Tarnavo Anglijos ir Velso Bažnyčiai

Kard. Kormakas Merfis O’Konoras Nuotrauka iš Carmelite.org

Rugsėjo 1-osios popietę mirė kardinolas Kormakas Merfis O’Konoras (Cormaco Murphy O’Connor). Nuo rugpjūčio vidurio jau labai sunkios būklės jis buvo paguldytas į ligoninę, diagnozuotas vėžys. Rugpjūčio 24-ąją jis peržengė 85 metų amžiaus slenkstį.

Užuojautos telegramą atsiuntė popiežius Pranciškus. Kreipdamasis į Vestminsterio arkivyskupijos dvasininkiją ir tikinčiuosius Šventasis Tėvas su didžiausiu dėkingumu atsimena jo išskirtinę tarnystę Anglijos ir Velso Bažnyčiai, jo nesvyruojantį atsidavimą skelbiant Evangeliją, rūpinantis vargšais, toliaregiškai darbuojantis ekumeninio ir religinio dialogo srityje. „Aš noriai prisidedu prie jūsų patikint jo kilnią sielą begaliniam Dievo gailestingumui, mūsų Dangiškajam Tėvui. Visiems gedintiems dėl jo išėjimo užtikrintoje Priskėlimo viltyje aš iš širdies teikiu savo apaštalinį palaiminimą, kaip Viešpaties paguodos ir stiprybės prašymą“, – rašoma popiežiaus Pranciškaus telegramoje.

K. Merfis O’Konoras gimė 1932 m. rugpjūčio 24 d. Redinge, kunigystės šventimus gavo 1956 m. spalio 28 d., studijuodamas Romoje. 1957-aisiais grįžo į Angliją ir darbavosi čia iki 1971-ųjų. Ėjo įvairias sielovadines pareigas, po to vėl grįžo į Romą, pakviestas užimti Anglų kolegijos Romoje rektoriaus pareigas ir prisidėti prie jaunų kandidatų į kunigystę formacijos. 1977 metų pabaigoje vėl sugrįžo į Angliją, šį kartą jau kaip Erandelo ir Braitono vyskupijos ganytojas. Tai truko 23 metus. Per tą laikotarpį priėmė daug kitų atsakomybių Anglijos ir Galijos vyskupų konferencijos viduje, 1982–2000 metais buvo vienas iš dviejų Tarptautinės anglikonų ir katalikų teologinės komisijos pirmininkų. 2000 metais popiežius Jonas Paulius II jį paskyrė Vestminsterio (Londone) arkivyskupu, kitais metais pakėlė kardinolu. Šias ganytojiškas pareigas kardinolas K. Merfis O’Konoras ėjo iki 2009 metų balandžio. Tada atsistatydino dėl amžiaus, praėjus beveik dvejiems metams po kanoninio 75 metų amžiaus slenksčio. Būdamas Vestminsterio arkivyskupu kardinolas K. Merfis O’Konoras buvo išrinktas Anglijos ir Velso vyskupų konferencijos pirmininku, ėjo pareigas regioninėse organizacijose, Europos vyskupų konferencijų taryboje, dalyvavo visuotinės Bažnyčios gyvenime, buvo Romos Kurijos institucijų narys, dalyvavo Vyskupų sinoduose. Konklavoje 2005 metais išrinko popiežių Benediktą XVI.

Jo įpėdinis Vestminsterio arkivyskupo soste kardinolas Vincentas Nikolsas (Vincent Nichols) rugsėjo 1-ąją pranešė liūdną žinią apie kardinolo K. Merfio O’Konoro mirtį ir sakė, kad jis „mirė ramiai, apsuptas šeimos ir draugų“. Žinią paskelbė ir Kenterberio arkivyskupas, pasaulio anglikonų primas Džastinas Velbis (Justin Welby). Jis priminė, kad velionis gerai pažinojo ne vieną jo pirmtaką. „Kormakas buvo vyskupu keturis dešimtmečius, bet pirmiausia ir daugiausia Dievo tarnu ir Jėzaus Kristaus mokiniu. Jo nuolankumas, įžvalgumas ir šventumas pavertė jį didžiulio poveikio Bažnyčios lyderiu“. Anglikonų ganytojas priminė, kad kardinolas prisidėjo prie svarbiausių ekumeninių dokumentų su anglikonais, daug vietos teikė ir krikščioniškai draugystei su anglikonais, su anglikonų dvasininkais ir ganytojais. Šiame, asmeniniame bendravime, kardinolas K. Merfis O’Konoras turėjo puikų humoro jausmą, buvo geras istorijų pasakotojas. „Jo žodžiai ir gyvenimas traukė žmones prie Dievo. Trūks jo išskirtinės šilumos, sielovadinio rūpestingumo ir tikros meilės tiems, kurie jam buvo patikėti, tačiau atsimenant tai su dėkingumu“, – rašo arkivyskupas Dž. Velbis.

Pagal Vatikano radiją

© 2017 „XXI amžius“