Netektys
AA kun. jubil. Pranas Sabaliauskas OPS
(1923 04 02-1948 12 19-2017 09 03)
|
Rugsėjo 3 dieną Respublikinėje Panevėžio ligoninėje
mirė kun. Pranas Sabaliauskas. Kun. Jis gimė 1923 m. balandžio 2
d. Juotiškių k., Molėtų r. Mokėsi Piešiškių kaimo ir Alantos pradžios
mokykloje, vėliau Molėtų progimnazijoje ir Utenos gimnazijoje.
1943 metais įstojo į Kauno Tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1948
m. gruodžio 19 d. vysk. Kazimieras Paltarokas jam suteikė kunigystės
šventimus. Kun. P. Sabaliauskas iki 1952 metų ėjo vikaro pareigas
Panevėžio Šv. apašt. Petro ir Povilo parapijoje. Nuo 1952 iki 1958
metų administravo Kupreliškio parapiją, o nuo 1958 iki 1968 metų
Antalieptės parapiją. Juodupės parapijoje išklebonavęs 24 metus,
1992-aisiais kun. P. Sabaliauskas buvo išleistas į Vilniaus arkivyskupiją
Vilniaus Dominikonų vienuolyno bendruomenę. Iki 1999 metų ėjo
kapeliono pareigas Lukiškių kalėjime. 1995 metais davė amžinus įžadus
Dominikonų Tretininkų ordine (OPS). Trumpai tarnavo Vilniaus Šv,
Kryžiaus bažnyčioje, pagelbėdavo Vilniaus Arkikatedros sielovadoje.
2001 metais grįžo į Panevėžio vyskupiją, ir iki 2013 metų darbavosi
Panevėžio Švč. Trejybės rektorate. Pablogėjus sveikatai gyveno Panevėžio
Šv. Juozapo globos namuose.
Kun. P. Sabaliauskas OPS buvo uolus ir pamaldus dvasininkas, visada rasdavo šiltą bei pamokantį žodį, buvo žmonių gerbiamas ir mylimas, negailėdavo savo laiko ir jėgų patarnaujant kiekvienam pas jį atėjusiam.
Kun. P. Sabaliauskas buvo pašarvotas Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje. Laidotuvių šv. Mišios aukotos rugsėjo 6 dieną. Kunigas palaidotas Panevėžio miesto Ramygalos gatvės kapinėse. Tesiilsi ramybėje!
Panevėžio vyskupijos kurija
Broniaus Vertelkos nuotrauka
AA g. kan. Robertas Bruzga
(1964 06 031989 05 282017 09 10)
Rugsėjo 10 dieną Kaune, ligoninėje, po sunkios
ligos mirė garbės kanauninkas Robertas Bruzga. Jis gimė 1964 m.
birželio 3 d. Kaune, augo Kauno pakraštyje, Seniavoje, Garliavos
parapijoje. 19841989 metais studijavo Kauno Tarpdiecezinėje kunigų
seminarijoje. 1989 m. gegužės 28 d. vyskupo Juozo Žemaičio MIC įšventintas
kunigu. G. kan. R. Bruzga darbavosi šiose pareigose: nuo 1989 m.
gegužės 25 d. Vilkaviškio parapijos vikaras; nuo 1991 m. gegužės
2 d. Kalvarijos parapijos vikaras; nuo 1994 m. rugsėjo 28 d.
Sangrūdos bei Liubavo parapijų klebonas; nuo 1999 m. birželio 3
d. Vilkaviškio Katedros kapitulos garbės kanauninkas; nuo 2003
m. balandžio 28 d. Balbieriškio parapijos klebonas; nuo 2010 m.
birželio 21 d. Veiverių parapijos klebonas; nuo 2013 m. birželio
13 d. Garliavos parapijos altaristas-vikaras.
