiūnų šventovę ir keliavo apie du kilometrus pėsčiomis melsdamiesi Rožinį. Užbaigdamas didžiuosius atlaidus Kaišiadorių vyskupas dėkojo visiems, kurie meldžiasi, nes tik per maldą judama į priekį, augama vidumi ir patiriama Viešpaties globa. Maldos mylėtojai savo maldų dieną baigė didžiule agape, dainomis bei šokiais, paliudydami, kad maldos žmonės yra ir įvairiopo džiaugsmo liudytojai. Iš Pivašiūnų visi grįžo Nuliūdusiųjų Paguodos paguosti ir pal. Teofiliaus sustiprinti.

Mons. dr. Algirdas Jurevičius

http://kaisiadorys.lcn.lt

© 2017 „XXI amžius“