G. kan. R. Bruzga įvairiose Vilkaviškio vyskupijos parapijose darbavosi aktyviai. Paskirtas į Sangrūdą, kur po 1971 metais įvykusio gaisro buvo laikini maldos namai, jis ėmėsi naujos mūrinės bažnyčios statybos rūpesčių. Daug padėjo buvusių Sangrūdos ir Radziškės žemės ūkio bendrovių vadovai, todėl didelė dalis statybinių medžiagų nieko nekainavo. Kunigas sulaukė daug pasišventusių parapijiečių pagalbos, parėmė ir vokiečių fondas Renovabis. Aktyviausi buvo tie žmonės, kurie, sudegus senajai bažnyčiai, padėjo įrengti laikinąją bažnytėlę. 1995 m. spalio 29 d. Vilkaviškio vyskupas J. Žemaitis MIC pašventino sudegusios bažnyčios vietoje pradėtos statyti mūrinės bažnyčios kertinį akmenį. 1999 m. birželio 5 d. buvo konsekruota garbės kanauninko rūpesčiu per ketverius metus pastatyta Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia. G. kan. R. Bruzga mėgdavo sakyti, kad nesupranta vargonininkų ir vienuolių, nenorinčių eiti į kaimą gyventi. O pats darbą kaime mėgo todėl, kad ir čia gyvena Dievą mylintys žmonės. Sangrūdoje g. kan. R. Bruzga rūpinosi ne vien bažnyčios statyba, bet ir parapijiečių sielovada. Įdomiai imtos švęsti Užgavėnės, klebonas net režisieriumi buvo, spektaklius statė. Pirmąją jo darbo Sangrūdos parapijoje gegužę kiekviename kaime imta rengti gegužines pamaldas: giedoti litanijas, melstis prie kaimo kryžiaus. Gegužinės pamaldos prie kryžiaus buvo didžiausias džiaugsmas paliegusiems seneliams, kurie patys negalėjo nueiti į bažnyčią, o prie kryžiaus jie dar atvyksta. G. kan. R. Bruzga paliko gilius pėdsakus Sangrūdoje, o Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia yra tarsi paminklas jam, kuriuo džiaugsis ir ateities kartos.
Rugsėjo 11 dieną g. kan. R. Bruzga buvo pašarvotas Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje. Šv. Mišios už mirusįjį Garliavos bažnyčioje aukotos rugsėjo 11 dieną 18 val., rugsėjo 12 dieną 8 ir 18 val., rugsėjo 13 dieną 8 val. Laidotuvių šv. Mišios už mirusįjį aukotos rugsėjo 13 dieną 12 val. Garliavos bažnyčioje. Po šv. Mišių, g. kan. R. Bruzga kaip pats ir jo artimieji pageidavo, palaidotas Kauno Seniavos kapinėse.
Pagal Vilkaviškio vyskupijos kurijos pranešimą
ir XXI amžių
Kazimiero Dobkevičiaus nuotrauka
AA mons. Ignas JAKUTIS
(1937 11 041963 04 102017 09 11)
|
Rugsėjo 11 dieną mirė Vilniaus arkivyskupijos kunigas
monsinjoras Ignas Jakutis. Jis gimė 1937 m. lapkričio 4 d. Ignalinos
rajone, Kalviškių kaime, Justino ir Antaninos Jakučių šeimoje. Pakrikštytas
Dūkšto bažnyčioje. Buvo trečiasis vaikas šeimoje: turėjo vyresnius
brolį Kazimierą ir seserį Marytę ir jaunesnius brolį Antaną, seseris
Nastutę ir Teresę, išgyvenusią vos mėnesį. Būdamas vos penkerių,
Ignas neteko mamos. Tėvas vedė antrą kartą ir su žmona Uršule susilaukė
dukros, kurią, kitiems vaikams prašant, pakrikštijo Teresėlės vardu.
Dar po septynerių metų, 1949-aisiais, susirgęs plaučių uždegimu
mirė ir Igno tėvas. Pradžios mokyklą Ignas lankė Gerkonyse, vidurinę
Dūkšte, ją baigė 1954 metais. Kaune baigęs kursus, ketverius metus
dirbo techniku. 1958 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1963
m. balandžio 10 d. vyskupas Petras Maželis Kauno Arkikatedroje Bazilikoje
suteikė Ignui kunigystės šventimus. Liepos 4 dieną jaunasis kunigas
pradėjo eiti vikaro pareigas Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.
1967 metų birželį perkeltas į Vilniaus Šv. Teresės parapiją vikaru.
Sukaupęs penkerių metų kunigiškos tarnystės patirtį ir pasižymintis
nuoširdžiu pastoraciniu veržlumu, kunigas Ignas 1968 metais buvo
paskirtas VidiškiųIgnalinos parapijos administratoriumi. Dar sovietmečiu,
1987 metais, per didelius vargus kartu su parapijiečiais sugebėjo
gauti leidimą statyti Ignalinoje bažnyčią, nes iki tol pamaldos
vyko nedideliame mediniame name. Nuo 1998 metų Ignalinoje ėjo klebono
ir dekano pareigas. Buvo Vilniaus arkivyskupijos kunigų tarybos
narys. 1999 metais Viešpačiui laiminant buvo baigti naujosios Ignalinos
bažnyčios statybos darbai ir ji gruodžio 26 d. buvo pašvęsta Dievui
pagerbiant Švč. Mergelės Marijos Gimimą. 2000 metais, įvertindamas
kun. I. Jakučio pastoracinį uolumą ir nuveiktus darbus Bažnyčiai,
popiežius Jonas Paulius II suteikė jam monsinjoro titulą. 2008 metais
monsinjoro Igno rūpesčiui patikėta ir Palūšės parapija. Po kelių
mėnesių mons. I. Jakutis perkeltas eiti klebono pareigas Dūkšte,
2013 metais jam patikima ir Gedžiūnėlių parapija. Nuo 2015 m. birželio
10 d. mons. I. Jakutis buvo rezidentu Ignalinos Švč. Mergelės Marijos
Gimimo parapijoje. 2016 metais ilgamečiam ir mylimam Ignalinos parapijos
tikinčiųjų vadovui mons. I. Jakučiui už rūpinimąsi bažnyčios statyba
ir visuomeninę veiklą buvo suteiktas Ignalinos rajono Garbės piliečio
vardas.
Kunigas Ignas buvo atsidavęs savo pašaukimui: rūpinosi šeimomis, vaikų katecheze, artimo meilės darbais. Mokėjo bendrauti su įvairaus amžiaus, padėties žmonėmis, paprastai ir giedrai liudydamas visiems Dievo meilę. 2016 metais, sveikindamas ignaliniečius, monsinjoras Ignas rašė: Viešpats turi tapti pačiu svarbiausiu mūsų gyvenime. Kodėl Dievas toks svarbus? Nes pažindami Jį, pažįstame meilę, nes Jis kiekvieną iš mūsų be galo myli ir trokšta, kad būtume laimingi. Gyvenimas be meilės šaltas ir niūrus, klastingas ir baimingas. Teesie meilės valia! Kaip gera gyventi jos šviesoje ir daryti, kas patinka amžinajai meilei!
Rugsėjo 13 dieną velionis buvo pašarvotas Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje, šv. Mišios už mons. I. Jakutį aukotos trečiadienį 12 ir 18 val. ir ketvirtadienį 9 val. Laidotuvių šv. Mišios rugsėjo 14 dieną 12 val. Po jų velionio kūnas palaidotas Ignalinos bažnyčios šventoriuje.
Teesie Meilės valia!
Vilniaus arkivyskupijos kurija
AA seminaristas Karolis Kergė (19892017)
Rugpjūčio 26 dieną Ongudajaus rajone, netoli Inegenio
kaimo (Altajaus Respublika, Rusija), Katūnės upėje vietos gyventojai
rado Panevėžio vyskupijos seminaristo Karolio Kergės kūną. Anot
Rusijos ekspertų, Altajaus kalnų upėje rastas žuvęs lietuvis mirė
nesmurtine mirtimi. Jis po Mongoliją ir Rusiją keliavo autostopu.
Paskutinį kartą žinių iš jo sulaukta rugpjūčio 5 dieną.
K. Kergė gimė 1989 m. lapkričio 13 d. Joniškėlyje, Pasvalio rajone. 2008 metais baigęs Joniškėlio G. Petkevičaitės-Bitės vidurinę mokyklą, pradėjo studijas Vilniaus universitete, Fizikos fakultete. 2012 metais sėkmingai baigęs bakalauro studijas, mokslus tęsė magistrantūroje. Tuo pat metu neakivaizdžiai studijavo Edukologijos universitete mokyklinę pedagogiką ir apgynęs baigiamąjį darbą pradėjo dirbti Turgelių Aistuvos gimnazijoje (Šalčininkų r.) fizikos mokytoju, tuo pat metu Vilniuje dirbo projektų vadovu. 2015 metais baigė magistrantūros studijas ir papildomai fizikos mokė privačioje Vilniaus krikščionių gimnazijoje, o 2016 metais įstojo į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos parengiamąjį kursą. Šiais metais būtų studijavęs pirmame kunigų seminarijos kurse. Karolis buvo gabus mokslams, linksmo būdo, mokėjo groti įvairiais muzikos instrumentais, yra baigęs muzikos mokyklą, dalyvavo šokių kolektyve, bažnyčios chore. Tuo pat metu jis brandino pašaukimą kunigystei, savo dienoraštyje ir autobiografijoje rašo, kad su kunigystės dovana jis galėtų kviesti žmones mylėti Dievą ir vieniems kitus. Jis mėgo keliones, yra aplankęs daug šalių, nukeliavęs į Santjagą de Kompostelą. Grįžtant iš paskutinės kelionės po Mongoliją įvyko nelaimingas atsitikimas. Tesiilsi ramybėje!
Klier. K. Kergės urna buvo pašarvota Joniškėlio Švč. Trejybės bažnyčioje. Joje kelis kartus aukotos šv. Mišios už mirusįjį. Rugsėjo 9 dieną laidotuvių šv. Mišias aukojo Vilniaus šv. Juozapo ir Telšių V. Borisevičiaus kunigų seminarijos rektoriai kun. dr. Hans Friedrich Fischer CO, kun. dr. Ramūnas Norkus ir dar keli kunigai, dalyvavo būrys klierikų. Klier. K. Kergė palaidotas Joniškėlio miesto kapinėse.
Panevėžio vyskupijos kurija
© 2017 XXI amžius
|